Įtraukiančios patirtys

Ši paroda iki šiol mano galvoje brėžia tinklines struktūras, tad yra tarsi gaudyklė, kuri vis pagauna ir įtraukia apmąstyti daugybę sisteminių dalykų. Taigi iki šiol mintimis vis pabūnu „miesto gamtoje“...

Parodos ekspozicijoje išbandžiau du dažniausiai pasitaikančius savo ir svetimo miesto pažinimo būdus. Pirmiausia intuityviai basčiausi ir aklai klajojau nuo eksponato prie eksponato, išjausdama ir atrasdama vaizdus, o paskui gilindamasi į tekstines įžvalgas. Vėliau atvirkščiai – pradėjau kryptingai tyrinėti Vilniaus istoriją ir meninius projektus, eidama vaizdinių keliu pagal laikrodžio rodyklę, kuri praeities miesto takais ir keliais judėjo link dabarties.

Abu miesto tyrinėjimo būdai pastūmėjo atrasti pritrenkiančius, netikėtus vizualiuosius kodus, kurie integraliais, man nežinomų dėsnių principais skatindavo paraleliai „vartyti“ meninius vaizdus ir mokslines studijas. Taip „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ mane ne tik laikinai prisijaukino, bet ir ilgam įaugino savoje patyrimų erdvėje.

Manau, paroda gerokai pranoko vien Vilniaus situaciją, nes jos idėja yra daugiau suvokiama kaip bendro gyvenimo bet kuriame mieste universalija, todėl buvo prasminga pastudijuoti tokią konkrečiais moksliniais ir meniniais tyrimais paremtą ekosistemą. 

Viena vertus, iki šiol gyvenu šia paroda dėl to, kad ji yra labai dėsninga bei organiška mokslo ir meno jungtis, kurią šiandien pabrėžiame įvairiuose šiuolaikinių kūrybiškumo ugdymo strategijų kontekstuose. Kita vertus, konceptualiai pagrįsta ekspozicija, meniniais vaizdais įprasmindama įvairių mokslų (istorijos, medicinos, psichologijos, fizikos, biologijos, inžinerijos, informatikos ir kt.) tyrimų rezultatus, ne tik atskleidė plačias teorinių procesų populiarinimo galimybes, bet ir išryškino hibridinių mokslinių ir meninių praktikų svarbą, parodė vertingas mokslininkų ir menininkų bendradarbiavimo perspektyvas. (Neatsitiktinai greta parodos buvo rengiamos ir specialios kūrybinės dirbtuvės, ir projekto organizatorių inicijuotas, nemažo susidomėjimo sulaukęs mokslininkų paskaitų ciklas.)

Be abejo, kiekviena daugiaprasmė didelės apimties paroda ir visapusiška jos idėjų sklaida – tai ne vienus metus trunkantis, kolektyvinio mąstymo suderinamumo reikalaujantis, glaudžiu daugialypiu socialiniu bendradarbiavimu grindžiamas darbas. Mano manymu, tai didžiulis jaunų ir ambicingų kuratorių – Vytenio Buroko, Vitalijaus Červiakovo, Eglės Mikalajūnės ir Eglės Nedzinskaitės – komandos nuopelnas. Juk ir jų asmeninė teorinių bei meninių praktikų patirtis yra neatsiejama nuo miesto savasties tyrinėjimų ir „pasivaikščiojimų“ po Vilnių (pvz., 2012–2013 m. Vitalijaus Červiakovo projektas „TylĖjimai“).

Pirmiausia, mano manymu, kuratoriams rūpėjo, kas yra šiuolaikinių menininkų, tyrinėjančių aktualias miesto ir sociumo sankirtų problemas, akiratyje. Todėl penki projektai – Kadero Attios, Juliuso von Bismarcko, Kuai Sheno, Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė) ir Julijono Urbono tiksliau, šių autorių meninių tyrimų laukas) – tapo tais traukos taškais, aplink kuriuos dėliojosi mokslinių tyrimų orientyrai, kur keliami įvairiausi miesto gyvenimo klausimai. Jais ir noriu pasidalinti.

Kokios yra miesto formavimosi erdvėje prielaidos? Kodėl susiformavo pagrindiniai miesto keliai? Kokius miesto objektus jie jungė? Kaip reljefas ir vandens telkiniai nulėmė jų trajektorijas? Kur ir kokia dabar yra istorinė Vilniaus brasta? (Oksana Valionienė, Vilniaus erdvinė struktūra viduramžiais, Lietuvos istorijos institutas, Klaipėdos universitetas, 2015)

Kodėl skruzdėlynas gaudžia lyg miestas? Kaip išgyvena rudosios miško skruzdėlės žiemodamos skruzdėlyne? Kokios programos ir įranga leidžia į tai pažvelgti iš vidaus? Ką tos skruzdėlės skelbia savo „manifeste“? Kada mokslinės rudųjų miško skruzdėlių fotografijos tampa meno kūriniu? Kaip šie bendruomeniški gyvūnai saugo visos Europos gamtinę ekosistemą? (Kuai Shen, „Termotaksis“, 2017, biologiškai medijuojama akustinė instaliacija)

Kuo pasižymi vyrų ir moterų traumos dabar ir prieš kelis šimtus metų? Kaip jų bruožus keičia gyvenimo būdas ir santykiai tarp žmonių? Apie kokius žmonių tarpusavio konfliktus liudija praėjusių šimtmečių memuarai ir teismų knygos? Kas ir kaip seniau gydė fizines traumas? (Šarūnas Jatautis, Ieva Mitokaitė, Rimantas Jankauskas, Vilniaus suaugusių vyrų ir moterų traumos XVI–XVII amžiuje, sąsajos su lytimi ir gyvenimo būdu, Papers on Anthropology, t. XIX, 2010)

Kodėl fantominės galūnės fenomenas susiejamas su individualia ir visuomenine traumine patirtimi? Kaip po netekties būti laimingiems? Kam reikalingas sielvarto ir gedulo periodas? Kokie vaiduokliai slypi mūsų atmintyje? Ką reiškia gyventi mirusiųjų vardais pavadintose gatvėse? (Kader Attia, „Atspindėti atmintį“, 2016, videodarbas, trukmė 48 min.)

Kodėl taip ilgai neveikė „krentančios grindys“? Kada jos galėtų virsti miesto aikšte ar atviru liftu? Kas baisiau – pats kryčio momentas ar kurtinantis jo garsas? (Julijonas Urbonas, „Airtime“, 2017, instaliacija)

Kada užšalusi upė gali tapti visuotinu miesto šaldytuvu? Kiek dabar funkcionuotų senieji miesto vandentiekio ir kanalizacijos įrenginiai? Kur ir kaip seniau buvo gydomos užkrečiamos ir socialinės ligos? Kaip keičiasi požiūris į fizinę ir socialinę higieną? Kodėl eugenikos idėjos paplito tarpukario mene? (Iwona Janicka, Vilniaus higienos kultūra 1795–1915 metais, Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, 2009; Aistis Žalnora, Visuomenės sveikatos mokslo raida Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultete ir visuomenės sveikatos būklė Vilniaus krašte 1919–1939 m., Vilniaus universitetas, 2015)

Kas nutiks, jei robotai pradės dvejoti ir abejoti? Kodėl programuojamose būtybėse įmanomas „žmogiškasis faktorius“? Kokios industrinės choreografijos galimybės? Kodėl neprognozuojami veiksmai kelia neapsakomą baimę? (Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė), „Dvejojanti ranka“, 2017, industrinis ABB IRB 2600 robotas, transportavimo dėžės)

Kuo išsiskiria Lietuvos miestų augalija? Kaip plinta augalų bendrijos miesto erdvėje? Ką žinome apie augalų grupes, plintančias buvusiuose sąvartynuose? (Vida Motiekaitytė, Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos, Vilnius: Botanikos institutas, 2002)

Pagal kurį klimato kaitos scenarijų gyvensime po penkiasdešimties metų? Kaip tuomet keisis gyvenimas mieste? (Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai, Geologija. Geografija, 2015, t. 1, nr. 1)

Kodėl šikšnosparniai „mato“ garsą? Kaip aprašytume miestą, kurio negalime matyti, tik liestis neregio lazdele ir girdėti garsus? Kaip atrodo „virpesių“ skulptūros? Ką dar galima sukurti taikant lazerinę skenografiją? (Julius von Bismarck, „Vietoj to, sulankstėme armatūrą“, 2017, plienas)

Aišku, šie ir kiti galimi klausimai – tai tik laiko ir erdvės koordinačių, kuriuos išžvalgė kuratoriai, menininkai ir mokslininkai, skerspjūviai, paliekantys galimybę pačiam pajusti miesto pulsą, tvinksintį tavo širdies ritmu.

Paroda veikė iki kovo 19 d.