Moirų mazgai

Moiros: viena verpia, kita matuoja, trečia kerpa. Jų rankose – mūsų gyvenimų siūlai. Verpėja Klotė tiekia tai, kas yra. Skirstytoja Lachesė įvertina, kas buvo. Nepermaldaujamoji Atropė vilioja ir gąsdina tuo, kas bus. Jos – negražios moterys nuo monotoniškų darbų deformuotais kūnais, bet neįveikiamai protingos, o tokių niekas nemėgsta. Gyvendamos požemiuose jos valdo visa, kas yra, – net ir aukštybėse. Todėl jų bijoma kaip kokių raganų, o niekadėjai jomis prisidengdami kratosi atsakomybės – juk moiros viską nulėmė, aš tik įrankis. Lietuviškos moiros – tai Likimas ir Laima, du perdėm pozityvūs personažai (Likimui nulėmus, kažkas vis dėlto lieka). Tad Eglė Vertelkaitė kalbina graikiškas ir romėniškas deives, kurių pavadinime slypi memento mori (Laima tai nuslepia).

Dabar tai skamba kaip brolių Grimmų pasaka. Bet moirų mite simboliais išreikšta laiko filosofija tebegalioja. Bergsonas, Husserlis, Heideggeris ir kiti tą patį tik persakė savais žodžiais. Jiems išguldyti prireikia daug puslapių, o štai neatskiriamųjų Moirų trijulė apima visą laiko gėrį ir blogį kaip metafora, kurios prasmė nujaučiama akimirksniu. Panašiai atsitinka ir užėjus į Vertelkaitės parodą. Čia paveikslai irgi veikia visi kartu – ne kaip atskiri „tekstai“ ar „personažai“, o kaip erdvėje verpiamo, matuojamo ir kerpamo siūlo mazgai-įvykiai arba išlikę sutrūkinėjusio filmo kadrai. Paveikslams nereikia pavadinimų, nes jie rodo archetipinius ženklus, kuriuos visi atpažįsta: giltinė, miškas, mėnulis, stalčius, suolas, dėžė ir t.t. Tai mūsų kultūros piktogramos arba, kaip Eglė sako, piktos gramos. Tačiau jų reikšmė daugialypė ir sustojus pažiūrėti vaizduotė išjuda nenuspėjama kryptimi.

Taigi vaikštai po parodą tarsi plauktum gyvenimo upe, malonius tarpsnius keičia šiurpinantys, kažkas vos krusteli ir išnyksta, kažkas išlieka kaip neįveikiamas prisiminimas, auga, stiprėja ir vis dar persekioja po parodos. Ir kiekvienas patirties blyksnis-mazgas-įvykis trunka apibrėžtą tarpsnį, išreikštą paveikslų dydžiu ir skaičiumi – serija. Atskiros serijos sudaro diptikus, triptikus ir poliptikus – lyg stacijas, lyg altorius, kad apeitume savo laiką kaip ritualą, kartais atitrūkdami ties tritaškiais, kuriais kažkas nutylėta – galbūt „neįvykiai“, naratyvui nesvarbūs, bet kasdieniškai mieli dalykai. Man ši paroda – tai pulsuojančio sąmonės laiko patirtis.

Pulsavimo įspūdį kuria ir varijuojamos išraiškos priemonės. Vienus ženklus Eglė išraižo ir atspaudžia grafikos technikomis, kitus štrichuoja tušu, trečius fotografuoja, ketvirtus skenuoja iš tėvo fotografijų archyvo. Atrodo, kad visko daug, kad pasirinkimą lemia (aha, ir čia bus padirbėjusios moiros) intuicija, nes vieniems vaizdiniams reikia pro štrichavimo plyšius prasiskverbiančios šviesos, o kitiems – šelaku užlietos fotografijos tamsos, dar klampumo, sunkumo, paslapties. Mirties su dalgiu įvaizdis – iš tų šviesiųjų, nes taip gerai žinomas, kad tapo pasakų personažu, kurį gal įmanoma perkalbėti ir pergudrauti, juo labiau kad mirtis panaši į draugišką kaimo močiutę. Kosmetinės kaukės, keičiamos nuo pirmadienio iki penktadienio, – irgi lengvos kaip atsainiai numesta praėjusi diena, kaip lengvabūdiškai pro pirštus byranti jaunystė. Pasikartojimų ritmą pertraukia tik darbinės šeštadienio pirštinės ir sekmadienį „Marijos radijo“ klausytojus laiminantis Kristus. Žiūrėdama į rožiniais štrichais užpildytus dienų plotus pajuntu tą patį, ką Monika Krikštopaitytė perskaitė horizontaliosiose Vertelkaitės linijose: jos „kartais panašios į sąsiuvinio veidą, kartais virsta vos regimu šydu, aklina siena ar vėjuotu praėjimu, kartais tirštu vandeniu, į kurį galima panerti, kartais penkline nematomai dainai, kartais virpančiu karštu oru ir beveik visuomet laikmačiu.“ (cituota iš mmcentras.lt)

Neatsitiktinai šios kaukės turi negatyvines puses – tokias su straubliu, kai nebeaišku, žmogus ar žvėris. Jos šmėkšo miške, džiūsta ant virvės kaip legendų liekanos. Į jas žiūrėdama tarsi girdėjau daugiabalsius, vienas ant kito užsiklojančius visų laikų užkalbėjimus. O mačiau ne tik savo pačios atspindį, bet ir Amerikos fotografo Eugene’o Meatyardo kaukėtas būtybes, susiliejusias su medžiais ir tamsa. Pro Vertelkaitės kaukių akių kiaurymes žvelgia, iš burnų rėkia kažkas – pasąmonės ir anapusybės baugai. Tos kaukės vis išnyra, sukiojasi, vaiposi – ypač antroje salėje, kurioje daugiau rimtumo ir mažiau žaismės. Ten ir miško atspaudai, ir dirbtuvės fotografijos, ką jau kalbėti apie mėnulį, kuria nakties zoną.

Kelios šelaku dengtos fotografijos jau matytos 2015-aisiais parodoje „Glosos“ (žr. Kristina Stančienė, Asmeninis-visuotinis pasakojimas, 7md, nr. 20). Šelakas – tai glajus, gamtinė derva, gaunama iš lakinių kirminų, gyvenančių tropikuose. Juo užlieti lakštai iš tiesų atrodo kaip objektai, bet keistai švytintys tamsa. Tuose dusliuose tamsos tūriuose sugauti šviesos ruožai yra tarsi vaiduokliai, kurių net nepamatysi kitaip kaip tik užuolankomis, pakreiptame veidrodyje. Veidrodis – vis tas pats, apmūsijusiais kraštais, subraižytas, senstantis tapytojo dirbtuvėje (sako, Henriko Čerapo). Bet ją, kartu su visais molbertais, stalais ir drobėmis, veidrodis suima į save, atskiria nuo vadinamosios tikrovės ir paverčia nepriklausoma antrininke. Ji gyvena kitame, stovinčiame požemių laike – įsivaizduoju, kad tokiame ir gyvena Moiros. Šios fotografijos stipriai veikia. Dėl jų ir rašau šį straipsnį, nes dar niekada nemačiau taip įtikinamai pavaizduotos anos laiko pusės – tokio praeities šulinio, į kurį sąmonė nebegali nusileisti, kur kaupiasi ne prisiminimai, o jausmas, kad viskas „į nieką pavirto“ – ir jau iš anksto taip nulemta.

Paradoksalu, kad kaip tik toje veidrodžiuose uždarytoje patalpoje kažkas vis kuriama. O gal jau seniai viskas sukurta? Nes nufotografuoti kūriniai – drobės – yra juodi kvadratai, Kazimiro Malevičiaus suprematistinės ikonos kopijos, tapybos neiginiai. Tačiau atkakliam įsivaizduotojui juodas kvadratas vibruoja galimybėmis. Filosofas Kristupas Sabolius jame mato „laiką be įvykių“, savo kintančią sąmonę, „trukmę, kurią galime stebėti“ (Įnirtingas miegas, VU, 2012, p. 157–158). Vertelkaitės parodoje galima pamatyti ir trukmės sugrąžinimą-sutraukimą į ištakas (į laikų pradžią?). Fotografija sustiprina juodųjų kvadratų nematomumą – jie vos beatsiskiria nuo fono, yra tik nujaučiami (kaip sapnuose – lemtis). O dar tavo pastangas į juos gerai įsižiūrėti išsklaido ir taip blizgiu šelaku užlietus vaizdus dengiančio stiklo „veidrodžiai“. Todėl prie užtemdytų drobių neįmanoma prisibrauti pro dabarties „realijas“ – pro savo pačios, galerijos erdvės, gatve pravažiuojančių automobilių atspindžių sluoksnius. Tik praėjusi ir atsigręžusi pamatau tuos tamsos objektus (nebe „šviesos piešinius“). Jie išryškėja tam tikru kampu kaip kokios anamorfozės, kurios turi slėpti–rodyti tai, kas baisiausia. Roland’o Barthes’o, Susan Sontag ir kitų analizuotas fotografijos ryšys su mirtimi virsta nauju lydiniu.

Kadrai iš Eglės Vertelkaitės tėvo archyvo šiame būties apmąstymų miške nutiesia asmeninės istorijos taką. Tėvas mėgęs fotografuoti, ryškinti nuotraukas raudonoje laboratorijos šviesoje, kaip, beje, ir pati Eglė. Kada nors tai išmėginusieji žino, kad daugybė kadrų susigadina, kartais ištisa juosta būna brokuota. Eglė vadina klaidas gličais ir ieško archyve būtent jų – niekada neatspausdintų sugadintų negatyvų. Taigi čia, parodoje, jie matomi pirmą kartą – šienpjoviai, ant suolelio sėdintys senukai... Jie visi jau mirę, kaip ir pats tėvas, stovintis tarp šienpjovių. Apžiūrinėdama šių nepažįstamųjų fotografijas pagalvoju, kad iš tokio iškirpto gyvenimo fragmento nesužinosi jų likimo, nors Atropė jau pasidarbavo savo žirklėmis. Tik matai, kaip tų žmonių dabartį ryja numanomos mirties juoduliai, bet laiku prisimeni fotografijos technologiją ir viskas apsiverčia – tai juk šviesos pliūpsniai! Lygiai kaip virš pjovėjų kybantys juodi (Damoklo) kardai-dalgiai iš tiesų yra šviesos blyksniai. Tad fotografijoje glūdintis dvilypumas atitinka likimo dviprasmybes, sukomplikuotas istorijomis apie moiras.

Jos šioje Eglės parodoje yra ne tik paslaptingos būtybės, bet ir gerai pažįstamos namiškės: mama, dukra, draugė. Parodoje „Glosos“ nufotografuota susuktų tėvo negatyvų juostelių siena spoksojo angomis į nebūtį. Bibliotekos stalčiai buvo ir žinių saugyklos, ir karstai. Atropė lėmė, kad prieš aną tėvo 80-mečiui skirtą parodą Eglės mama Benita Vertelkienė išėjo į darbą ir mirė – tad iš negatyvų sumontuotas filmas kalbėjo jai. Benitą visi pažinojome kaip Vilniaus dailės akademijos rektoriaus referentę, o pastaruoju metu sutikdavome toje pačioje salėje, kur dabar šnabždasi moiros – ji tarsi vėl ten sėdi ir mane kalbina, kaip visada – šypsodamasi. Ir neatsitiktinai. Šalia kybo senas Eglės, dar studentės, kūrinys – mergina (grafikė Lida Dubauskienė) matuojasi pūstą pasijonį ir nuometą, virsta nuotaka, gera mergaite, mirtimi. Paskutinėje nuotraukoje ant sijono – Eglės susapnuota krepo juosta. Tai Benitos daiktai – kaip nusimesta mergautinė kaukė. Virš šio foto-performanso mintyse didelėmis raidėmis išrašau Kristinos Stančienės anotacijoje pacituotas Aido Marčėno eilėraščio eilutes: „ne mes juk čia kalbam / tai jie vis arčiau ir arčiau kartojasi mūsų balsais“. Mirtis yra tiktai gličas gyvenimo juostoje, rašo Kristina. O gal ir atvirkščiai, priduriu, pagalvojusi apie čia eksponuojamas fotografijas.

Per fotografiją pats laikas įsiaudžia į atpažįstamus, perkamus, matuojamus tikrovės pavidalus, tarsi nuolat keistų kaukes, tai viliojančias, tai bauginančias. Kaukės – dirbtiniai veidai – čia įtikinamai gyvos. Eglė rodo, kaip jos paruošia mus kasdienybės teatrui, persekioja sapnuose, išnyra pasąmonės miške, kur šmėkšo matomos-nematomos Moiros, kartais ryšinčios taškuotą prijuostę. Kaip žinome iš Cindy Sherman kūrybos, lengvai kaitaliojant kaukes, tapatybės tampa nebeapčiuopiamos, nebeapibrėžiamos, nebepagaunamos – taigi ir nesuvaldomos. Tokios jos – ir Eglės parodoje. Čia blyksteli tarsi veidrodžiu pagauta kita moirų mito pusė – jos juk niekam nepaklūsta, jokiai hierarchijai, jokioms taisyklėms, jos pačios yra dėsnis, kurio neišvengia net galingiausieji. Galbūt moira – stiprybės kaukė, kurią verta užsidėti?

Šioje vietoje galėčiau parodos pavyzdžiu dėti daugtaškį. Bet noriu užbaigti tuo, kuo ji prasideda. Prie įėjimo ant lentynėlės išdėlioti buteliukai, siūlų špūlės, nuotraukėlės, žvakės, degtukų dėžutės – likimo likučiai. Eglė sakė, kad jie priklausė jai brangiems mirusiems žmonėms, o čia jų paskirtis – sustabdyti prie įėjimo. Daikteliai sudėti kaip nuorodos į parodos temas. Kam nors gali šauti į galvą ką nors išsinešti. „Bet ar taip neišsineši nepageidautino likimo?“ Menininkės klausimas lieka žiūrovui.

Paroda veikia iki balandžio 2 d.

Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.