Iš Edeno į skaistyklą

Vygantas Paukštė, nors, regis, tapo nemažai ir intensyviai, parodas rengia ne itin dažnai. Štai ir dabar, po 2015 m. „Lietuvos aido“ galerijoje veikusios kamerinės parodos, menininkas tarsi „atsiskaito“ už 10 metų kūrybos laikotarpį ir rodo didelę tapybos kūrinių ir piešinių kolekciją.

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Vis dėlto ir šio „nekintančio“ menininko kūrybos kontekste ryškėja šis tas naujo. Čia pasinaudosiu Arvydo Šaltenio žodžiais (apie minėtą 2013 m. parodą), kad transcendentinės – ironiškos Paukštės paveikslų figūros ėmė „rūdyti“, irti. O naujausioje dešimtmečio retrospektyvoje, vėl pasinaudodama svetimomis – parodoje sutiktos Laimos Kreivytės – mintimis ir jai pritardama, konstatuoju, kad pakito ir dar kai kas – paveikslų figūros tarsi išdžiūvo, užaštrėjo. Beveik nebeliko kompozicijų interjere, antropomorfiniai siluetai veikia išimtinai gamtoje. Neretai žmogaus figūra naujesniuose paveiksluose tapoma panašiai kaip ir gamtos elementai – medžio kamienas, šakos, kalnas. Atrodo, kad ankstesnės „pilnakraujės“ figūros, arba kontūriniai siluetai, pro kurių ertmes atsiverdavo gaivios laukų ir miškų platumos, redukavosi į skeletines formas. Jų sutapdinimas su kitais paveikslo struktūros elementais galbūt reiškia tipiško Paukštės paveikslų herojaus mito pabaigą – jis dabar veikia kaip gamta, ir net nebe išvien su ja, o tapo nuo jos visiškai priklausomas... Apie 1990-uosius nutapytų paveikslų ryškią, sodrią spalvinę gamą papildė gausybė rudų atspalvių – nuo jau minėtų rūdžių iki drumzlinai juosvos, riebaus dirvožemio spalvos. Tai, žinoma, taip pat prisideda prie nerimo, liūdesio, netgi dramatizmo nuotaikų sustiprėjimo, lyginant su „senuoju“ – valiūkišku, pašaipiu, net kiek sentimentaliu Paukšte.

Be to, vis dažniau kažkaip dekadentiškai, tarsi nuobodžiaujant, tiesiog žaidžiama herojų kūno linkių ritmika. Paveikslų ikonografiją reikšmingai papildė ir žmogaus sandūros su žvėrimi vaizdiniai, ironiški pasakojimai apie žmogaus sugyvulėjimą. Figūros kartais zoomorfizuojamos, paleidžiamos ropoti keturiomis, paverčiamos į fantastinius vabalus. Kinta ir kūrinių nuotaikos, potekstės. Ironiją, žaismingą farsą pakeitė skausmingesnis pasaulio matymas, tarsi prisiimant atsakomybę už jo nuodėmes ir prigimtinį netobulumą. Trumpai tariant, Paukštės herojai iš Edeno nusileido skaistyklon, kur jų laukia tam tikri išbandymai, „patikra“... Tokia seka lyg ir nelabai logiška – juk krikščioniškame pasaulėvaizdyje tik po skaistyklos yra suteikiamas bilietas į dangų arba nuodėmingo individo siela „nuleidžiama“ į pragaro gelmes. Bet Paukštės darbuose nuolat aukštyn kojomis verčiama pasaulio sandara skatina kvailioti ir interpretuojant jo kūrybą...

Dabar tapytojas dažniau „pritraukia“ savo personažo galvą, veidą žiūrovui prie akių arba net priverčia jį judėti paveikslo diktuojamu ritmu, atsitraukti. Galvos kartais tapomos pasitelkiant optinius efektus, tokiu būdu kuriant niūroką, ekspresionistinę impresionizmo repliką. Žvelgiant iš arti, toks vaizdas susilieja į ugninių atspalvių masę, o visas pasimato tik iš toliau... Naujesniuose Paukštės kūriniuose apskritai daugėja fragmentiškų vaizdinių, kai kažkas spokso iš už paveikslo kampo, kiša nosį į jo įvykių lauką ir lyg neapsisprendžia, ar čia įeiti arba tiesiog pasalūniškai tyko. Galbūt galima daryti išvadą, kad į šio menininko tapybą, iš esmės – absoliučiai modernistinę, skverbiasi postmoderniojo tapatumo vaizdai, pagrįsti ne tik fragmentiškumu, bet ir decentracija, amorfiškumu ir neapibrėžtumu. Figūros chaotiškai susigrūda pirmame paveikslo plane, gausėja grumtynių, net prievartos scenų. Tarkim, prieš individą „sukyla“ jo paties šešėlis – arba Kitas aš – ir jį užpuola, tarpusavyje kovoja vyro ir moters figūros, o jas iš viršaus dar smarkiai slegia susijaukęs dangus, kuris ankstėliau Paukštės buvo regėtas kaip draugiška ir ne visada labai rimta sfera... Šiuo požiūriu iškalbingas „titulinis“ parodos paveikslas „Prie medžio“ (2016), panaudotas jos plakate – geltona pavargusi moters figūra, kurios koja tyčia ar netyčia pakibo ant medžio. Pralaimėjusi, nuoga ir pažeidžiama, ji drykso tamsių arimų fone, iš kurių lyg iš supjaustytos mėsos trykšta kraujas, o šviesus dangus ir tolyn bėganti medžių juosta vis vien atrodo ne kaip nuotykio fonas, o labiau kaip lemtis, nuo kurios nepabėgsi.

Kad V. Paukštė, šiaip jau visiškai apolitiškas menininkas, į savo paveikslus niekad neįsileisdavęs jokių socialinių aktualijų, kartkartėmis savo tapyboje vis dėlto deformuodavo ir sovietinės ideologijos mitus, pastebėjo M. Žvirblytė. Ir šioje 10 kūrybos metų retrospektyvoje man atrodo, kad Paukštė nėra vien tik aklas romantikas, lakštingala, kuri čiulba alyvų krūme kur nors prie ūžiančios autostrados ar dvokiančio sąvartyno... Matyt, asmeninė patirtis dera jo kūryboje su netiesioginiais, intuityviai prasiveržiančiais mūsų laiko ženklais. Žmogaus ir gamtos sambūvis virsta kažkokia grėsminga simbioze, kurioje amžinos gamtos fone ryškėja ne darna, o skaudžiai akivaizdus žmogaus laikinumas. Autobiografiniai, pasąmoniniai naujesniųjų menininko paveikslų motyvai kalba apie tai, kad nejaunėjame ir su tuo susitaikyti ne visada lengva. Idilišką nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį keičia dabartis, kupina abejonių, dualizmo, netikrų tiesų ir įsitikinimų nuvainikavimo.

Gal ir nederėtų V. Paukštės tapybos „skaityti“ pažodžiui, jos suvulgarinti ir pateikti kaip kokį psichosocialinį dienoraštį. Juk pragmatiško, racionaliai savo kūrybinius ieškojimus argumentuojančio menininko tipas – tai tikrai ne jis. Tačiau manau, kad Paukštės tapyba reaguoja ir kinta, ji gaudo vos juntamus oro virpesius, ir net amžinos jo tapybos temos įgyja aktualių, atpažįstamų potemių.

Paroda veikia iki gegužės 20 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.