7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dangaus kinas

Lidos Dubauskienės paroda „214.8“ LDS galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Stančienė
Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Dailė
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“

Naujausios Lidos Dubauskienės kūrybos parodos „214.8“ atidaryme galima buvo stebėti kiek neįprastą vaizdą. Nemaža dalis publikos akylai stebeilijosi į grafikės darbus – tačiau ne taip, kaip įprasta atidarymuose, kai mandagiai apeinama visa parodos ekspozicija, o prisikišę prie kūrinių taip arti, kad jau, rodos, galima būtų užuosti net ir popieriaus lakšto aromatą... Buvau tarp tų spoksotojų, nes taip pat ne iš karto supratau (kol nepaaiškino pati autorė), kad abstraktūs, į tolimus ūkanotus horizontus žvilgsnį vedantys peizažai – ne estampai, o piešiniai, atlikti tušu ir plunksna.

 

Viena vertus – koks skirtumas, kaip tai padaryta: piešta, brėžta, tepta, trinta ar įrėžta. Svarbiau, kad veikia, sustabdo, traukia žiūrėti ir pasakoja... Tačiau menininkės sprendimas atsidėti maniakiškai kruopščiam rankų darbui svarbus, ir ne tik jos pačios kūrybos kontekste, nes yra naujas. Taip tarsi abejojama ir meistriškumo, arba amato, verte, netiesiogiai parodoma, kad kai aukšto lygio profesionalumas jungiasi su vidine autoriaus išgyventa tiesa, derinys tampa įtaigus ir vertingas.

Nors Dubauskienė vaizduoja savo išgyventas būsenas, jų išraiška – apibendrintas, vos apčiuopiamas gamtos vaizdinys, lyg nyrantis iš rūko, lyg grimztantis į miglą. Šiai trapiai iliuzijai perteikti pasirinktas tikrų tikriausias išraiškos realizmas – skirtingų tonų horizontalios juostos primena tolumoje dunksančius miškus, vandenis, debesis, besiskverbiančią šviesą ir šešėlius. Norint sukurti tokį įspūdį, reikėjo itin kruopščiai ir atsargiai štrichuoti plokštumą, kaitaliojant brūkšnelių intensyvumą, kryptį, kad atskirų kompozicijos dalių jungtys, perėjimai nuo šviesos į šešėlių zoną taptų vos juntami, visai kaip gamtoje ūkanotą dieną.

 

Galbūt čia verta pridurti, kad paslaptingas parodos pavadinimas – tai autorei svarbaus kelionės maršruto nuoroda – skaičiais išreikštas atstumas. Taigi, kelionės būsenos, arba, kaip gali numanyti, pakeliui pamatyti vaizdiniai, pasak pačios menininkės, iškyla tik esant tam tikroms oro sąlygoms. Anaiptol ne šviečiant vaiskiai saulei, kai pasaulis „suplokštėja“, formos ir jų kontūrai tampa aštrūs, pernelyg materialūs... Labiau – žemę užklojus rūkui, darganoms, slenkant apsunkusiems lietaus debesims, kai viskas aplink „lietuviškai“ pilka.

 

Subjektyvios jausenos fiksavimas menininkei buvo svarbus ir 2012 m. parodoje, kuri ir vadinosi „Būsena“ (taip pat galerijoje „Kairė–dešinė“). Tąkart miniatiūriniuose estampuose Dubauskienė naudojo vos kelis kompozicinius dėmenis – tai interjero erdvė, kėdė ir sėdinti figūra. Žaidžiant keliomis klišėmis ir tonų niuansais ši paprasta, lakoniška objektų kombinacija tai atsiverdavo nušviesta paslaptingos šviesos, tai panirdavo į beveik akliną tamsą, bylodama subtiliausią išgyvenimų, nuotaikų skalę. Įtaigus tonų, pustonių naudojimas lieka labai svarbus ir naujausiuose darbuose. Pasak menininkės, čia ji piešė skiestu tušu, ieškodama sidabro gamoje achromatinių „spalvų“ įvairovės, tokios, kokią regime gamtoje, kai ji būna „nespalvota“ – kukli, romi ir kiek atšiauri. 

 

Atmosferiniai efektai šiuose piešiniuose kažkuo siejasi ir su, atrodo, jau seniai išmokta dailės istorija, tiksliau – su pačiomis modernizmo ištakomis, kai natūra tapo atkaklių studijų taikiniu, o vaizduojant gamtą ar žmogų labiausiai siekta perteikti momentinę „čia ir dabar“ būseną. Nors atskirų Dubauskienės piešinių motyvai ir skiriasi, horizontalus komponavimas, tonų slinktys juos sujungia į vieną bendrą visumą arba pasakojimą (matyt, todėl parodoje atsisakyta ir tradicinio etiketažo, darbams nesuteikiant pavadinimų). Taigi, visai kaip Claude Monet Ruano katedros tapybinės studijos... Toks palyginimas peršasi ne veltui: ūkanoti Lidos peizažai – tai tarsi bespalvis, grafinis impresionizmas, kur spalvą atstoja tonai, šešėliai ir jų perėjimai. Tiesa, literatūroje teigiama, kad Monet buvęs tiesiog apsėstas idėjos perteikti katedros vaizdą esant skirtingam apšvietimui, įvairiu paros metu, ir net sakęs, jog čia nori pavaizduoti tai, kas neįmanoma... Lidos atveju atrodo, kad ji lyg koks mediumas ramiai ir su neslepiama palaima priėmė jai kasdienybės siųstus vaizdus ir juos užfiksavo, kantrybės reikalaujantį kūrybos metodą paversdama atpalaiduojančia meditacija.

 

Taigi dešinėje galerijos salėje eksponuojami darbai užliūliuoja it nesibaigiantis kelionės sapnas, o kairėje atsiranda ir pertrūkiai, ryškesni akcentai – beveik balti popieriaus lakštai, keli atspaudai nuo cinko plokščių, kuriose įsirėžusių brūkšnelių šnaresys – tarsi autentiškos patirties pėdsakai. Čia yra ir du darbai, kuriuos derėtų vadinti tapyba, nes jie sukurti ant drobės. Liedama tušą, juose menininkė išgauna kažkokių gigantiškų erdvių pavidalus, tarsi pasaulis būtų pamatytas iš aukštai ar per lango stiklą, už kurio plyti akimi neaprėpiamas peizažas.

 

Dubauskienės nupiešti ir nutapyti vaizdai yra realūs tiek, kiek mes to norime arba gebame įžvelgti. Jiems būdingas horizontalus komponavimas ir formų slinktys čia pat tampa miražu – permainingu vaizdiniu, kuris iškyla prieš akis ir tuo pat metu liejasi, blunka. Mokslas aiškina, kad miražas – tai šviesos dalelių atspindys skirtingo tankumo atmosferos sluoksniuose, kai mūsų matomi atvaizdai išsikreipia ir įgyja įvairiausias fantastiškas formas.

 

Kažkur aptikau gražų miražo sinonimą – esą tai ne kas kita, o dangaus kinas, didžiulės iliuzinės vaizdo „projekcijos“, paslaptingai pasirodančios mūsų regos lauke dažniausiai kur nors dykumose, tviskant asfaltui ar raibuliuojant vandeniui. O Dubauskienės fata morgana iškyla kažkur Žemaitijoje, nelabai toli nuo jūros, kur pilki laukai, į ledkalnius panašios kalvos ir dažnai lyja...

 

Paroda veikia iki balandžio 1 d.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.