AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Tapyba kaip žaizda

Remigijaus Treigio tapybos paroda „Aistei pakvietus“ namų galerijoje „Trivium“

Vidas Poškus
Nr. 15 (1209), 2017-04-14

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

 

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

 

Visa kita Treigio tapyboje yra treigiškai fotografiška. Kalbu apie tuos sepijinėse miglose tūnančius kraštovaizdžius. Peizaziški yra net paveikslų formatai, jie stačiakampiai ir suponuojantys prielaidą apie žvelgimą į iliuzinį pasaulio atspindį. Tik tuomet, suvokus, kad tai yra landšaftas, pradeda ryškėti daiktų (pastatų, troleibusų, įrašų ant sienų) kontūrai. Kažkokios panašios eilutės egzistuoja austrų (Paulio Celano, Georgo Traklio) poezijoje.

 

Remigijaus Treigio tapyba veikia tartum puikus komentaras jo fotografijai. Žinoma, ir atvirkščiai. Galerijos „Trivium“ siela Aistė Kisarauskaitė man pašnibždėjo, jog pats autorius deklaravo, kad tapyba jam paradoksaliai yra susijusi su momentiniu kūrybiniu veiksmu – tiesiog prieinama prie tapomos plokštumos ir pradedama ją dengti, o fotografija yra artimesnė serialui – vaikščiojama ieškant motyvo, tuomet išlaukiama atitinkamo apšvietimo, galop visa tai baigiasi laboratoriniu darbu. Vis dėlto man asmeniškai taip neatrodo. Kalbu iš žiūrovo pozicijų. Čia irgi labai svarbu surasti laiką ir vietą, apšvietimą, galų gale – savo paties nuotaiką ir būseną. Turiu omenyje net buvimą ekspozicijoje. Nereikia ir aiškinti, jog vienaip Treigio paveikslai atrodo dirbtinėje šviesoje, kitaip – natūraliai apšviesti. Galbūt tai ir yra savotiškas paaiškinimas, net išrišimas. Nuotraukose tokio reagavimo į aplinką, tokio glaudaus kontakto su žiūrovu nėra. Tapyba vis dar kinta, o fotografija yra labiau sustingdyta čia ir dabar.

 

Paroda veikia iki balandžio 17 d.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės 7–105) lankoma iš anksto susitarus telefonu 8 693 58318

Į viršųĮ VIRŠŲ