Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Laisvydės kūryba beveik visada buvo isteriška – ji reikalauja atkreipti dėmesį tučtuojau, sudaromas įspūdis, kad tai mirties ir gyvybės klausimas, o dėl to autorė gali nu(si)rengti ir, jei reikia, (susi)žaloti. Mačiau ir žinau, kad daug kas dėl to raukia nosį, nes, matyt, manė, kad autorė, vargšė, tiesiog nesivaldo. Ogi anaiptol – ji savo isterijas planuoja visus metus, tai sąmoningai naudojamas meninis įrankis, kuriuo greitai patikrinamas žiūrovo sąmoningumas, tolerancija ir atvirumas. Dėl provokacinio atspalvio, kurį daug kas nurašo nepraėjusiai paauglystei, traumoms, jos žiūrovų ratas susiaurėja. Bet Laisvydė pasilieka sąmoninguosius, kurie mato kiaurai, kad visos tos gėlytės, siuvinėjimai, šviečiančios krūtys ir saldūs veideliai reiškia autorės „šekit, apsirykit, jei jau mane / mus matote taip“. Tas „šekit, apsirykit“ kaip tik ir yra sveikas atsakas į pasaulio idiotizmą, nors, žinoma, toks neatrodo. Gal labiau atvirkščiai.

Beprotiško atspalvio parodai ir kitai Šalčiūtės kūrybai taip pat prideda domėjimasis įvairių marginalų darbais. Jos namuose prikaupta „bepročiais“ laikytų asmenų archyvų, virtusių albumais, keistų daiktų ir keistų istorijų. Menininkei nuolat knieti perprasti, kaip su pasaulio svoriu, nuodingu ir svaigiu, tvarkosi realus žmogus. Kokias tai įgauna formas ir pavidalus. Smalsumas ir gebėjimas susieti nesusiejamus dalykus išplečia jos žinių akiratį iki ekscentriško keistenybių muziejaus. Tačiau ji, regis, apčiuopia, kad gyvenimiški sprendimai klaikiomis sąlygomis reikalauja paties didžiausio kūrybiškumo ir meno. Menas šiuo atveju yra kalba, kuri leidžia išgyventi ir dar rafinuotai konceptualizuojat likimo triukus. Todėl ir jos pačios menas yra vienas žingsnis nuo meno terapijos, bet skiriasi tuo, kad rezultatas vis dar svarbesnis už procesą. Menininkė kaip veidrodis atspindi reginio visuomenę , tik nepadidindama ir nepadailindama, o atvirkščiai – sutirštindama iki saldaus šleikštumo.

Iš anglakalbių kultūros įkyriai besibraunanti frazė mums nuolat primena, kad reikia „tvarkytis su realybe“, kad reikia ją atskirti ir priimti. Tačiau ji daug baisesnė už visas netikras, todėl jovalas tarp tikro, meninio, mitologinio, gandų ir dar velnias žino ko pasaulių Šalčiūtės kūryboje yra daugiau nei natūralus.

Klausiau menininkės, kuo jos Meliuzina skiriasi nuo paprasčiausios undinės? Ji sako, kad Meliuzina melancholiška, gal dėl tos išdavystės, kai vyras nesilaikė susitarimo ir pamatė jos slaptą virsmą. Tuomet man atrodo, kad tas Meliuzinos slaptumas yra tik Woolf savo kambario versija, kurią suprasti gali bet kuris paauglys, ir vyras, ir moteris – tai apie troškimą turėti savo privačią erdvę, kaip šventenybę, kaip Šventą gralį. Kur niekas nesibrautų ir nepamatytų tavo „žuvies uodegos“.

Tai apie teisę būti mitologinei (neatitinkančiai realybės taisyklių), apie maištą, apie teisę į laikiną beprotybę. Kai mąstai iš šios pozicijos, tai nei tie šviečiantys papai, nei neaiškūs nuogalių veiksmai, nei citatų ant servetėlių patetiškumas, nei į altorių panaši jų išdėstymo kompozicija nebeglumina. Imi džiaugtis, kad viskas taip keista, taip neteisinga, taip isteriška. Širdies dūžiai ima skanduoti „tegyvuoja isterija“, „tegyvuoja infantilumas“, nes tai yra išsilaisvinimas iš teisingos realybės šepečio, kuris šukuoja skaudžiai ir nesigilindamas.

Paroda veikia iki balandžio 22 d.

Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.