AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Šešėlių karalystėje dvigubu žvilgsniu

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno instaliacija „Leksikonas“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“

Vidas Poškus
Nr. 34 (1186), 2016-10-28

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Tad pažvelkime į Elenos Balsiukaitės (ir Pranciškaus Brazdžiūno – sūnaus, jeigu ką) instaliaciją „Leksikonas“ be jokio determinizmo ir subjektyvizmo. Tartum nežinotume. Tuomet žiūri absoliučiai ramiai ir jautiesi nesuinteresuotas. Ir netgi objektyvus. Nors tokia būsena, pasak Platono (tokio menkai mūsų dienomis žinomo filosofo – čia utriruoju, žinoma), tėra fikcijų fikcija. Nes Elena (čia jau žvelgiant „subjektyviai objektyviai“) konstatuoja tą fikciją (ar fikcijų fikciją). E. Balsiukaitė tiesiog teigia ir deklaruoja, sako ir skanduoja, kontempliuoja ir medituoja, kad viskas yra sapnas, iliuzija, fikcija. Ir to, regis, užtenka. Šešėlių karalystė – apie Olą ir jos alegoriją kalbėjęs Platonas ar net koks Kito bei Esaties santykį mąstęs Martinas Buberis čia turbūt palinkčiotų galva. Nes Elenos kūrinys (kaip ir daugelis artefaktų prieš, dabar, po to) teigia, deklaruoja ir skanduoja, kad viskas yra tik blankus transcendentinės realybės atspindys. Tai, ko laukė ir nesulaukė (o gal labai jau ir sulaukė) garsusis, blankusis Godo?

Į šią instaliaciją reikia, būtina, privalu (o gal tiesiog galima?) žvelgti abiem kampais – visiškai nesuinteresuotai (panašiai žaidžiama „akla višta“, kai užrištomis akimis įeinama į kambarį ir grabinėjant daiktus, žmones, netgi orą, bandoma suvokti, kas kur yra) arba atvirkščiai – be galo skrupulingai – su archyvariška kabinetinio mokslininko precizija atributuojant, o paskui klasifikuojant ir netgi inventorinant kiekvieną iš elementų. „Čia iš prisiminimų – tad keliauja į memorialijų lentynėlę, čia galbūt pakrizenimas – ironijos sekcijon, o ten atvaizdas – į imago stalčių.“ Tokį suvokimo dualizmą kaip galimybę ir būtinybę yra sukūrusi pati autorė. Turiu prisipažinti (kaip „paprastas“ žiūrovas ir dailėtyrininkas), kad išgyvenau abi būsenas. Pirmąją, kai įėjęs į prieblandoje, beveik tamsoje skendinčią salę iš tiesų pasijutau tame aklos vištos kailyje. Koks viso to privalumas? Fizinėje ir mentalinėje (nes juk nieko nežinai!) tamsoje paaštrėja klausos ir lytėjimo juslės, tad ausis dirgino įvairiais tembrais ir po skirtingos trukmės pauzių pasigirstantys garsai (P. Brazdžiūno darbas), o čiuopimo pojūčius beveik įgijusi rega (tinklainė ir ragena) jautė medžiagines daiktų ypatybes – šiurkštumą, grublėtumą, skaidrumą, net dulkių, laiko, prisiminimų suformuotą patiną, per atstumą. Kita vertus, vėl pakartosiu, kad man labai pasisekė, nes pažinoti menininką (-ę) visuomet yra didelė laimė, ypač tuo atveju, kai nori sužinoti apie jo (jos) intencijas, kitokias meno kūrinį įtakojusias, net personalines peripetijas – tegul menininkas (-ė) nekalba, bet jo tyla ar neartikuliuotas mykimas taip pat šneka. Eleną sutikau jos pačios sukurtoje instaliacijoje (nors vadinti šį kūrinį tik instaliacija, instaliatyviu objektu, būtų šioks toks visko sulėkštinimas) ir buvau vergiliškai pavedžiotas, tegul skamba pretenzingai, it koks Dante po šio apdainuotuosiuos pragarus, komentuojant: „Čia Kampo balsas... O čia – jo teptukas... Hamletas – iš Vytauto Povilaičio dirbtuvės... Akiniai, tas jų glėbys – velionio dėdės... Plakatą darė pankuojantys mano vaikai... Čia darbai, ant kurių drąsiai galima vaikščioti... Šermuonėlius pirkau iš tokios moters turguje...“ (pastaruosius žodžius dar papildo švelnus kailiukų paglostymas). Ir minėtieji tamsoje skambantys balsai, juos identifikavus – tas pats Rimvidas Jankauskas ar Alfonsas Vilpišauskas, irgi įklampina į Inferno klampynes. Visa tai ne tik praplėtė mano žinojimą, bet ir pabudino emocijų vaiduoklius. Panašiai viena yra vartyti kokį nors šeimos albumą be komentarų (ir dėlioti iš jų kažkokias sistemas), visai kas kita yra sekti fotografijas lydinčius komentarus.

Kad ir kaip ten būtų, ar žvelgsime į šį kūrinį suinteresuotai, ar ne, vienareikšmiškai tai yra E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės asmeninis psichologinis seansas. Galbūt išpažintis. Į kurią ji, kaip dera menininkei, įsileidžia ir žiūrovą – tam, kad jis (bent jau empatiškasis) pajaustų, patirtų (nuo žodžių patirtis, tyrimas) kažką panašaus. Savotiška personalinė operacija, sielos skrodimas, dvasinė autopsija. Kaip ir dera tokiam ritualizuotam veiksmui, jis vyksta sakralioje erdvėje, ten, kur norom nenorom kalbi pašnibždomis, judi ramiau. Nes susidūrus su bet kokia intymia paslaptimi negali būti kitaip. Ir tik iš dalies galėčiau sutikti su vienu menininku, kuris apžiūrėjęs kambarį (nuotaikos prasme šis apibūdinimas yra tikslesnis nei ekspozicinė salė) ištarė: „Dabar tokius dalykus daug kas daro.“ Formaliuoju aspektu neverta net ginčytis. Taip, kad ir koks Anselmas Kieferis iš tiesų konstruoja panašias struktūras. Tačiau kiekviena šiek tiek kunstkamerą ar personalinį muziejų, atminimų sąsiuvinį, suvenyrų skrynelę primenanti sistema yra tapati žmogaus pirštų antspaudui. Vienodo juk nerasime, tegul bus labai panašių, „čiut čiut“ identiškų (pavartojau barbarizmą neatsitiktinai – jis įkūnija Elenos kūrybai būdingą nekonvecijos, stereotipų ir kasdienybės nuodą).

O vis dėlto E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pirmiausia yra tapytoja. Ir man, kaip žiūrovui, apie tai kalba jos „Leksikonas“, pateikiantis visą šios tapytojos tapybinį ir idėjinį sąvadą. Kuo Elena yra tapytoja? Neabejodamas atšaučiau – intelektualumu. Jos kūriniai yra kietas riešutėlis nepasikausčiusiems, neišprususiems – neskaitantiems literatūros, neklausantiems muzikos (nuo klasikos iki avangardo ir džiazo), nesidomintiems kitais menais žiūrovams. Elenos darbai (ir pats „Leksikonas“, ir sudėtinės jo dalys – ant sienų pakabintos kompozicijos, ant grindų suguldytos drobės, atskiri daiktai bei daikteliai) yra tartum XVI a. emblemos, kurių lemų ir subskripicijų neperskaitęs (neįkandęs) nesuvoksi, apie ką kalba pictura. Antras dalykas, kuo yra išskirtinė E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapyba – daugiasluoksniškumas. Tai ne paviršiumi, ne išore (tapybiniu lakeliu) slystantys, o gilyn, į esmę kabinantys teptukai, kurie ir formuoja vieną virš kito plevenančius, sugulančius, prisispaudžiančius sluoksnius. Ir to nereikia suvokti vien pažodžiui – daugiasluoksniškumas čia yra ne vien fizinė, bet vėlgi ir dvasinė (ermocinė) būsena, kurią materializuoja vidinis švytėjimas. Galima šitai apibrėžti tiesiog paslapties kategorija (Elenos kūriniai yra tokie), nes juk retas rebusas, šarada ar minklė neturi skirtingų, įvairiausių aspektų ir plotmių. Ir dar trečiasis tapybiškasis E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrybos elementas – virpėjimas. Galima jį apibrėžti Søreno Kierkegaard’o egzistencinės baimės ir mistiškojo drebėjimo terminais, taip pat paprastu tapybiniu virpėjimu, tuo tapybiškuoju sfumato (itališkai „išnykstantis“, nuo žodžio fumo – „rūkas“), kuris, kaip pasakytų didysis Leonardo, yra esminė geros tapybos sąlyga.

 

Paroda veikia iki spalio 29 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18.30, šeštadieniais 11–16 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ