Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais.

Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka. Taip kad Saukų metus pradėjus dvimatėje erdvėje, juos baigsime trimatėje. Bet tai dar ne viskas... Metus taip pat galima apibendrinti ir kaip vieno Saukos metus: lygiai prieš metus nuo šiandienos, kai skaitote šį tekstą, Mykolas išleido pirmąją prozos knygą. Preciziškas žaidimas laiku rodos tampa būdingas šiai menininkų šeimai.   

Į VDA parodų salę „Titanikas” įžengiu ryte, kol nėra zujančių studentų. Norisi privatumo pirmam susitikimui. Turiu pripažinti, kad man pasisekė, jog dienos pradžia buvo tipiškai netipinis Vilniaus rudens rytas, kuomet ir liūdesys, ir melancholija skamba bendroje dermėje, tačiau šviečianti saulė ir emociniu šalčiu paviršius padengiantys jos spinduliai sukuria barokinį tenebrizmą ir suteikia dramos momentui.

Klaidžiodama po salę prisimenu, kaip kartą su drauge kalbėjom apie vieną moterį ir ji pasakė nuostabų pastebėjimą – „man ji tokia belaikė”. Pats žodis „belaikiškumas“ labai tinka šiai parodai. Čia laikas lyg sustoja ir neegzistuoja, tačiau visgi skulptūros žymi jo buvimą.

***

Penkios trijų metrų aukščio niūdieniškai barokinės skulptūros neduos man jokio atsakymo, tai suprantu gana greitai. Ir tas skulptūros karkasas (primenantis nusiaubtą bažnyčią – lyg turėta būti kažko švento ir gražaus, bet likę tik prisiminimas ir dvelksmas), pastatytas netoliese įėjimo, vargiai užduoda klausimus. Buvau mokyta jausti ir spėti pagauti kylančius klausimus, kuomet žvelgiu į kūrinį, o tuomet dirbti ieškant atsakymų jiems, tačiau šioje salėje visi kūriniai kupini hermeneutinės tapatybės. Jie patys, rodos, aktyviai laukia atsakymo, kurį galime duoti tik vienu atveju – jei priėmėme užduodamą reikalavimą, tačiau čia atsiranda intriga – Sauka palieka žiūrovą vieną. Nėra klausimų, nėra atsakymų, nėra istorijos. Yra nyksmo estetika ir negrabiai užčiuopiama parodos autoriaus autoportretiškumo emocija. Negaliu atsakyti, ar ji kyla dėl darbų gausos ir gabaritų sukuriančių salėje (minėtą paties autoriaus) tirštumo jausmą. Tačiau tas autoportretiškumas nelyg viliojantis žiūrėti, bet tuo pat ir atstumiantis, panašus į Günterio Bruso autoportretus, kuomet nykimo, kūno žalojimo ir skausmo sandora vienam momentui suskamba viena nata per stipriai ir norėtųsi jį išdalinti laike.

Tas minimas autoportretiškumas išnyra kaip dvasia-emocija (tiksliau būtų angliškas žodis spirit) ir lyg jauti, kad visos skulptūros yra Saukos mintys, emocijos, keiksmai ir juokai. Arba, kad jos visos legitimiai vaizduoja, kiek pusryčių ir vakarienių jis praleido tam, kad dirbtų ties jomis. Žvelgiant į visas skulptūras, visas penkias su puse (nes karkaso nesinori skaičiuoti kaip ekspozicinės skulptūros), atrodo lyg skaitytum Mykolo dienos eigą. Gal iš čia tas portretiškumas?..

Žvelgiant į vieną iš skulptūrų, nušviestą ryto šaltumos, pagalvoju apie suodino veidrodžio principą. Tokį principą, kaip mechanizmą pagilinti esamai, jau sukeltai emocijai. Kol veidrodis apsitraukęs suodžiais ir purvu – grožiesi paties objekto materija ir priedais prie jo (kad ir rėmu), o savo rankomis nuvalius sluoksnį purvo, menantį laiką, lyg visi buvę ir esami įtrukimai išryškėja dar labiau nei prieš tai. Esant parodos erdvėje, čia ir dabar mane supantys objektai anonsuoja mirtį ir verčia pasiduoti įspūdžiui. Mąstyti darosi sunku.

***

Jam pavyko „tai” pademonstruoti. Naudodamas nepatvariai atrodantį, rodos, čia ir dabar irstantį betoną, jis ne tik figūros kūną paverčia tam tikra architektūra, bet ir nukreipia vidinę mintį link laikinumo sąvokos, kuri čia prustiškai įgauna gyvenimo ir išnykties pulsą.

Milžiniškas dydis, betono sukurti grubūs ir atšiaurūs figūrų paviršiai ir dar grubesnės išvaizdos pjedestalai ant kurių jos apgyvendintos – Sauka kuria ir bando priminti mums estetinę griuvėsio ar griūties, kaip proceso, vertę. Jo kūriniai atsiduria kažkur tarp gamtos ir materijos, ir, jei graikai vaizdavo atletišką ir laikui nepavaldų kūną, tai šis jaunas menininkas geba atsukti į mus tą suodiną, bet jau nuvalytą veidrodį ir parodo tai, kas lyg dieną aišku, bet yra pamiršta šiandien – laiko, vienatvės, ir nykimo didybę.

Matyt labiausiai parodoje žavi menininko savimonė. Išleistos knygos „Grubiai” vienoje iš dalių Mykolo literatūrinis personažas pažymi, kad „su statulomis yra viena didelė problema, pamaniau sau: kad ir kaip statai, vis tiek kažkam jos turi atsukti užpakalį“ (p. 54). Šioje parodoje, rodos, jis bando išspręsti sau aktualią problemą ir pasirenka išeksponuoti figūras jas išstatydamas ratu-puslankiu. Tuomet pastarosios sėdi ir stebi tave, arba tiesia rankas, lyg prašydamos pagalbos. Panašu, kad kaip ir prozoje, taip ir skulptūroje Mykolui patinka ištrinti arogancijos ir perdėto mandagumo ribas, ir nukreipti mūsų dėmesį į mus pačius. Skaniausia šitoje dvasios puotoje – „Pasijuntu stebimas kito”  – mes nežiūrime į save, mes neskaitome savęs – menininkas mums leidžia matyti jo pasaulį jį skaitant ir matant. Tačiau absurdas prasideda suvokus, kad viskas vyksta lyg oftalmologo kabinete – rodos, tu žiūri į objektą, bet objektas žvilgsniu perskrodžia tave. Ir absurdas šioje salėje taip pat galioja simbolinėje, įsivaizduojamojo plotmėje – patys Saukos skulptūriniai personažai šaukiasi kūno, ne lyg jo nebūtų, nors tik jis ir tematyti. Tie kūnai ir jų nykus žvelgsmas neria subtilų dvasinį pamatą sąmoningumui, kurį mes kasdien prarandame nepastebėdami.

Išeidama iš parodos galvoju, kas yra bendro tarp Edgaro Allano Poe, Š. Saukos ir M. Saukos? Manau, jog daugiau nei sapnai ir košmarai, kuriuos turėčiau regėti skaičiusi Poe ar žiūrėjusi į Saukas. Manau, kad ir daugiau nei tik baltoji karštinė, kuria turėčiau apsikrėsti po ilgų žvilgsnių, pasitikusių „Titaniko“ salėje, kurie mane klampina į tirštą orą. Galbūt net ir daugiau, nei Gustavo Mahlerio penktoji simfonija, kuri skamba be paliovos žvelgiant į skulptūras. Esu tikra, kad tai Vilniaus belaikiškumas ėmė ir kaip inkliuzus mus visus panardino iki baltumo įkaitintame rudenyje.