Minia ir jis

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Bet vėlgi, su šia tapyba atsikrausto ir visas teatras: minios suvienodinančioje prietemoje, viena salė tiršta, kitoje – individas, kuris pagal logiką turėtų būti aktorius, pagrindinio vaidmens atlikėjas. Pirmos salės paveikslų ir sandara teatrališka ta prasme, kad turi „sceną“ ir „užkulisius“. Potėpių pynės audžia kelis gylius, jiems aprėpti reikia žvelgimo laiko, perfokusavimo veiksmo. Tik per laiką ir patyrimą gali išvysti Makarevičiaus siūlomą vaizdą. Argi tai ne mizanscena? Yra ir ryškių personažų. Kaipgi be jų? O be to, teatras yra minios kuriama meno forma. Čia Makarevičius – režisierius.

Tačiau pirmiausiai apie teatrą pagalvojau ne dėl tiesioginių sąsajų (menininkas jau daug metų labai sėkmingai kuria scenografiją), bet todėl, kad ekspozicija nubloškė į Orsė muziejuje matytą išsamią Jameso Ensoro parodą. (Beje, šis belgų tapytojas irgi yra kūręs teatro dekoracijų.) Muziejaus erdvės buvo tirštos personažų drobėse ir lankytojų. Vienas prie kito labai tiko. Ensorui labai svarbus kaukės motyvas, už jos ypač dažnai slepiasi mirtis. Makarevičiaus veidai – irgi kaukiški, ir mirtis nuolat trinasi aplinkui. Tik spalvos ne kaip iš Paryžiaus, jos to lietuviško dirvožemio turtingumo. Gal todėl, kad menininkui visada labiau rūpėjo piešinys. Per jį renčiamas kūrinio kūnas. Spalva antraeilė. Koloritas, dar galima sakyt, nuosaikus, kaip kokio kubistinio modernizmo etapo. Tik įsižiūrėjus galima pamatyti sidabriškų potėpių, lyg į tapybą įsiveržė scenos prožektoriai.

Antroje salėje daugiausia autoportretai, kiti keli darbai irgi susiję su tapatybe: „Genai“, „Brolio laidotuvės“. Dar nežinodamas, kad autorius tapo iš nuotraukų, o po to jas naikina, tuo pabrėždamas atsiminimo subjektyvumą ir takumą, iškart matai, kad vaizdai – dabarties fotografijos sandaros. Turiu galvoje išmaniuosius telefonus, kai fotografuoji save per ištiestą ranką. Jei tai darai rakursu iš apačios, gali likti įspūdis, kad tai padarei netyčia arba vengei viešumo, gal iš nuobodulio. Kitaip tariant, sukuriama situacija, kur galėjo įsikišti „likimo pirštas“. O tada analizuoji atvaizdą. Nes kiekvienas atvaizdas kalba kitaip.

Penki autoatvaizdai rakursu iš apačios, kiekvienas su skirtingu įvaizdžiu. Pavadinimų struktūra susieja autoportretus tarsi į seriją. „Autoportretas – oro uoste, refleksija: emigracija“, „Autoportretas – savižudybės įvaizdis“, „Autoportretas – pilotas, refleksija: susireikšminimas“, „Autoportretas – primenantis tėvą“ (bet ir Van Goghą), „Autoportretas – danguje, refleksija: paskenduolis“, „Autoportretas grūstyje: refleksija – pragaras“, „Autoportretas pliaže: refleksija – dervišas“. Kiekvienas savęs atvaizdas turi gana skambų vaidmenį, kuris, matyt, išreiškia to laiko pojūtį arba pagautą įvaizdį, tinkamą teminiam plėtojimui. Kitaip tariant, menininko tapatybė nėra konstanta, ji skleidžiasi per epizodus. Ir negali būti atskleista visa. Panašu, kad menininkas nekonstruoja tapatybės, o „skaito“ vaizdus per kultūrines analogijas. Taip menama menininko tapatybė tampa kultūros talpykla. Žinoma, įvaizdžių atrinkimas ir rodymas yra tam tikras tapatybės formavimas. Tačiau klausimą „kas aš esu?“ iškart užkerta įvaizdžių daugialypumas; čia atrodo svarbiau, kokias temas ar problemas galima atskleisti per save. Jos išvardintos pavadinimuose: susireikšminimas, emigracija, mintys apie savižudybę. Tapatybę, o ne menines užduotis labiau apibrėžia ne autoportretai, o tuštumos centravimas „Brolio laidotuvėse“, priklausomybės giminei pojūtis „Genuose“, slogumas drobėse „Patyčios mokykloje (autoportreto variacijos)“ ir „Šeimos šventė“. Bet tai, ką galėtume įvardinti kaip atsivėrimo galimybę, labiau tarnauja galimai temai, atrodo kaip spektaklio gairės.

Tai, kad Makarevičius tapo autoportretus, nėra Vidmanto Martinėno kaupiamos autoportretų kolekcijos šalutinis poveikis, nes joje tikrai esama pastarojo rezultatų. Gintaro kūryboje nuo pat pradžių įtraukiamas autobiografiškumas. Dabar labai mėgėjiškai atrodančiame 1999 m. videofilme „Upė“ menininkas (ir veikėjas) pasitraukia į gamtą. Kaip koks Jeano-Jacques’o Rousseau atskalūnas išeina prie upės, valgo apelsiną, šlapinasi, prausiasi, braido. Atsisėda prieš kamerą, skaito (dienoraštį apie geismą, gamtą ir kultūrą). Emocingai samprotauja: „Kokią prasmę man menas turi? Čia tik fikcija. Užkniso. Diena iš dienos ta isterija – kažką įprasminti. Juk man visai nesvarbu mano pavardė. Ir aš net gėdijuosi to. Būti įžymiu, reikšmingu – taigi nyku.“ Filmas fiksuoja, kaip veikėjas išgyvena ir įveikia krizę būdamas gamtoje, bendraudamas su savimi. „Upėje“ kaunamasi ne tik su savijauta, bet ir sutelkiamos menininko įvaizdžio klišės: nestabilumas, kūrėjo vienatvė, kančia dėl jautrumo, seksualumo svarba. Šį darbą perpasakojau norėdama pasakyti, kad dramatiškas ir teatrališkas Makarevičius buvo dar prieš susigyvendamas su teatru.

Visi rodomi kūriniai tapyti 2016 m., bet yra gana skirtingi. Grįžimas į tapybą, matyt, privertė sugrįžt ir į ieškojimų stadiją. Man Makarevičius vis dar yra labiau įspūdingų instaliacijų ir filmų kūrėjas. Manau, kad paroda labiausiai mėgausis teatro žmonės, nes Makarevičiaus tapyboje yra ir mostas į gelmes, ir apsinuoginimas (įvairiomis prasmėmis), ir įtampa, sukuriama žiūrinčių masės, ir buvimas scenoje, kuris leidžia pasijusti, kad esi tikrai pamatytas. Mano akimis tai – gera modernistinio tipo tapyba, kur gyva ne tik tapybos disciplina su įterptais konceptualiais veiksmais (kaip fotografijų naikinimas, ypatingo santykio su dylančia realybe kūrimas), bet ir genijaus mitas. Bet argi tai irgi nėra šiek tiek teatrališka?

Paroda veikia iki gruodžio 18 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.