AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Apie ką rėkia pankų angelai

Jurgos Barilaitės paroda „Vitrinoje“

Agnė Narušytė
Nr. 11 (1205), 2017-03-17

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

O parodą grindžianti istorija tokia. 1990-aisiais, arba pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais, baigdama mokyklą būsima menininkė kartu su draugais susibūrė į grupę „Angelų trauzai“. Iki koktumo nulyrinti balti skulptūriniai angelai siutina, o štai tokiame žodžių derinyje skamba puikiai, juo labiau kad stende kybo koncertinio garderobo elementas – tikros trumpikės (o tiksliau – triusikai). Jos dekoruotos laužytais pilkais, juodais, baltais dryžiais, primenančiais vėtros išvartytą aukštos įtampos žaibą, skiriantį raides „AC“ ir „DC“ roko grupės logotipe. Visą tą elektromagnetinį spinduliavimą įrėmina grafiniais sūkuriais papuošti „trauzų“ krašteliai, įsukantys laukinės energijos iškrovas į žolinę meditaciją („nėra alaus, yra žolės“, – yra toks dainos pavadinimas). Šių sūkurių formą stenduose varijuoja kiti objektai: vyniojamo popieriaus ritės, būgnų viršūs su juodais apskritimais, drakuliškos akys, kuriose besisukantis verpetas kinematografiškai perkelia naratyvą iš dabarties į praeitį.

Sprendžiant iš Jurgos eskizų, nupieštų tuo pačiu žaibuotu stiliumi, anų laikų pankiški angelai spygliuotomis šukuosenomis raitėsi, kratėsi, vartėsi ir siautėjo kaip reikiant. Tai buvo „dainuojančios revoliucijos“ undergraundas. Buvo daug triukšmo, pavyko kartu visiems susėdus parašyti bent tris dainas. Bet va, tik vienas iš jų – gitaristas – žinojo, kas parašyta penklinėse, o dainininkė Jurga užmiršdavo žodžius – išeidavo tik riksmas ir jaustukai, nekaitomos kalbos dalys, mūsų žvėriškos prigimties rudimentai. Parodai Jurga surinko praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio dainų sąsiuvinį, bet juodu žymekliu išbraukė esminius žodžius ir paliko tik priedainius – tuos na na na na ir ye ye ye ye ir ra ra ra ra, kartojamus ir todėl neužmirštamus, besisukančius galvoje magišku sugedusios plokštelės ratu, išrėkiančius susikaupusią skausmo ar džiugesio energiją. Lyrikos lakštai sukabinti taip, kad, regis, jų vis daugėja, jie nesilaiko, krenta ir kaupiasi į augančią krūvą, kuri galiausiai užpildys visą stendą virsdami praeities kultūros šiukšlynu.

Aišku, tos riebios juodos linijos primena cenzūrą. Jos tarsi žymi tai, ko negalima ištarti – anais laikais vieno, šiais – jau kito. Išcenzūruotą tekstą belieka įsivaizduoti, bet Jurgai jis reprezentuoja ir tai, kas apskritai neištariama, o gali būti tiktai išrėkiama, išlojama, išurzgiama – kaip ta šokiruojanti jaunystės patirtis, kai manaisi dainuojanti kartu su savo kartos vyrais, o gimus kūdikiui paaiškėja, kad tiktai jiems leista tęsti, o tau belieka visus eksperimentus sugrūsti į stalčių. Tuomet badi metalisto apyrankė virsta tramdomuoju antkakliu šuniui (tas daiktas irgi kybo – virš „trauzų“).

Iš grupės (be Jurgos) neišėjo nieko didingo, kaip neišėjo ir iš daugybės kitų mūsų jaunystės sumanymų bei vilčių. Jos štai voliojasi dulkėse kaip ta sudužusi antikinė ranka, ant kurios Jurga piešė tatuiruotes. Jai liko gitaristo vaikas, kuris jau suaugęs atėjo į parodą ir fotografavo. Kiekvienas daiktas, garsas, gestas atrodė kaip simboliškas pokalbis su praeitimi (nenoriu sakyti – atsisveikinimas, nes gal tai – pasisveikinimas, juk mes ir vėl vis dažniau susitinkame periferinėse erdvėse, nes centrinės tarnauja kažkam kitam). Pokalbiui akompanavo pati aplinka: savo tapatybę pakeitęs kombinatas, privalomą ideologiją piršę stendai tapo eksperimentinio, laisvo meno erdve, o šalia – rėmelių salonas. Ten blizga veidrodžiai, o medinių vitrinų prietemoje raudonai, geltonai, mėlynai apšviesta vis dar siautėja mūsų praeities energija: Woof woof yeah oh yeah yeah uh grrrr!

 

Paroda veikia iki balandžio 4 d.

Galerija „Vitrina“ (buvusio „Dailės“ kombinato antras aukštas, Kauno g. 34, Vilnius)

Dirba visada, kai atidarytas kombinatas

Į viršųĮ VIRŠŲ