Projektas „Patalpinti“. I dalis

„Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai: Iveta Utakytė, Jūratė Girdvainis, Ieva  Jaruckytė, Eglė Karanauskaitė, Liepa Pivoraitė, Tatjana Seredocha, Gabrielė Popovaitė, Viktoras Paukštelis. Prie projekto prisidėjo ir šiuo metu VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje studijuojanti Eimantė Šimkutė. Studentai savo nuožiūra atrinko po vieną savo kūrinį, iš anksto nederinant jokios bendros idėjos ar koncepcijos, ir parašė darbus lydinčius tekstus – komentarus.

Studentų bandymai verbalizuoti savo kūrybines intencijas ne kokiame nors „akademiniame“ formate, iš reikalo, o laisvai ir autentiškai – gana įdomus reiškinys. Čia aptinkame ir kūrybos priežastingumo argumentus, ir tai, kas „nematomo“ slypi už tapybos kūrinių. Pagaliau, žvelgiant formaliai, tai liudijimas, kad ir dar visai jaunas, besiformuojantis menininkas yra įvairialypė,  kritiškai mąstanti asmenybė, savaip priimanti ir perteikianti mus supančią tikrovę. 

Pirmasis projekto etapas – paroda Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur studentų darbai buvo „patalpinti“ balandžio 3–19 d. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai. Jai pasibaigus, kūriniai ir juos lydintys tekstai tegul persikelia į virtualų būvį...

Kristina Stančienė

Viktoras Paukštelis

Tapybos darbas, pristatomas šiame projekte,  yra vienas iš naujausios mano darbų serijos „Eklipsė“. Praeitą pusmetį minimalizavau tapybines išraiskos priemones: atsisakiau figūratyvo, mažinau formatus, spalvinės gamos spektrą. Ieškojau peizaže tylos, kontempliacijos. Dabar atvirkščiai, nevengiu atviresnės spalvos, figūratyvo. Ieškau paveiksle tam tikro nerimo, baimės, tuo pačiu paveikslo herojų, bandymo pasitikėti vienas kitu būsenos.

Eklipsė – terminas, kai vienas dangaus kūnas uždengia kitą. Mums atrodo, kad jie lyg susiliečia, bet iš tiesų praskrenda šviesmečių atstumu vienas nuo kito. Šis reiškinys gali būti sulyginamas su žmonių tarpusavio ryšiu. Mes skriejame savo numatytomis orbitomis: kartais priartėjame vienas prie kito, kartais atrodo, kad priklausome vieni kitiems, bet gal iš tiesų tik uždengiame vienas kitą savo šešėliu neilgam...

Man tapymo  procesas visada yra didelė enigma. Tam tikras ritualinis veiksmas. Niekada tiksliai nežinau kur nuves tapybos darbas. Pradžioje lyg turiu pradinę idėją, bet tapant plastinė, spalvinė forma ima reikalauti kitokių išraiškos galimybių ir jau tapybos darbas mane valdo, o ne aš jį. Šio konkretaus darbo pradinė inspiracija buvo sena, 1930 metų dviejų brolių nuotrauka. Vienas netrukus žuvo lageryje Rusijoje, o kitas tapo garsiu mokslininku. Interjerą paveikslui įkvėpė Stanley Kubricko filmas „Švytėjimas“. Tam tikra prasme mėgstu režisuoti tapyboje, sujungti visiškai skirtingus siužetus, istorijas į vieną. Taip darbas tampa netikėtas žiūrovui ir man pačiam. Svarbiausia energija, jausmas, kurį skleidžia tapybos darbas.

Gabrielė Popovaitė

Paveikslas sukurtas 2016 metų pavasario semestro įkarštyje. Kūrinys, kaip ir daugelis mano darbo vaisių, pavadinimo neturi. Paveikslas yra vienas iš trijų segmentų darbų cikle. Ciklas kalba apie žmonių obsesijas socialiniams tinklams, internetui, technologijoms. Kūrinys atliktas ant paprastos pirktinės drobės, naudojant akrilinius dažus.

Įkvėpimo šaltiniu tapo žvilgsnis į mano pačios priklausomybes, aplinka, kurioje netrūksta į socialinius tinklus panirusių ir baigiančių užmiršti, kas tas tikrasis pasaulis, žmonių. Kūrinio spalvos ryškios – kūrybos metu vyravęs gaivus pavasaris ir už lango šviečianti saulė įnešė į paletę savų vibracijų. Idėjos kompozicijai toli ieškoti nereikėjo – paveikslo scenarijaus dalyviais tapo mano pačios aplinkos žmonės, mylimieji, kurie kone kasdien vienokiu ar kitokiu būdu prisijungia prie visagalio web‘o ir taip atiduoda duoklę savo laiko švaistymui bereikšmėse suvirškintos informacijos džiunglėse.

Drobės centre įsitaisęs jaunuolis su kompiuteriu ant pilvo. Jis svajingai, tačiau ir su jaučiama įtampa kūne meiliai žvelgia į nešiojamo kompiuterio ekraną, tarsi ieškotų jame grįžtamojo ryšio su pasauliu, iš kurio gaunamas emocinis atsakas yra tarsi valgymas GMO prikimšto maisto galvojant, kad tai yra sveikuoliška. Kontrastas tarp gležno kūniškumo ir šalto schemų prikimšto daikto yra simbolis beveik jau intymiu tampančio šiuolaikinės kartos santykio su naujausiomis technologijomis. Dėstytojo nukreipta tapydama paveikslą nagrinėjau Luciano Freudo kūrybą.  Nuogo kūno tapymas, kūniškumas yra būdingas šio menininko darbų bruožas.

Luciano Freudo meistriškumas stebina ir traukia akį – kiekvienas nuogo kūno lopinėlis kruopščiai ištapytas ir išnagrinėtas, paveiksluose jaučiamas atsidavimas vaizduojamam objektui. Aš pasirinkau kiek laisvesnę tapymo techniką, lengvus, atmestinus potėpius, požiūrį tarsi iš šalies, lyg neįpareigojančio stebėtojo, kuris absorbuoja aplinką, bet nepersikrauna emocijomis ir vaizdais. Personažo kūniškumas kūrinyje galbūt intensyviausiai jaučiamas per spalvas, kurios artimos žmogaus odos koloritui. Proporcijos ir detalės sąmoningai traktuojami gana „primityviai“.

Naujosios technologijos nepaliaujamai ir neišvengiamai skverbiasi į mūsų gyvenimus, darydamos juos patogesniais, tuštesniais ir kartais – įdomesniais. Kaip ir visur, balansas šiuo atveju yra tai, kas suteikia sveiką požiūrį į nekontroliuojamus ar nuo  mūsų nepriklausančius dalykus. Savo kūryba bandžiau panagrinėti, kiek šis suvokimas ar žinojimas yra persmelkęs mane.

Liepa Pivoraitė

Tapybos darbas „Užuolaidėlė“ sukurtas praktikų metu Panemunėje. Jis tapytas iš natūros. Šis motyvas patraukė mano akį subtiliais spalvų bei medžiagiškumo santykiais, kartu – savo paprastumu, nepastebimumu, nebyliu kvietimu sustoti ir įsiklausyti.

Šiame darbe man labai svarbu medžiagiškumas bei įvairių paviršių kontrastingumas, „plonas“ jų santykis ir kuo jautresnis atlikimas. Šiuo atveju per pamatyto motyvo formą ir kompoziciją iškilo ir jo turinys. Kitaip tariant, įsiklausymas į formą padiktavo turinį ir idėją. Tuo šis darbas artimas visai mano kūrybai, nes dažniausiai pradžioje „gaudau“, kolekcionuoju mintyse ir fotografijose vaizdus, spalvas, jų derinius, šviesas, šešėlius, kuriuos aptinku savo kasdienybėje. Tada stengiuosi derinti intuityvią pasąmoninę nuojautą su racionalumu. Vėliau dažnai pradedu kurti darbą, dar tiksliai nežinodama, kokio galutinio rezultato siekiu. Kitaip tariant, neturėdama galutinio paveikslo vaizdinio ar lūkesčių būsimam vaizdiniui.

Dažnai turinys, perteiktas būtent tokiu būdu, tampa darbų serijos pradžia ir įkvėpimu, kurį vėliau papildo kiti darbai, sukurti jau labiau juos apmąstant, daugiau eskizuojant, atkakliau ieškant žinutės, kurią jie turėtų „nešti“.

Darbas „Užuolaidėlė“ taip pat įkvėpė mane sukurti kitus tapybos darbus, kurie atsineš su savimi ir jam būdingas  medžiagiškumo paieškas, skaidrumą, kolorito sprendimus.

Kiti jaunųjų tapytojų darbai ir tekstai bus pristatomi straipsnio tęsinyje.