Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Natalija Arlauskaitė

Kai pradėjau galvoti apie praėjusius metus, paaiškėjo, kad trijų kategorijų per daug – asmenybės pasiskirsto tarp įvykių ir tekstų. O kartais ir šie pinasi.

Taigi – įsimintini įvykiai. Vienas svarbiausių šių metų kultūrinių įspūdžių – gera kino erdvių ir praktikų situacija Lietuvoje. Ir to ženklas – ne vien intensyvūs rudens ir pavasario festivalių sezonai (pavasarį praleidau), bet ir naujos iniciatyvos, pirmiausia kuratorinės. Apskritai kino kuravimo, kaip svarbios kino žiūrėjimo praktikų dalies, įsitvirtinimas (ar jo pradžia). Mantės Valiūnaitės, Aistės Račaitytės („Lėtosios peržiūros“), Linos Kaminskaitės-Jančorienės, Dovilės Grigaliūnaitės („Meno avilio“ peržiūros, lydėjusios Juozo Budraičio fotografijų parodą Vytauto Kasiulio dailės muziejuje), Deimanto Narkevičiaus („Scanoramos“ eksperimentinio dokumentinio kino ciklas), taip pat „Nepatogaus kino“ ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio ir kt. sudarytos programos atpažįstamos ir turi braižą. Galbūt reguliariomis taps ir ankstyvojo kino peržiūros „Pirmoji banga“ (Aleksas Gilaitis, Dmitrijus Gluščevskis), bet kol kas tai buvo tik pirmas eklektiškas bandymas. Vienintelė abejonė: ar situacija atrodytų taip pat, jei gyvenčiau ne Vilniuje?

Toliau tiesiog išvardysiu. Parodos: „Požiūris į senovinę fotografiją“ (Šiaulių Fotografijos muziejus, kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė), „Post Ars. Partitūra“ (ŠMC, kuratorės Julija Fomina ir Agnė Narušytė), „Postidėja IV. Karas“ („Titanikas“, kuratorė Laima Kreivytė), „Juzeliūno kabinetas“ (NDG, kuratorius Šarūnas Nakas), Martos Vosyliūtės ne tiek paroda, kiek darbai, eksponuoti Nacionalinėje bibliotekoje. Kitokie įvykiai: mokslininkų protestai, lygybės ir Molėtų eitynės (Mariaus Ivaškevičiaus straipsniai turėtų patekti į tekstų kategoriją, bet liks čia), Nerijos Putinaitės Patriotų premijos kazusas.

Tekstai, kurių sulaukiau: Margaritos Matulytės, Agnės Narušytės „Camera Obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademija), Irinos Melnikovos „Literatūros (inter)medialumo strofos, arba Žodis ir vaizdas“ (Vilniaus universitetas), Dariaus Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“ („Kitos knygos“), Sonatos Žalneravičiūtės „Vilniaus iliuzionai. Miesto kino teatrų istorijos“ („Vaga“), Marijos Drėmaitės „Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje, 1918–1940“ („Lapas“).

Tekstai, kurių laukiu: Aurimo Švedo „Irena Veisaitė: Gyvenimas turi būti skaidrus“ („Aukso žuvys“; Irena Veisaitė – mano be jokių abejonių dvidešimtmečio asmenybė), Judith Butler „Vargas dėl lyties. Feminizmas ir tapatybės apvertimas“ („Kitos knygos“, vert. Rima Bertašavičiūtė), Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ („Tyto alba“), taip pat laukiu nesulaukiu, kai pasibaigs Sergejaus Eizenšteino vertimo ir leidybos maratonas („Mintis“).

Jurij Dobriakov

kultūros tyrinėtojas

1. Robo Hornstros ir Arnoldo van Bruggeno paroda „Sočio projektas: Kaukazo turizmo ir karo atlasas“ Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune (festivalio „Kaunas Photo“ dalis) – nes be kompromisų atvėrė Lietuvoje mažai matomą ar net ignoruojamą komplikuotą posovietinio Kaukazo regiono realybę bei pademonstravo, kokia daugiabriaunė gali būti meno, žurnalistinio tyrimo ir dokumentinės fotografijos samplaika.
Paroda „Kita epochų sankirta“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje – nes priminė, kad labiausiai užmiršti yra dalykai, kurie vyko visai neseniai.
Kazio Varnelio ir Leighos Dennis („Network Architecture Lab“) paroda „Atotrūkis“ ŠMC Vilniuje – nes įtikino, kad „technologinis“ menas vis dar gali daryti įspūdį.
9-oji Berlyno bienalė – nes nualino savo posthumanistiniu homogeniškumu.
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos inicijuotas pirmasis Vilniaus galerijų savaitgalis – nes pagaliau atsirado iniciatyva, kuri į gana uždaras šiuolaikinio meno parodų atidarymų erdves iš tiesų pritraukė plačiąją publiką.
Hibridiškumo perteklius vietiniame ir importuotame meno diskurse – nes be saiko vartojama sąvoka nuvertėja.
2. Žygimantas Augustinas – pirmas Lietuvoje (2015 m.) apsigynęs meno daktaras, nuosekliai ir be triukšmo tebekuriantis savo (as)meninę mitologiją.
3. Stefano Heidenreicho straipsnis „Freeportism as Style and Ideology: Post-Internet and Speculative Realism“ internetiniame žurnale e-flux – išblaivinantis požiūris į kai kurias šiuolaikinio meno sceną užvaldžiusias tendencijas.
Christophe’o Leclercqo straipsnis „Link hibridiškumo... ir toliau!“ internetiniame žurnale artnews.lt – nuodugnesnis ir mažiau „išnaudotojiškas“ žvilgsnis į, atrodytų, nuvalkiotą temą.

Aleksandra Fominaitė

rašytoja

1. Žurnalo „Teatras“ leidyba, „Lewben“ meno fondo skulptūros ekspozicija mugėje „Art Vilnius 16“, festivalis „Kino pavasaris“, Skaidros Trilupaitytės monografijos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ išleidimas, paroda „Play no exit – Baltojo kaspino festivalis“ Kaune, tapybos paroda „Atgimimas“ Umiastovskių rūmuose („Žabolis Art project“), Eglės Ulčickaitės paroda „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje, paroda „Outside/Inside“ Pamėnkalnio galerijoje, Eglės Gandos Bogdanienės ir Danutės Jonkaitytės paroda „Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ „Artifex“ galerijoje, Eglės Tamulevičiūtės paroda ir kūrybinės sigilių gaminimo dirbtuvės VDA galerijoje „Penki malūnai“, Gintauto Lukošaičio skulptūros „Tobulas pilietis“ ekspozicija Vilniuje kovo 11 d., kultūros leidinių darbuotojų akcija „Pernykštis sniegas“.

2. Greta Grendaitė, Andrius Zakarauskas, Marta Vosyliūtė, Eglė Tamulevičiūtė Shaltmira, Ieva Tumanovičiūtė, Laura Marija Balčiūnaitė.

3. Monikos Krikštopaitytės „Jamaikos efektas“, „Kai narcizo atspindys atgyja“, visi Ievos Tumanovičiūtės tekstai, Undinės Krantaitės „Dūmuose paskendusi grafomanija“, Algirdo Gatavecko „Piešinio galia“, Deimos Žuklytės „Kultūros realybės šou“, Kristinos Steiblytės „Išdavikas veidrodis“, Gintarės Matulaitytės „Barų savininkų „bendruomenė“, arba Kam priklauso stoties utopija“.

Dalius Jonkus

filosofas

1. Įsimintiniausia – Šarūno Saukos darbų paroda „Žmogus su Saukos veidu“ (kuratorė Monika Saukaitė), kuri privertė naujai apmąstyti šiuolaikinio meno populiarumo ir nepopuliarumo klausimą. Saukos tapyti vaizdai įsimena ilgam ir dabar apie juos galvodamas lengvai galiu tarsi apžiūrinėti iš naujo. Juozo Budraičio fotografijų paroda „Mano Paryžius“ (Margarita Matulytė) įsiminė ne tik įdomiomis fotografijomis, bet ir puikiai organizuotu renginių ciklu. Buvo kalbama ir diskutuojama ne tik apie patį autorių ir jo kūrybą, bet ir apie Prancūziją, jos kultūrą, Paryžių, miesto vaizdų fotografijos raidą, slampinėjimo fenomeną, stebėjimo fenomenologiją. Manau, kad tai pavyzdinis parodos organizavimas, nes paroda ne tik apžiūrima, bet ir apmąstoma. Tokie renginiai priverčia užsibūti ilgiau ir provokuoja naujas įžvalgas.

2. Leonidas Donskis ir jo netikėta mirtis. Jis parodė, kaip svarbu mokėti savo mintis reikšti viešai.

3. Florianas Illiesas, „1913 šimtmečio vasara“, vertė Kristina Sprindžiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2014.

Knygą perskaičiau kaip detektyvą ir kartu kaip enciklopedinį žinyną. Recenzentai dažniausiai pažymi šioje knygoje atskleidžiamą situaciją prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Aš skaičiau kaip liudijimą apie dingusį pasaulį. Florianas Illiesas tarsi papildo Zweigo atsiminimų knygą „Vakarykštis pasaulis“ (2014 m., į lietuvių k. vertė Giedrė Sodeikienė). Illiesas aprašo ne savo atsiminimus, bet pateikia skirtingų personažų išgyvenimus 1913 m. vasarą. Autorius kruopščiai atrinko ir užrašė žymių rašytojų, dailininkų, politikų kasdienybės fragmentus. Pateikiama daugybė meilės istorijų, kurios naujai nuspalvina kultūros personažų charakteristikas. Knygoje prieškario atmosfera vaizduojama kaip modernistinių lūkesčių persmelktas tikėjimas ateitimi. Menas kartu su filosofija ir psichoanalize siekė pakeisti pasaulį. Anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio į tai, kad filosofo Husserlio knyga „Idėjos apie grynąją fenomenologiją ir fenomenologinę filosofiją“ gali būti siejama su modernistinės kultūros aplinkybėmis. Šis kontekstas paaiškina Husserlio tikėjimą filosofija ir tuo, kad ji gali keisti pasaulį. Idėjų išgryninimas būdingas ne tik filosofijai, bet ir to meto menui. 1913 m. pasirodė ne tik minėtas Husserlio veikalas, bet ir Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ pirmasis tomas, Malevičiaus „Juodasis kvadratas“. Ekspresionizmas, kubizmas, abstrakcionizmas, futurizmas – visi šie idėjiniai meno sąjūdžiai skleidžiasi šiais aprašomais metais. Fenomenologija ir psichoanalizė reabilitavo sapnus, svajones ir geismus kaip pačios tikrovės esmę. Kita vertus, žinomų rašytojų ir dailininkų meilės istorijos ir intymaus gyvenimo smulkmenos suteikia knygai psichologistinio supaprastinimo prieskonį. Thomo Manno homoseksualumas, Georgo Traklio beviltiška meilė savo seseriai (kraujomaiša), Franzo Kafkos negebėjimas pasipiršti savo mylimajai Felicei, aistringa Oskaro Kokoschkos meilė Almai Mahler, Reinerio Marios Rilke’s santykiai su savo mylimosiomis ir globėjomis – tai vis pikantiškos detalės, kurios knygą priartina prie šiuolaikinės žurnalistikos ir aukštuomenės kronikų dabarties populiariuose žurnaluose. Pagalvojau, kad tokiu stiliumi parašyta knyga apie Lietuvos tarpukario kultūros ir politikos veikėjus tikrai susilauktų populiarumo. Knygoje aprašytas pasaulis iki Pirmojo pasaulinio karo yra lyg negrįžtamai prarasta vaikystė su jai būdingais tikėjimu ir svajonėmis.

Aistė Kisarauskaitė

menininkė, rašytoja

O pradėčiau visai ne nuo meninių dalykų, gerai, gerai, nutylėsiu Trumpą ir laimėtus rinkimus, nors tai įvykiai, kurių mums tiesiog bus neleista pamiršti, tačiau noriu paminėti ir kitus, man rodosi, svarbius įvykius, kuriuos kai kas mielai paslėptų tarp A. Valinsko gimtadienių ir Nijolės kailių butiko vakarėlio.

Visų pirma tai moterų protesto prieš kraštutinį abortų draudimą diena Lenkijoje – Juodasis pirmadienis, kurio metu į gatves išėjo apie penktadalį milijono demonstrantų, moterys streikuodamos nėjo į darbą, dukrų neleido į mokyklą, jas palaikė nemaža dalis vyrų. Organizatorių teigimu, į senamiestį suplūdo dar gerokai daugiau protestuotojų, nes vienos moterys palikdavo demonstraciją, o jų vietą užimdavo kitos. Lenkija išmoko protesto pamokas, jas kartodama vėl šiomis dienomis, išmoko ir valdantieji, bandantys eliminuoti pasipriešinimo galimybę ateityje.

Taip pat norėčiau pažymėti ir kitus demonstrantus, taikiai tebesikaunančius, viso pasaulio stebimus Standing Rock protestuotojus. Pavasarį, sužinojęs apie siekį „Energy Transfer Partners“ kompanijos naftotiekio liniją nutiesti nuo Šiaurės Dakotos iki Ilinojaus valstijos, kertant daugybę vandens telkinių bei Standing Rock draustinį, sijų genties vyresnysis įkūrė stovyklą, skirtą kultūros išsaugojimui bei taikiam pasipriešinimui. Kaip rašo Aušra Kaziliūnaitė („Dakotos naftotiekis ir stokos visuomenė“, www.GRYNAS.lt, 2016-12-12), Lietuvoje ilgą laiką apie šiuos įvykius apskritai tylėta, o jie kelia daugybę aktualių klausimų, pradedant nuo ekologijos, noro išsaugoti švarų vandenį, gamtos kaip religinių vertybių, stambaus kapitalo interesų ir žmogaus teisių susidūrimo, individo atsakomybės už tai, kas vyksta, o galiausiai – ar nėra taip, kaip teigia Aušra: „Tenka pripažinti, kad vis dar gyvename kolonializmo ir imperializmo laikais. Tiesiog apsimetame, kad tai praeitis.“

Lietuviškos protestų versijos – mažytės, tačiau gal ir mes kada nors užaugsime, tad kol kas svarbiu įvykiu laikau spalio 28 d. Kudirkos aikštėje vykusią LLTI darbuotojų profesinės sąjungos organizuotą demonstraciją „Šioje šalyje nėra vietos mokslininkams (?)“.

Taip, taip, ir pagaliau prie parodų! O šiame lauke Lietuvoje lyg ir buvo mažoka stambiagabaričių įvykių, kaip pernai Žilvino Landzbergo „Be karūnos“, tačiau populiarioji Šarūno Saukos retrospektyva, pasirodo, irgi buvo šiais metais, nors kai kurie ne tokie pompastiški dalykai lyg morkos turi stambesnes šaknis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad labai norėčiau paminėti Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Art Vilnius“ mugėje eksponuotą kūrinį „Kill for Peace“, man atrodo, vieną ryškiausių, stiprų tiek atlikimu, tiek idėja ir menininkės pozicija. Aktualus visada, tačiau dabar, matant rytų Alepo žiaurumus – ypač.

Sharono Ya’ari parodą NDG (kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė), nors ir didelę, tačiau sulaukusią gal kiek per mažai dėmesio, apžiūrėjau dviem būdais – nieko neskaitydama ir bandydama išgirsti vaizdus, o vėliau sudalyvaudama ekskursijoje, – komentarus fotografijoms, jautriai sulydžiusioms Izraelio šalies istorijos fragmentus, gamtos rūstumą, žemę ir žmones, retkarčiais jose pasirodančius, tam naudojant itin taupias ir tikslias technines priemones. Paveikė abiem atvejais.

Iš ŠMC projektų visai netikėtai įsiminė C.T. Jasperio ir Joannos Malinowskos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ (kuratorė Magdalena Moskalewicz). Šio neįprasto operos pastatymo, įgyvendinto bendradarbiaujant Lenkijos operos dainininkams ir Haičio šokėjams bei muzikantams, videodokumentacija Vilniuje buvo pristatoma didelio mastelio panoraminės projekcijos pavidalu. Vėlgi tas pats – užsukau vieną vakarą ir neskaičiusi jokių anotacijų atsidūriau pačiame operos veiksmo viduryje, nežinomoje šalyje. Lenkų kalbą, kuria dainuojama, taip pat suprantu mažiau nei vidutiniškai. Ir tas potyris, kai esi įtrauktas, nuneštas, žinai, kad vyksta kažkas nepatirto iki šiol, bet dar nesuformuluota, nesuprasta, man yra nuostabiausia meno dovana. Vėliau išsiaiškinusi, kas ir kaip, pasidžiaugiau dar kartą.

Turėčiau nepamiršti Artūro Railos projekto „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“ NDG (kuratorė Lolita Jablonskienė), tačiau šį punktą norėčiau nukelti prie leidinių ir tekstų – lyg vaikystės pieštinės animacijos knygelė su socialiai itin aštriu tekstu. Puikiai veikia ir be projekcijų.

Atotrūkio ir Antano Gerliko „Kopos“ (kuratorė Virginija Januškevičiūtė) – iš tų dzeno meditacijų, kur, kaip retai pasitaiko, itin organiškai inkorporuoti tekstai. Taip pat švari, meditatyvi, taip pat gamtiškai jautri ir ne pati didžiausia – Rūtos Spelskytės paroda „Sodas-miškas 2“ galerijoje „Akademija“, vykusi šių metų vasarą.

Atraktyvus menininkų grupės tęstinis keliaujantis projektas „Kitchenlab“ galerijoje „Sodų 4“ teikė vasaros vakarams papildomo žavesio. Renginį kuravo menininkas ir kuratorius Mindaugas Gapševičius. Tris dienas vykusi eksperimentinių dirbtuvių serija iš tiesų džiugino net daug ko mačiusią vaizduotę – distiliavimo (Matthias Roth), bakterijų celiuliozės (Mindaugas Gapševičius), jogurto (Matthias Roth, Penka Mincheva), stiklo gamybos (Penka Mincheva), o galiausiai ir mumifikavimo dirbtuvės (Lina Rukevičiūtė)! Visiems, išlaikiusiems vaikišką norą žaisti, tirti, atrasti ar tiesiog sukurti mažytį sprogimėlį laboratorijoje.

Keli įvykiai iš fotografijos istorijos – Adaukto Marcinkevičiaus, Mariaus Baranausko retrospektyvinės parodos ir knygos bei Margaritos Matulytės, Agnės Narušytės knyga „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“. Nors ši jau prie įsimintinų tekstų kategorijos.

Balansuojant tarp knygų, įvykių ir tekstų, itin maloni šių metų naujovė – literatūrinis festivalis „Vilniaus lapai“, parodęs, kad ne tik poezijos, bet ir prozos skaitymai gali būti įdomūs ir ne tik Rolando Rastausko, kuris yra amžinai jaunas, kaip nesenstantis yra pats džiazas, ir ne tik siauram ratui, ir ne tik dykai. Išpirkti bilietai tai įrodo, o pokalbiai su kitomis kviestinėmis žvaigždėmis – Danute Kalinauskaite ir islandų rašytoju bei menininku Hallgrímuru Helgasonu, puikiai įvaldžiusiais subtilią ironiją, patvirtino.

Taigi, šių metų mano pasirinkimai – koviniai, todėl noriu paminėti dar dvi asmenybes, priklausančias kovos klubui, savo tekstais nuolat mojuojančias sveiko proto ginklais prieš įvairias tamsybes – Moniką Krikštopaitytę ir Vaidą Jauniškį. Metų pabaigoje atmintis vis tiek siūlo tai, kas publikuota ne taip seniai – Monikos Krikštopaitytės „Gelbėkite Vilnių nuo angelizavimo“ („7md“, 2016-12-09) ar Vaido Jauniškio komentaras „Vyti(s) dabartį“, skambėjęs LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ 2016-12-10. Tačiau abu šiuos autorius miniu čia ne dėl keleto tekstų, o dėl „viso gyvenimo nuopelnų“, kaip dabar dažnai daroma, tačiau, tikiuosi, šiuo atveju man pritarsite.

O pabaigai – saldainiai. Skarelės su Birutės Žilytės piešiniu, išpirktos per vieną vakarą, kėdės, šviestuvai – nedidelė paroda-parduotuvė, ką tik atsidariusi NDG fojė „Sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“, pagaliau gal pramušianti ir Lietuvoje tą dailės suvenyrų vakuumą. Tai tiek, gerų jums Kalėdų, mielieji, einu valgyti vaikystės marmeladinių saldainių!

Sandra Kovalik

menotyrininikė

1. Labiausiai mane paveikė Heidi Ballet kuruota paroda „Moralės refleksas“ ŠMC. Ši tema labai tyrai žmogiška ir stipriai veikianti per pasąmonę bei kūniškas raiškas. Puikiai išartikuliuota parodos idėja, kad moralinės krizės – kaip atsikartojantys raumenų susitraukimai ir atsipalaidavimai. Paroda taip pat padėjo iš naujo apsvarstyti svarbiausius teorinius feminizmo ir socialinių teorijų tekstus. Visai kitos reikšmės įsimintini įvykiai buvo dvi NDG parodos: Šarūno Saukos tapyba ir Sharono Ya’ari fotografija. Patiko „Pamėnkalnio“ galerijoje pabūti Visvaldo Morkevičiaus parodos „Public Secrets“ atidaryme, kuriame nebuvo konvencinių ritualų, kaip ir pačios fotografijos nekonvenciškumas privertė atsipalaiduoti.

2. Monika Krikštopaitytė, Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė – tai žmonės, kurie turi tą drąsos, ryžto, savęs suvaldymo, iškalbos komponentą. Susižavėjimas kyla vertinant šiemet nuveiktus darbus, skaitant jų tekstus ir t.t. Taip pat negaliu nepaminėti man asmeniškai šitų metų atradimo Stasio Bonifaciaus-Ievos, be kurio pasirodymo parodų atidarymuose nebūtų taip pat. Tai žmogus indikatorius, provokuojantis publiką, kaip koks Diogenas, vaikštantis dieną su žibintu ir ieškantis žmonių.

3. Ne šių metų tekstas, bet įsiminęs šiemet, užtikau jį netikėtai, prisiminusi 2009-uosius, nes tada atsikrausčiusi į Vilnių mažai kur išeidavau, o išėjusi jausdavausi kaip Artūro Railos „Iškirptasis“ (beje, tą būseną būtent taip ir įvardindavau – kad kažkas mane iškirpo iš kažkur kitur ir įdėjo į Vilniaus peizažą). Nusprendžiau pasklaidyti įvairių kultūrinės spaudos leidinių archyvus, kad atsekčiau, ką praleidau, ir „įklijuočiau“ save į kontekstą, ir radau dar neskaitytą Agnės Narušytės tekstą „Kalėdų istorijos. Apie Saint-Exupery, socialinį intelektą ir Londoną“. „Tačiau netrukus pajunti, kad lieki tik drabužis gatvėje – lyg kažkas iš tavęs būtų išsikraustęs“, – viena iš citatų, kuri paremia jos mintį apie socialinius vaidmenis ir tapatumą su mus supančia aplinka. Kitas tekstas tarsi pasąmonės srauto principu – apie Artūro Railos „Iškirptąjį“ – Kęstučio Šapokos „Iškirptasis: konjunktūros kritika ar kritikos konjunktūra“. Turbūt dėl to, kad Kęstutis Šapoka sugebėjo pamatyti tai, ko aš nesugebėjau.

Laima Kreivytė

menotyrininkė, poetė

Įvykiai. Ilgalaikis neblėstantis įvykis – viešosios erdvės konvulsijos. Prievartauja, kas netingi, o jei turi pinigų, tai nors ant Žaliojo tilto. Kokios dar diskusijos? Kaip šlovingais SSRS laikais partija ir vyriausybė žino geriau. Savivaldybė kaip pono dvaras – verslas patinka, tai išnuomuosim tiltą. Kultūra nepatinka, tai skulptūrų meno projektams neduosim. Išsinuomokit! Kultūros redukavimas į politikos ir verslo sekso žaisliukus – tiesus kelias į totalitarizmą. Iki valstybės šimtmečio 2018 m. apsiskulptūrinsim iki ausų – kiekvienam parkeliui ir mašinų stovėjimo aikštelei po Basanavičių! Lenininis monumentaliosios propagandos planas su savais herojais. Lukiškių aikštė be jokių konkursų ir diskusijų jau tvarkoma ekskavatoriais. Turėsime pagaliau patriotinį židinį, kur tautiniais drabužėliais papuošti darželinukai klos rūtų vainikėlius žirgui po kojų. Pri(si)taikymo ir pelno kultūra pumpuoja neoliberalizmo raumenis – tik greit neliks prieš ką demonstuotis.

Atvirkščias tokiam „privatizuojančiam“ požiūriui į viešą erdvę projektas – Eglės Grėbliauskaitės naujos geros grindys „Titanikui“.

Parodos. Daugiausia lankiausi NDG – traukia programos įvairumas ir kokybė: Jurgio Baltrušaičio paraštinės pabaisos ir kreiva optika; Artūro Railos animuota instaliacija; „Juzeliūno kabinetas“ – Šarūno Nako sukurta 3D modernistinė vizija. Didinga Eglės Mikalajūnės kuruota paroda po vandenvietės kupolu – „Lipti nematomomis struktūromis“; Ievos Meilutės-Svinkūnienės „(Ne)fotografinis laukas“ KKKC; Jurijaus Dobriakovo ir Jogintės Bučinskaitės „Laiško kūnas“ „Sodų 4“; „Platonių puota“ „Titanike“; feministinė paroda „Moralės refleksas“ ŠMC (jei būtų paieškota santykio su vietos kontekstu!); ten pat – „Post Ars“ retrospektyva ir Kazio Varnelio architektūrinis projektas; Eglės Budvytytės performerių kelionė koridoriais.

Geri dalykai nutinka „Artifex“ galerijoje – atsikūrė Bogdanienės ir Jonkaitytės ŠMC kavinė, Dileta Deikė vaišino feministiniais burgeriais (ne tuo pat metu) etc.

Vido Poškaus paveikslų striptizas Aistės Kisarauskaitės galerijoje „Trivium“.

Asmenybės. Mano asmeninės-internacionalinės premijos:

Irenai Giedraitienei – už fotografijų tiesą ir bendravimo dovaną;

Aurelijai Maknytei – už gyvenimą tarp medijų, degančias skaidres ir NDG filmą;

Nezaket Ekici – už politiškus ir gyvenimo, ir mirties performansus;

Eglei Ridikaitei – už Vilniaus grindis ant „Titaniko“ sienų;

Onutei Narbutaitei – už miesto skambesį;

Justei Janulytei – už kosminio ilgio dviejų posmų dainavimą.

Knygos. Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“ – svarbiausia raudonoji poezijos knyga; Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“; Audronės Žukauskaitės „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“; Gyčio Skudžinsko išleistos Aurelijos Maknytės „Burning slides“; Liudo Parulskio „Barokas ir betonas“; Aušros Kaziliūnaitės „Esu aptrupėjusios sienos“; Marinos Abramovič atsiminimai „Walk Through Walls“.

Straipsniai ir komentarai, kuriuos rašė Giedra Radvilavičiūtė, Marius Ivaškevičius, Agnė Narušytė, Virginija Cibarauskė, Paulina Eglė Pukytė, Marius Burokas, Vaidas Jauniškis, visi Parulskiai.

Monika Krikštopaitytė

menotyrininkė

Šiemet mačiau nedaug ir nenuosekliai. Bet liko įspūdis, kad buvo daug netikėtumų įvairiuose rinkimuose ir apdovanojimuose, kad ir Nobelio. Netikėtų mirčių. Daug keistų dalykų.

Padarė įspūdį minios, plūdusios į Šarūno Saukos parodą, o tai rodo, kad kenčiančio genijaus mitas yra gyvas ir įsišaknijęs. Man tai paaiškina ir kodėl dažnai adekvačiai nesuprantamos kai kurios menininkės, pvz., Laisvydė Šalčiūtė ar Alina Melnikova, nes jos nudreifuoja už konvencijos (vyro menininko) ir net neimituoja jo, net nesistengia atrodyti suaugusios. Ir tampa meno „broku“, net tarp kolegų. Arba isterišku, ignoruojamu vaiku solidžioje giminės vakarienėje. Bet čia atskira tema.

Įsiminė žuvytė Juliui Juzeliūnui skirtoje parodoje (kuravo Šarūnas Nakas) – kaip kompozitoriaus koncepcija (kiekviename kūrinyje turi būti žuvytė) ir kaip parodos eksponatas, susietas su viskuo kitu aplinkui.

Patiko Liudo Parulskio mieste išnykstantis troleibusas (kai atsiduria savo kadro vietoje, tampa nematomas), nes žadina vaizduotę ir primena pabėgimo iš pamokų jaudulį. Lyg galėtum gauti naujo laiko. O laiko labiausiai ir trūksta, sako, tik jį mes ir turime.

Įdomu stebėti Žygimanto Augustino veido keliones po kitų fizionomijas ir laiką. Jis įgyvendina sėkmingo budisto gebą būti vienu metu keliose vietose. Tie veidų matavimo taškai irgi skatina įsivaizduoti visokias visatos paslaptis.

Įspūdį paliko Eglės Budvytytės performansas „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“ ŠMC, nes iš institucinio vieneto pavertė beveik mylimojo kūnu, o tai rimtas posūkis. Antano Gerliko (instaliacija, sakyčiau) „Kopos“ sukeliamais pojūčiais nutrenkė į paplūdimį su kolonomis. Tad vėlgi ŠMC buvo paverstas patyrimu. Taip nustebti malonu.

Eglės Grėbliauskaitės atnaujintos „Titaniko“ grindys rodo įkvepiantį idealizmą.

Iš knygų labai graži ir smagi – Giedrės Jankevičiūtės „Telesforas Kulakauskas (1907–1977)“, išleido Vilniaus grafikos meno centras, dizainą kūrė Gedas Čiuželis.

Ugnė Makauskaitė

menotyrininkė

Įvykiai: meno knygų mugė Niujorke (nes „kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių“).

Asmenybės: VDA dailėtyros dėstytojos (nes „vieną darbą dirbi, o kitas šalia stovi“).

Tekstai: Godos Aksamitauskaitės „LGBTQIABC“ (nes „vienybė, o dar teisybė – mūsų galybė“), Gedimino Jasinsko „Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?“ (nes „žmogus pagadina, žmogus ir pataiso“), Agnės Narušytės „Šalin ekonomistus?!“ (nes „visi kvaili, bet nevienodai“).

Agnė Narušytė

menotyrininkė

1. „(Ne)fotografinis laukas“ – Ievos Meilutės-Svinkūnienės paroda-tyrimas KKKC. Sharono Ya’ari fotografija NDG (kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė). Susitikimas su Van Abbe muziejaus darbuotojais ir jo ekspozicija Eindhovene (Olandija) – kaip galėtų būti ir pas mus, bet nėra dėl smegenų užkalkėjimo. Šarūno Nako kartu su Dainiumi Liškevičiumi kuruota paroda apie Julių Juzeliūną – buvimas jo muzikos sugauta žuvyte, ironiškoji sovietmečio kultūros istorija, nepastatytos operos „Žaidimas“ partitūra, o labiausiai – skaidrių žiūrėjimo ritualas: anų laikų nespalvoti žmonės žiūri į spalvotus afrikiečius atskirti erdvės, kurioje stoviu aš. Laimos Kreivytės kuruota „Postidėja IV. Karas“, bet ypač Nezaket Ekici parodoje „Dantis už dantį“ sukęsi aštuoni keršto už nužudytas Turkijos moteris performansai.

2. Leonido Donskio mirtis. Eglės Grėbliauskaitės pakeistos „Titaniko“ grindys – puikus drąsaus gesto ir estetikos lydinys. Aurelija Maknytė – jos skaidrių kepimo performansas prie Nidos švyturio, knygelė „Burning Slides“ (dizainas Gyčio Skudžinsko, išleido „NoRoutine Books“), filmas „VJ muziejuje“ ir vidžėjavimas Rolando Rastausko skaitymams. Eglė Ridikaitė, surinkusi gražiausias Vilniaus grindis.

3. Gintaro Didžiapetrio knyga, sukurta iš Algirdo Šeškaus fotografijų, šiam dirbant Lietuvos televizijos operatoriumi 1975–1985 m., nors ten nėra tekstų. Skaidros Trilupaitytės knyga „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ („Demos“), kurią visiems reikėtų perskaityti. Ernesto Parulskio tekstas Liudo Parulskio knygai „Barokas ir betonas“ („Lapas“) – fotografinės beprotybės alegorija. Aistės Kisarauskaitės tekstai „7md“, kuriuos redaguoti – malonus nuotykis. Poezija Roko Pralgausko „Lagamine“ (Klaipėdos fotografijos galerija). Nerijaus Mileriaus komentaras feisbuke Amerikos prezidentu tapus Donaldui Trumpui – citata iš „Hamleto“ apie išnirusį laiką. „Post Ars“ tekstai ant ŠMC grindų – jau nuvalyti.

Tomas Pabedinskas

menotyrininkas

1. Aurelijos Maknytės skaidrių deginimo ir projektavimo ant Nidos švyturio akcija 39-ojo Nidos fotomenininkų seminaro metu. Šis (sentimentalus?) prisiminimas iš Nidos atmintyje iškilo kaip alternatyva „metų“ ir kitų „didelių“ įvykių rinkimams. Aurelijos Maknytės akcija provokavo labai asmenišką ir tiesioginį įsitraukimą ir patirtį, kurioje derėjo žaismingumas ir beveik ritualinis rimtumas, konceptualumas ir estetinis malonumas, vaizdų efemeriškumas ir švyturio monumentalumas, skaidrėse išlikusios anoniminės kasdienybės akimirkos ir transcendentinė vietos dvasia. Tai pri(si)minimas apie tai, kad menas nebūtinai turi būti pretenzingas, komplikuotas, kritiškas ar dramatiškas, kad galėtų bent trumpam keisti mūsų požiūrį į aplinkinį pasaulį ir išlikti atmintyje.

2. Labai subjektyviai – labiausiai norisi prisiminti šiemet mus palikusį fotografą Romą Juškelį.

3. Leonido Donskio „Kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje“. Taip, tekstas pirmą kartą publikuotas beveik prieš dešimtmetį. Bet banali tiesa, kad žymių asmenybių netektis paradoksaliu būdu jų mintis ir kūrybą aktualizuoja tarsi iš naujo. Taip nutiko ir su šiuo, vienu iš daugelio, autoriaus tekstų, kuris šiandien vis dar taikliai byloja „nepatogią“ tiesą apie mūsų gyvenimą ir nesugebėjimą pasipriešinti jo greitėjančiam ritmui ir paviršutiniškumui.

Vidas Poškus

menotyrininkas, VDA muziejaus direktorius

Įsimintiniausiu įvykiu šiais metais vienareikšmiai laikyčiau Šarūno Saukos retrospektyvą Nacionalinėje dailės galerijoje. Ne tik todėl, kad labai myliu ir vertinu šį tapytoją. Tai iš tiesų pasaulinio lygio menininkas, viena vertus, neatitinkantis „lietuviškosios“ tapybos ar meno (šiuolaikinio ir ne tik) kanonų ir dogmų, stereotipų ir štampų, kita vertus – universalus savo makabriškąja ironija ir sardoniškuoju dramatizmu (ir dar visokiais kitokiais paradoksais bei įdūrimais). Įvykiu toji paroda tapo dėl aiškios priežasties – statistinių lankymo rekordų, rodančių, kad net ir kritinę masę galima atvesti į Nacionalinę ar paprastą galeriją. Reikia viso labo nedaug – stipraus, gero meno. Na, o toji publika Saukos parodoje man regėjosi tartum nužengusi iš jo paveikslų. Gal čia ir slypi šio menininko populiarumo paslaptis – jo kūriniuose matome save?

Įsimintinos asmenybės veikia individualiai. Tad būsiu asmeniškai subjektyvus. Šiais metais VDA parodų salėje „Titanikas“ teko kuruoti Raimondo Gailiūno personalinę parodą įpareigojančiu ir skatinančiu pavadinimu – „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“. Įsitikinau, kad Gailiūno asmenybė atstovauja dar nuo paauglystės laikų mano paties susiformuotam menininko idealui. Tai absoliučiai paprastas ir nepasipūtęs žmogus (būkime atviri, bet šių savybių antipodai, taip pat pavydas ir chamizmas, yra ypač dažni mūsų nedidelėje Lietuvos menininkų bendruomenėje), atviras pasauliui (įvairiomis prasmėmis – jo naujovėmis ir iššūkiams, keistenybėms ir baisenybėms), galų gale – ironiškas (netgi autoironiškas), intelektualus bei dvasingas (kad ir kiek egzaltuotai skambėtų šis apibūdinimas) tapytojas. Vis dėlto menininko kūryba yra ir jo asmenybės atspindys, tad Gailiūno tapyba yra tokia paveiki (tiesiog smogianti per galvą – ir jusliškai – savo spalvomis, ir mentaliai) būtent dėl to.

Ypač įsimintinu tekstu laikyčiau Giedrės Jankevičiūtės parengtą, Gedo Čiuželio apipavidalintą monografiją „Telesforas Kulakauskas (1907–1977)“. Tai (kaip visuomet) kruopščiai, elegantiškai – „jankevičiūtiškai“ – parengtas pasakojimas, suvertas ant įvairiapusės šio moderniojo grafinio dizaino, iliustracinės ir estampinės grafikos klasiko kūrybos siūlo, puikia išore pasižyminti knyga. Veikalas yra aktualus (galų gale bent jau tiems, kurie yra išaugę su Kulakausko iliustruotomis knygomis – tegul ir jau „nuskaitytomis“, iš senelių ar tėvų paveldėtomis), turintis išliekamąją vertę (vis dėlto pildantis vieną iš daugelio mūsų lavinimosi, žinojimo, akiračio spragų), iš tų, kurį norėsis dar ne kartą atsiversti. Aristokratiška knyga savo pavidalu ir turiniu – tokia pati, kaip ir jos atskleistas menininkas.

Paulina Pukytė

menininkė, rašytoja

Įvykiai. Metai prasidėjo nekaip: nebeliko Davido Bowie – kūrėjo, kuris nedarė nieko „taip, kaip reikia“ ir, nuolat išmesdamas net savo paties formules, vis iš naujo išradinėjo save. Konjunktūrininkai apsiverkė krokodilo ašaromis.

Toliau – populizmo pergalė prieš demokratiją. Prakirstos, anot Iano Hislopo, „guma pamuštos lubos“. Nors dalis intelektualų ir bandė išaiškinti, anot dar 2014 m. „7md“ anketoje mano cituoto Edwardo W. Saido, „tradicinių vertybių klastą“, vis tiek atėjo (ne)ateitis, apsitaisiusi nebalintos drobės marška („su skirtingų regionų motyvais“).

Linzės užmerktos

ir lęšiai (vis dar) užmerkti,

nes vis dar yra

„iš vakaro“.

Taigi pačios kvailiausios idėjos virto kūnu. Iš jų ir liūdniausiai įsimintinas įvykis Lietuvoje – paminklo Laisvei sunaikinimas Lukiškių aikštėje.

O Stasio Povilaičio atminimui įamžinti buvo pasiūlyta „šventovė žmogaus dieviškumui atskleisti“.

Vienintelė paguoda – bent jau Bowie’ui pastatytas tinkamas antkapinis paminklas.

Parodos. Šiemet labiausiai įsiminė S. ir P. Stanikų paroda „Uraganas Theresa“ „Prospekto“ fotografijos galerijoje, nes buvo gera ir neseniai, bei 1989 m. vykusi Roberto Rauschenbergo paroda Maskvoje. Apie pastarąją priminė šiuo metu veikianti jo retrospektyva „Tate Modern“ Londone. Visai nebe tokia įspūdinga, kaip tąkart Maskvos Menininkų namuose, tačiau joje sužinojau, kad tas meno desantas Sovietų Sąjungoje buvo Rauschenbergo projekto ROCI (Rauschenberg Overseas Culture Interchange) dalis – 1984–1990 m. jis surengė parodas Kinijoje, Rytų Vokietijoje, Kuboje, SSSR ir kitose, daugiausia represinių režimų valdomose šalyse. Kai kam gal tai – CŽV ardomoji veikla, kitiems – nevykęs verslo planas (sakoma, kad visą šį milžinišką projektą menininkas finansavo iš savo kišenės ir po tokios „avantiūros“ su juo nutraukė ryšius visas būrys meno pirklių), tačiau galima įsivaizduoti, kokį didžiulį poveikį tada turėjo ta paroda. Visas mūsų Dailės institutas į ją važiavo. Protoselfinosi su Robertu, nes jis visą laiką ten trynėsi. Aš, ketvirto kurso studentė, toje parodoje supratau, kad noriu ir galiu būti menininke, nes viskas galima ir ribų nėra, ir galima ne tik daryti taip, kaip nori, bet ir norėti taip, kaip nereikia. Dabar tai atrodo savaime suprantama, o tuometinėje aplinkoje tai buvo svaiginantis laisvės gurkšnis.

Tekstai. 1. Mano tekstas „7md“ apie Šarūno Saukos parodą, kurio, kitaip nei parodos, daug kas nerado, nors buvo taip akivaizdžiai paslėptas.

2.

– Tai jūs rašytoja?

– Taip.

– Ką rašote? Romanus apie meilę?

– Na ne, labiau eksperimeninę literatūrą.

– A, tai čia kaip „50 pilkų atspalvių“?

Karolina Rybačiauskaitė

menotyrininkė

Metų pradžioje, kai Lietuvoje siautė Šarūnas Sauka, Romos laukuose man gniaužė kvapą akvedukai, į akis krito konfeti, kiemuose saulėj šildėsi šunys, prirūkytuose garažuose vyko šokiai... Bet kalbant apie Lietuvos meno pasaulį, vienas konceptualiausių įvykių šiais metais buvo Heidi Ballet kuruota paroda „Moralės refleksas“ ŠMC. Tik ten jai labai trūko erdvės kaip kokioje nesutvarkytoje spintoje. Turint galvoje erdves, paliko įspūdį žvakių šviesoje vykusi vieno vakaro „Meno celių“ paroda „Ramintoja – meno sandėlis“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Pastaruoju metu kaip tik nemažai galvoju apie tai, kad galerinės erdvės gadina bet kokį meną. Kuo daugiau jo uolose, bažnyčiose, ant stogų, rajonuose ir visur kitur – tuo geriau. Iš asmenybių ir tekstų įsiminė trumpam iš užsienio grįžusio kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko nostalgiška išpažintis – „Spalvų teorija“ žurnale artnews.lt, dar keli kiti erdvėje ir laike pakibę po įvairiais slapyvardžiais pasislėpusių Lietuvos meno emigrantų tekstai...

Gintaras Zinkevičius

fotografas, kompiuterininkas

1. Dvi parodos, kuriose teko dalyvauti pačiam: „Post Ars. Partitūra“ ir „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“. Dvi Kęstučio Grigaliūno parodos: „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“ ir „Žaidimų galerija“. Mykolo Saukos „Pasijuntu stebimas kito“ ir Boriso Taskovo „Kampung Jerai“. Dar labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko pristatyti Ramūno Paniulaičio kūrybą parodoje „Žym Žymas“.

2. Įsimintina asmenybė – Vytautas Michelkevičius. Šis žmogus galutinai įrodė, kad jis yra vietinės reikšmės Ostapas Benderis. Tik be humoro jausmo.

3. Dėl netikėtos nelaimės šiemet teko paskaityti labai daug iki tol man nežinomų Leonido Donskio tekstų. Visada žavėjausi šio žmogaus įžvalgomis ir išvadomis. Labai liūdna, jaučiu didžiulę netektį.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

menotyrininkė, internetinio žurnalo „M puslapiai“ redaktorė

1. Metų pabaigoje visuomet geriausiai prisimenu antrojo pusmečio renginius, o pirmasis nugrimzta užmarštin... Todėl prie labiausiai šiemet įsiminusių parodų įvardyčiau Mykolo Saukos skulptūrų parodą „Titanike“, kuri man pasirodė išsiskirianti šiuolaikinės skulptūros kontekste. Galbūt savo figūratyvu, galbūt stipriu paveikumu.

Pradžiugino Jurgio Baltrušaičio rankraščių paroda, vykstanti NDG (kuratorė Odeta Žukauskienė, parodos asistentas Gintaras Didžiapetris). Manau, kad jiems teko itin sunki užduotis: įdomiai pristatyti meno istoriką nepalyginamai sudėtingiau nei, tarkime, audringai gyvenusį bohemišką menininką. Visgi parodos interaktyvumas padeda sėkmingai atskleisti Baltrušaičio tyrimus, be to, palieka įspūdį ir su menu nesusijusiems lankytojams.

Neapleidžia ir naujausi įspūdžiai: Talino grafikos trienalės nugalėtojų paroda (kuratorė Eve Kask) galerijoje „Kairė–dešinė“. Joje įdomu stebėti, kaip keitėsi grafikos mados, kas bendra tarp tų pačių ir skirtingų metų laureatų.

2. Įsimintinos asmenybės – Rūta ir Vaida Stepanovaitės, Kaune įkūrusios projektų erdvę „Kabinetas“. Renginių vyksmo intensyvumo, gyvumo toje erdvėje galėtų pavydėti ne viena Vilniaus galerija.

3. Ko gero, labiausiai įsiminė „Literatūroje ir mene“ skaityti rusų intelektualų tekstai apie jų gyvenimą protu sunkiai suvokiamoje valstybėje. Ypač patiko Maksimo Osipovo – kardiologo ir rašytojo, vadinamo naujuoju Čechovu – esė serija („Gimtajame krašte“, Literatūra ir menas, 2016-09-16, „Nuodėmė būtų skųstis“, Literatūra ir menas, 2016-10-28) apie persikėlimą iš Maskvos į provinciją. Rašytojo pasakojimuose taikliai užčiuopiama bendražmogiška tuštybė, inertiškumas pasireiškia tik rusams būdingomis formomis. O apie bandymą gyventi ir kurti tokiomis sąlygomis įdomiai pasakojo fotografė Viktorija Ivleva ir dailininkas Nikita Aleksejevas („Išaušo būtent postmodernizmas“, Literatūra ir menas, 2016-11-04). Jie konstatavo, kad Rusijoje postmodernizmas iš filosofijos, meno perėjo į politiką.