Primiršta laisvė

Jonas Valatkevičius yra tikras menininkas, nors mums geriau žinomas kaip kuratorius, dirbęs Šiuolaikinio meno centre, dažniau ne prie tuo metu madingų naujoviškų parodų, o prie tų, kur reikia. Bet padarė jas taip gerai, kad iki šiol prisimename: Marijos Teresės Rožanskaitės, Ričardo Vaitiekūno, Šarūno Saukos ir kt. Dirbo ir su šiuolaikiniais menininkais, rašė labai įtraukiančius tekstus. Ir dabar bet kuri redakcija laukia bet ko, ką tik jis parašytų. Atrodytų, kad Jonas iš visų pusių puikiausiai žino, kaip yra daroma menininko karjera. Bet jis jos nedaro. Tuo yra dar tikresnis už tikrus menininkus. Nes karjeros darymas reiškia kompromisus.

Jis buvo menininkas, iš kurio ėmiau pirmąjį interviu prieš kokius dvylika metų. Manau, tai didelė sėkmė – netikrumo akimirką sutikti tokį gerąjį Joną. Pokalbis buvo panašesnis į psichologo konsultaciją. Net į blogai užduotus klausimus atsakė aiškiai ir labai ramiai. Tuo metu jis tapė ant palaikių dėžių kartonų, nespinduliavo jokio egocentrizmo ar migloto paslaptingumo, jo nereikėjo dekoduoti. Jis suteikė viltį, kad menas būna absoliučiai grynas. Grynas ta prasme, kad tarp kūrėjo ir kūrinio neleidžiama įsiterpti jokiam marazmui (madų, teorijų, įtakos grupių ir t.t.), kad jis niekam neturi patikti. O tai yra laisvė. Svaiginanti laisvė. Manau, šitai labai paveikė mano nebrandžios asmenybės formavimąsi. Gal dėl tokių atvejų ir likau menotyroje. Štai ką gali grubūs Jono kartonai... Todėl geriau jų nenuvertinti.

Dabartinė ekspozicija palyginus su minėtąja daug tvarkingesnė išoriškai: kartonai balti, pagal formatavimą jaučiasi, kad darbai kurti kaip serija. Dešimtmetis reklamos srityje daro savo. Tačiau tai – tas pats degantis Jonas. Su įkyriomis mintimis, pankiškais gestais, ironiškai juokaujantis su fundamentalia vienatve.

Parodą inicijavau tam, kad sau priminčiau, kaip atrodo grynas menas, ir patirčiau jo poveikį. Tai labai sveika, kai nauji vėjai dar atkakliau reikalauja iš kūrėjo verslumo, pamatuojamos naudos: peržiūrų kiekio kaip įrodymo, kad esi ko nors vertas. Save įvardinau parodos koordinatore todėl, kad kuratoriaus vardu šiomis dienomis piktnaudžiaujama. Kažkodėl manoma, kad užtenka atlikti vos kelis vadybinius veiksmus. Bet kuratorius šiuolaikine prasme yra kūrėjas: reginio, struktūros, pasakojimo ar net menininko. Nei aš Joną atradau, nei veikiu jo kūrybą.

O tai, ką pamatysite ant sienų, yra atsakas į pasaulio beprotybę tokiomis pat priemonėmis, kokiomis mus puola kasdieniai įvairių rūšių kanalai. Akivaizdu, kad vaizdai yra dabarties žmogaus, gyvenančio agresyvios virtualybės amžiuje. Degančios galvos, smegenis užžėlusios gėlės yra hibridiniai vaizdiniai, sudėlioti iš labai įvairių šaltinių: ir iš vizualių įspūdžių, ir iš teksto (posakių, frazių) išlindę vaizdai. Pačiame kūrinyje vaizdo ir žodžio santykis ironiškas arba toks nuoširdus, kad atrodo ironiškai (autoriui tai žinant). Jono estetika kartais apsimeta tuo, kas veda iš kantrybės.

Man atrodo svarbu ir vertinga, kad kūriniai suteikia iškrovą ne tik autoriui, bet ir žiūrovui. Kaip žaibolaidis. Nors yra žiaurumų, negniuždo, nesutraukia vidurių, o sutvarko jausmus ta prasme, kad perkelia chaosą į simbolinį lygmenį, randa jam vietą. Štai, prašau, Jums ir meno galia. Todėl ir teigiu, kad Jonas, nors ir slepiasi kuklumo, nereikšmingumo futliare, yra savaip didis menininkas.

Paroda veikia iki vasario 4 d.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerija (Pilies g. 40, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 11–17 val., sekmadieniais 11–16 val.