Reikšmingi mažmožiai

Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.

Dalis Vaitiekūno kolekcijos šiuo metu yra pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“. Vilniaus grafikos meno centras jau keletą metų nuosekliai atlieka dailininkų archyvų viešinimą. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurgita Minčinauskienė yra surengusios nemažai piešinių parodų, tarp kurių buvo pristatyti Ksenijos Jaroševaitės, Petro Mazūro, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų įvairių dailės sričių kūrėjų darbai.

Vaitiekūno grafikos kolekcija – gana solidi. Joje yra nemažai kanoninių grafikos darbų – nuo tarpukario meistrų Marcės Katiliūtės, Adomo Galdiko, Viktoro Petravičiaus iki ryškiausių 7–9-ojo dešimtmečių grafikų Rimtauto Gibavičiaus, Arvydo Každailio, Petro Repšio, Mikalojaus Povilo Vilučio. Kolekcijoje esama ir keleto užsienio menininkų, mažai žinomų marginalų ar savamokslių dailininkų. Visi šie eksponatai suteikia kontrastingą kontekstą kitai kolekcijos ir parodos daliai – įvairiems menininkų pokštams, naujametiniams ir kitų progų sveikinimams, improvizuotiems piešiniams ir objektams. Pastaroji parodos dalis iškalbingai pasakoja apie dailininkų įpročius, susibūrimus, draugystes ir kartu atspindi jų gyvenamąjį laikotarpį. Ji padeda išjudinti tą monumentalų dailės klasikais tapusių asmenybių vaizdinį. Apie juos ir norisi papasakoti daugiau.

Kad ir Alfonso Andriuškevičiaus sveikinimas Vaitiekūnų šeimai, užrašytas ant laikraščio „Tiesa“ iškarpos. Joje išspausdintas skaitytojų (dailės mokytojo ir Vilniaus politechnikumo estetikos dėstytojo) laiškas, kuriame piktinamasi televizijos laidoje parodą aptarinėjusių dailėtyrininkų Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės susidomėjimu dailės naujovėmis ir jaunais autoriais. „Tie ieškojimai pernelyg išgirti, tuo tarpu neatkreiptas pakankamas dėmesys subrendusių dailininkų analizei“, – rašo laiško autoriai. Andriuškevičius ant iškarpos dar užklijavo pasinę savo nuotrauką su neaiškiu antspaudu bei tušinuku užrašė sveikinimą. Kokia iškalbinga smulkmena! Kaip puikiai ji apibūdina to meto absurdiškumą ir, žinoma, atskleidžia šmaikštų sveikintojo būdą.

Įdomu pažvelgti į dailininkų kūrybos paraštėse esančius darbus. Dažniausiai eskizus ar lengva ranka sukurtus piešinius galima aptikti ne parodų salėse, o menininkų fonduose, esančiuose Lietuvos literatūros ir meno archyve. O štai šioje parodoje laisvai, nesivarginant pildyti prašymo formų galima pamatyti Vytauto Kairiūkščio anglimi pieštų aktų (1920), matyt, atsiradusių mankštinant ranką garsiajai mauduolių serijai. Piešinių fragmentuose tyrinėjamos kūno pozos, atsiranda griežtesnių linijų, vėliau tapusių tapybos darbų pagrindu, užuominų.

Dar vienas man įsiminęs kūrinys – Vinco Kisarausko akvarelė „Velykos“ (1959), netikėtai replikuojanti tuometinį dailės kontekstą. 1959-aisiais jau buvo juntamas atšilimas, dailėje po truputį įsileidžiami modernistiniai ieškojimai, madingas monumentalumas. Visgi pageidaujamų temų ratas išliko griežtas – darbininkai, sovietiniai didvyriai ir t.t. O Kisarauskas monumentaliausiu kūrinio objektu paverčia margučius, vargais negalais nešamus ant perpus susilenkusių darbininkų pečių. Nuo to sunkaus darbo jiems net srūva prakaito ir kraujo lašai. Tad paprastutė šventinė akvarelė atskleidžia Kisarausko ideologines pažiūras, ironiją, gebėjimą taupiomis išraiškos priemonėmis išreikšti talpią mintį.

Parodoje yra ne tik iškalbingų, menininkų asmenybių portretus ar jų kūrybos supratimą praplečiančių eksponatų, bet ir tiesiog smagių akibrokštų. Pavyzdžiui, Vaitiekūno kolekcijoje yra dvi scenografo Liudo Truikio namų fotografijos. Vienoje matyti įprastas vaizdas, o kitoje – apverstas. Įprastoje nuotraukoje esanti Budos statutėlė apverstoje primena... paties Truikio portretą.

Vaitiekūno kolekcija atskleidžia dar ne vieną netikėtą rakursą, menininkų gyvenimo akimirką ar kūrybinį eksperimentą. Narplioti menininkų povandeninius ryšius ir sekti jų idėjų pirmavaizdžius ar, kitais atvejais, atspindžius – malonus užsiėmimas. Telieka tikėtis, kad jis bus atrastas po Vilniaus senamiestį vaikštinėjančių piliečių. Jie galės įsitikinti, kaip prieš keliasdešimt metų papaišyti, užrašyti ar kitokia forma įamžinti menininkų mažmožiai meno istorijai suteikia gyvybės.

Paroda veikia iki kovo 4 d.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.