„Plėtojome tai, kas užkoduota“

Naujojo kamerinio džiazo mėgėjai dažnai prisimena GTČ trio ir jo nuopelnus Lietuvos muzikai. Džiazo muzikantams jie atvėrė vartus į pasaulį. Nors trio nekoncertuoja nuo 1987 m., visi trys muzikai ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą savo darbais. Džiugi žinia mus pasiekė 2016 m. pabaigoje: už viso gyvenimo nuopelnus, „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“ GTČ – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Man pavyko pasikalbėti su Vladimiru Čekasinu jo išvykos į Vokietiją išvakarėse.

Pirmiausiai sveikinu jus pelnius Nacionalinę kultūros ir meno premiją drauge su Vladimiru Tarasovu ir Viačeslavu Ganelinu, arba, kitaip sakant, kaip GTČ trio. Daugelis žmonių teigia, kad Lietuvos džiazas prasidėjo nuo šio trio ir jo veiklos. Ar galima būtų taip pasakyti?

Gali būti, bet ne mums apie tai spręsti. Negalėčiau pasakyti, kad tuo metu Lietuvoje panašios į džiazą muzikos nebuvo, nes atsimename ir Juozo Tiškaus orkestrą, ir kitus muzikantus. Pirmiausia, mūsų trio – tai bendraminčių susibūrimas, grojęs tam tikros rūšies muziką, kurią mes galiausiai ir kūrėme. Grojome muziką pagal savo išsilavinimą. Aš jau nuo septyniolikos metų kūriau kompozicijas, kuriose medžiagos organizavimo struktūra buvo lyg ir iš akademinės muzikos, bet su įvairaus tipo papildiniais – aleatorikos, improvizacinio džiazo principų, roko, folkloro ar panašiai. Tai priklausė nuo būtinumo naudoti vienus ar kitus elementus, juos pasitelkus galima kurti skirtingo tipo muziką. Mūsų trio ir apskritai šiuolaikinės kamerinės muzikos koncepcija nėra tiesiog džiazas, tai – šiuolaikinės kamerinės muzikos rūšis. Struktūros požiūriu tai ne džiazas, nes džiazas yra apibrėžtas kalbos tipas ir struktūra, kaip dainoje – uždainis ir priedainis. O tai, ką mes visi atskirai ir vėliau drauge bandėme daryti, yra europinė koncepcija, įvairių improvizacinių darinių ir akademinio tipo struktūrizavimo sujungimas. Tai suprantama, nes Europoje gyvuoja tradicinis akademinis išsilavinimas ir įvairios pusiau folklorinės muzikos rūšys... Džiazas, manau, taip pat liaudies muzikos darinys, nes pagrindinės džiazo tėkmės viduje labai svarbu atkurti tai, kas jau buvo. Šiuolaikinėje kamerinėje muzikoje didžiausią reikšmę turi kompozitoriaus ir atlikėjo individualumas, todėl principinis europinės ir amerikietiškos muzikos plėtotės skirtumas visgi pradėjo formuotis 7-ojo dešimtmečio pradžioje ir mes buvome to dalis, nes daug muzikų aplink mus kūrė europinės struktūros ir ekspresyvios amerikietiškos muzikos sintezę. Jeigu prisiminsime Luciano Berio ir kitų tos epochos kompozitorių kūrinius, suprasime to principo esmę. O kadangi individualumas europinėje koncepcijoje yra svarbiausias dalykas, tai mums pasisekė, kad mūsų muzikos „pasisakymai“ pagal tą koncepciją buvo originalūs ir individualūs. Buvo daugiau muzikantų, kurie grojo panašią muziką ar kažkaip kitaip realizavo panašius siekius, tačiau mūsų muzikinės kalbos ypatumai ir pomėgiai buvo originalūs, todėl mūsų muzika skyrėsi nuo kitų.

Kaip atsitiko, kad jūs visi tuo pačiu metu atsiradote Lietuvoje ir pradėjote drauge groti?

Atvykau specialiai pas Ganeliną ir Tarasovą, jie jau anksčiau čia abu dirbo. Tarasovas atvyko iš Archangelsko 1967 metais, o 1969-aisiais su Ganelinu pradėjo groti duetu. O save aš laikau „parazitu ant sveiko kūno“, nes kolektyvo sukūrimo etape nieko nenuveikiau, na neskaitant kūrybinio dalyvavimo – kuriant atskiras kompozicijas skirtingai dalyvauja kiekvienas grupės narys: vienoje svarbesnis Ganelinas, kitoje gal aš, trečioje Tarasovas. Tik noriu pabrėžti jų nuopelnus kuriant šį vienetą, kuris vėliau pakankamai aktyviai funkcionavo. Be vadybinių Tarasovo pastangų mums taip gerai nebūtų klostęsi, nes jis tikrai talentingas – ne tik muzikas, bet ir vadybininkas. Reikėtų prisiminti ir Liudą Šaltenį, kuris daug padėjo sprendžiant įvairius klausimus Kultūros ministerijos lygiu ir panašiai. Na, o vėliau labai pagelbėjo ir profesorius Algirdas Budrys, pakvietęs mane dėstyti akademinio saksofono specialybę tuometinėje konservatorijoje. Jo idėja buvo šioje mokymo įstaigoje sukurti džiazo studiją. Įkūrėme ir bigbendą, jo 25-mečio koncerto videoįrašą reikėtų sutvarkyti ir viešai parodyti. Be to, pradėjau dėstyti ir Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje.

Ar dar kartais pamuzikuojate su buvusiais trio nariais?

Na taip, su Tarasovu esame groję duetu akademinės muzikos temomis, kuriomis taip pat grojau ir su Petru Geniušu. Visas trio po išsiskyrimo koncertų salėje buvo susitikęs tik 2002-aisiais Vokietijoje, Frankfurto knygų mugėje.

Jūsų kompozicijose aptiksime tikrai nemažai etninės muzikos, kada ja susidomėjote?

Etnine muzika domiuosi seniai. Gyvendamas Lietuvoje pamilau jos liaudies muziką. Visi mano mokiniai yra lietuviai. Liaudies muzika yra puikus įkvėpimo šaltinis ir juo naudojasi daugelis muzikantų – Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Skirmantas Sasnauskas, Neda ir kiti. Aš labai mėgstu Lietuvos folklorą, jo temomis ir mes abu esame muzikavę. Viena iš mano sceninių kūrybinių krypčių vadinasi „Etnic process“, joje susilieja ir gerai dera įvairių tautų liaudies muzika. Visa tai susijungia su džiazo, kartais roko ar kitos muzikos elementais ir puikiai funkcionuoja drauge. Lietuvių folkloro pagrindu esu sukūręs nemažai kūrybinių projektų – ir su mažais, ir su dideliais ansambliais. Lietuviškos medžiagos apstu ir kompozicijoje „Adoration“, ir Koncerte orkestrui, kuriuose panaudojau melodijas iš Juškų dainų rinkinių. Koncertas orkestrui buvo įrašytas su Novosibirsko džiazo orkestru. Projekto „Rygos ir Vilniaus dialogas“ muzika rėmėsi latvių liaudies dainomis. Jame dalyvavo Lietuvos ir Latvijos studentai. Lietuvių ir škotų muziką panaudojau kūrinyje „Miegančioji gražuolė“, o „Imperijos rapsodijoje“ gausu rusų ir gruzinų folkloro. Taigi, folkloras neišsemiamas, jis nuolat kinta ir pildosi, įgauna naujų formų, jis neturi ribų ir pabaigos.

Nacionalinė premija GTČ trio paskirta ir už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą. Kaip prasidėjo lietuviška džiazo mokykla, kaip jūs ją kūrėte?

Niekas nesistengė specialiai tos mokyklos kurti, nes akademinės muzikos pagrindus visi Lietuvos muzikantai gauna studijuodami mokymo įstaigose. Daugiausia žinių jie įgyja kaip akademinės muzikos su improvizaciniais gebėjimais atstovai. Lietuvoje vykstantys džiazo festivaliai taip pat padeda augti, nes atvyksta daug panašios krypties atlikėjų. Kompozicijos aš niekados nedėsčiau, nors esu parašęs metodinį straipsnį „Operatyvinė kompozicija ir struktūrizacija“. Negalima sakyti, kad kažkas kūrė tą mokyklą. Aš tik padėjau žmonėms išplėtoti tai, kas juose užkoduota, priklausomai nuo kultūros ar regiono, kuriame jie gimė ir užaugo.

***

Tiesą sakant, mums susitikti ir pasikalbėti nebuvo labai lengva. Maestro netrukus turėjo išskristi į Vokietiją dirbti su teatralais ir grįžti tik į Nacionalinių premijų teikimą. Linkėdamas sėkmingos kelionės ir sugrįžimo, noriu pasidžiaugti, kad vasario 17 d., penktadienį, LDK Valdovų rūmų salėje šie trys džiazo banginiai rengia vienintelį per dešimtmečius koncertą.