7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tuoj

Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“ VDA galerijoje „Artifex“

Agnė Narušytė
Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Dailė
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.

Paroda vyksta kaip tik laiku – tuoj viskas prasidės: kieme jau lenda žolytė, o Gėlių gatvėje po žibintu auganti slyva naktimis švyti lyg žydėtų. Tuoj taip ir bus. Tik reikia nepražiopsoti. Jei Aistė Kisarauskaitė būtų galerijoje paklojusi nupieštų žolių taką bent porą savaičių vėliau, jis viliotų tiktai kaip meno kūrinys, nespalvotas gamtos pakaitalas. Dabar jis dar kelias dienas pranašauja trumpą sužaliavimo tarpsnį – tarsi sulėtinta įžanga į sprogimą, kad suspėtum užfiksuoti.

 

Taigi ši paroda – kaip patiesalas mintims apie pavasarį, apie jo trapią būtį mieste. Jos patirtis susikuria iš Aistės sudėliotų paprastų, beveik kasdieniškų, beveik žaidybinių elementų: tai iš atminties nupiešti Algimanto Švėgždos kūriniai, kurių nepavyko rasti, daugelį pavasarių gaudytos žydinčių medžių fotografijos ir truputį atvyniotas popieriaus rulonas, kuriame nupiešta tiesiog žolė – kiekviena atskira žolelė, stengiantis perteikti jos individualumą, keistenybes, lūžius, viskas kaip tikra. Įsivaizduoju, kaip Aistė tas žoles piešė ir pieš, pasiklojusi ant žemės, tarsi braidytų po menamą pievą, „neturinčią aprašymo“. Bet turbūt kaip tik tas žodžių trūkumu išreikštas pasinėrimas ir skatina rašyti mane – atpažįstu savo vaikystės norą teptuku iščiupinėti kiekvieną augalą, kad žemė piešiniuose būtų tikra. Tačiau tarpuose – ne pilkai rudai juoda žemė, bet oras. Kad lietuviškos Semiramidės sodas ka(l)bėtų.

 

Kas yra tie Semiramidės sodai? Vienas iš neišlikusių septynių pasaulio stebuklų, – skelbia enciklopedija. Jie buvo sukrauti terasomis į bokštą, todėl ir „kybojo“, skrajojo padebesiais. Tiesa, nežinia, ar jie tikrai buvo. Tačiau išlikę vaizdingi tų sodų aprašymai, kuriuose gėrimasi inžinerinėmis konstrukcijomis, vandens tiekimo sistema, virš galvos susiraizgiusiomis šaknimis. Ar matė rašiusieji tuos sodus? Ne. Berosas, Diodoras Sicilietis, Ktesijas, Strabonas ir Filonas Bizantietis rėmėsi jau išnykusiais šaltiniais. Gal tie sodai buvo, o gal jie tėra vaizduotės kūrinys su būtina meilės istorija – neva jie sukurti Nabuchodonozaro II žmonai Amytis, besiilginčiai savo tėvynės sodų. Bet kaip tik dėl šito netikrumo Semiramidės sodai veikia kaip perspėjimas apie prarastą ir prarasimą grožį. Jie kybo visada tik praeityje, viliodami ten sugrįžti.

 

Jų pavyzdžiu Aistė vaizdais „aprašė“ du Lietuvos prarastuosius sodus: minėtąjį Švėgždos kūrybos fragmentą ir miesto prarytus kaimus, kuriuos tuoj primins pražysiantys vaismedžiai. Žiūrint į Aistės fotografijas, neįmanoma neprisiminti Romualdo Rakausko ciklo „Žydėjimas“ (1974–1984), kai jis dešimt metų važinėjo po Lietuvą paskui šį trumpalaikį reiškinį – pietuose jau baigėsi, šiaurėje dar tik žydės. Savo žydėjimų mintį jis sustiprino bobutėmis sūpuoklėse, triušeliu vaiko rankose, ant baltos skarelės byrančiais žiedlapiais. Dabar tas fotografijas maga kritikuoti už sentimentalumą, už būties pagražinimą, už romantinį naivumą. Bet tuomet jose slypėjo liūdesys dėl tų pačių sunaikintų kaimų – ne tik mieste, visur. Vienoje fotografijoje Rakauskas užfiksavo, kaip traktorius verčia obelį – tai tebuvo melioracija, „žemės pagerinimas“ ir „modernizacija“, bet neabejoju, kad tų laikų žiūrovai joje matė Lietuvos dvasios išprievartavimo simbolį. Mieste fiksuodama žydinčias obelis Aistė liudija šio proceso tęsinį. Kitaip nei Rakausko, jos obelys mėgina suklestėti ir skursta svetimoje aplinkoje, tarp daugiabučių, surūdijusių motociklų, išmestų baldų. Jų žiedlapiai byra niekam, nes vaisiuose teka sunkiaisiais metalais užterštos sultys. Ir vis dėlto laukiu žydėjimo kaip trumpos atgaivos.

 

Taigi šios obelų fotografijos veikia kaip laikrodžiai, kaip nuotolio nuo sodo utopijos matuokliai, jos tarsi siūlo džiaugtis tuo, kas tebėra, bet rodydamos tai, ko nebėra, kas prarasta ir lieka tik vaizduotėje ir meno kūriniuose. Kisarauskaitės žydėjimas – tai atsisveikinimas su sodais, net pačiais paprasčiausiais, ką ten Semiramidės... Kasdien matau, kaip kiemuose juos naikina niekur netelpantys automobiliai, mano kieme vis daugėja plotų, kur žolė šį pavasarį nebedygsta. Štai ir prie Misionierių bažnyčios vietoje nugriautos ligoninės nebebus atkurtas vaismedžių sodas. Išliko tiktai garsiojo fotografo Jano Bułhako aprašymas, kad tai „kvepianti baltai rausva purių žiedynų simfonija, besidriekianti nuožulniu šlaitu link tamsiai mėlynų dviejų tvenkinių akių, kurias rėmina seni klevai. Sodas srūva vis žemiau (...) ir sukuria šviesų pagrindą miesto bokštų strėlių tolimam paveikslui.“ Jį, kaip ir visus kitus, sunaikino sovietai. Dabar ten kasama duobė keturių aukštų požeminiams garažams ir naujam daugiabučiui, nes turčių godulys – aukščiau paveldą saugančių įstatymų. Tad „neturinti aprašymo“ Kisarauskaitės pieva – tai drobulė tiems kasdien prarandamiems svajonių sodams. O mes – tarp betono luitų įspraustos obelys aplaužytomis šakomis.

 

Čia suprantu, kad Aistė atkūrė Švėgždos piešinius ne tik iš meilės jo kūrybai. Persodinus inkstą, menininkas iš troškulio piešė džiūstančius augalus kaip savo kentėjimo atspindžius, likimo draugus. Įsivaizduoju, kaip lėto įsigilinimo ir kruopštaus atkūrimo procesas abu menininkus atpalaiduoja nuo slegiančių minčių, kaip padeda suvokti savojo aš sąlyginumą gamtos begalybėje. Toks iki žolės sumažintas aš jau nebeatims sodo iš mūsų, priešingai, gal net užaugins „purių žiedynų simfoniją“ – kur nors žemėje ar vaizduotėje.

 

Paroda veikia iki balandžio 1 d.

Vilniaus dailės akademijos galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.