7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Neišbaigta

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Agnė Narušytė
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Dailė
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

 

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

 

Kad skulptūros daromos iš atliekų, molio, silikono, gipso ir betono – anokia čia naujiena. Naujiena – ypatinga proceso aprašymo ir kūrinių jungtis. Pats skulptorius Mykolas Sauka – juk ir literatas, jau išleidęs apsakymų knygą „Grubiai“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2015). Tiesą sakant, apie jį pirmiausia ir sužinojau iš literatūros – iš Sigito Parulskio esė apie 2000-ųjų sutikimą pas Saukas. Ant jų kalėdinės eglutės tada sūpavosi dar vaiko Mykolo pagaminti žaisliukai: popierinės tūtelės su politikų veidais, iškarpytais iš žurnalų. „Juokingesnio ir šiurpesnio vaizdo šią akimirką negaliu rasti atmintyje. Koks apgailėjimas. Tuščiaviduriai žmonės, – rašė Parulskis. – Vaiko lūpomis byloja tiesa, nuogi karaliai.“ (Sigitas Parulskis, 2000-čiai pas Šarūną ir Nomedą, Nuogi drabužiai, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 167.) Ir čia, ant „Titaniko“ sienos, išrašytas jau užaugusio ir mokslus VDA baigusio Mykolo tekstas juokingai šiurpus. Kuriamus žmones jis daužo lazda, bado medvaržčiais, išlupa gipsinės „mėsos“ gabalus, nupjauna krūtis, o paskui staiga paglosto. Grubus švelnumas sklinda ir iš teksto, ir iš pačių skulptūrų – trijų moterų ir trijų vyrų. Vienas – molinis, apkalinėtas mediniais kryželiais, bėga šlubčiodamas sugipsuota koja ir ardosi kaip savo misiją atlikęs Terminatorius. Kiti posėdžiauja, matosi – jau ilgai. Irgi sudurstyti – iš betoninių rentinių, tarp kurių palikti plyšiai kviečia įkišti peilį ar bent pieštuką. Nuo moters krūtinės nubyrėjęs betonas atveria armatūrą, lyg ji būtų remonto reikalaujantis paveldo objektas, jau beveik griuvėsis, kurį lengviau visai nugriauti. Taigi žmonės dar iki galo neištobulinti, o jau ỹra, išduoda tuštumą kaip visų žmogiškųjų darbų šerdį. Įširdusią.

 

Akivaizdu, kad Mykolas Sauka galerijoje pateikia ne tiek parodą, kiek kūrybą kaip tapsmą, kuris visada yra non finito. Biografai, tyrinėtojai, filosofai tebesvarsto, kodėl Michelangelo kai kurių skulptūrų specialiai neišbaigdavo, netgi eksponavo non finito principą (nors amžininkai tuos kūrinius vadino „tobulais“). Renesanso genijus pasiaiškino eilėraščiuose – kad nepasivejąs savo paties idėjų ir žadąs joms laiką, kurio neturės:

 

Passo inanzi a me stesso
con alto e buon concetto,
e ‘l tempo gli prometto
c’aver non deggio.

 

Idėja netgi gražesnė, kol dar neišaiškinta, neišvaduota iš luito, kuriame Michelangelo ją matė visą, nesumenkintą kūnu – netobulu ir nuodėmingu. Bet man svarbesnis laikas, kurio skulptorius neturės. Todėl ir non finito – utopinis pažadas sau pačiam, kiek prasklaidantis liūdesį. O Sauka dar tik pradeda. Jo non finito – apie kitų, senesniųjų liūdesį, iš gipso ir betono mano akyse beišsilukštenančią jų tuštumą. Jo medžiagoje nėra idėjų, tiktai kūnų paviršiai. Bet ir jis pats, regis, paskui save jau nebesuspėja, nors dar turi laiko.

 

Kita vertus, galerijoje atgaivinęs savo dirbtuvės kvapus ir veiksmus, jis mus įsileidžia į vadinamąją „kūrėjo virtuvę“. Dabar madinga lįsti į dominančių žmonių virtuves, miegamuosius ir spintas. Viliantis, kad taip galbūt pavyks paragauti jų šlovės, o gal ir užsikrėsti galia iš nieko padaryti kąnors. Štai – tarsi mosteli Mykolas Sauka – prašom, viskas akivaizdu, jokių paslapčių: styro karkasai, ant kurių pamauti šie kūnai, pro plyšius net galima įžvelgti vidurius, procesas aprašytas, jį galima kartoti – šiukšlynai visiems atviri. Kartojimo džiaugsmą aitrina net tai, kad skulptūros padarytos pagal fotografijas – imi ir kopijuoji, imi ir kopijuoji. Ko daugiau reikia? Ir vis dėlto aišku, kad mažai kam pavyktų tai pakartoti, o ir kartojimas – jau nebe kūrimas, ir pastatyti šiuos pažįstamus žmones šitaip – nuogus ir šalia tokio teksto – reikia subtilaus skonio ir drąsos.

 

Ir trečia – linksmiausia – išviešindamas kūrimo procesą pačiuose kūriniuose Mykolas Sauka pristato save kaip Genijų, bet ironiškai. Navako Lietuvoje skulptūros genijai jau seniai asocijuojasi ne su marmuru ir paminklais, o su rūdimis ir nesavarankiškų (kūrėjų) autosarkazmu. Bet išbaigtomis formomis dauguma vis dar liudija kūrybą kaip įkvėpimą. Sauka ją sumaišo su purvais kaip brutalų, ardantį, smurtinį veiksmą. Negyvų objektų, kaip ir žmonių, darymas yra gamtos griovimas – antiekologija. Niekio dauginimas, pasakytų Arvydas Šliogeris. Erdvės užgriozdinimas, pasakytų bet kuris per mažą studiją turintis menininkas, kurio darbų niekas neperka, nes valstybėje nėra poreikio kultūrai arba pinigų.

 

Bet grįžkime prie fotografijų. Kaip sakiau, šie žmonės tarsi pažįstami – tokie natūralistiški jų veidai. Esu juos mačiusi, tik nežinau kur. Jie vaikšto aplinkui. Stebi. O aš apeidama skulptūras iš visų pusių apžiūrinėju jų nuogų kūnų praeities akimirką, amžiams sustingusią betone. Jie negali nuo manęs pasislėpti. Oratorės gestas (kultūra) atitraukia dėmesį neilgam. Manyje slypinčią vujeristę labiau domina nukarusios krūtys, peniai, raukšlėmis susimetę sėdmenys (natūra ir tikrovės sandūrose klykianti nejauka). Gyvybės čia tiek, kiek išvarvės pro plyšius. Žmonės, įamžinti paminkluose, yra dar tolimesni, sunkiau pasiekiami nei užfiksuotieji fotografijose.

 

Štai čia ir glūdi jų poveikio (man) paslaptis. Šita gyvai gestikuliuojanti kompanija yra mirtininkai, aptarinėjantys mus iš anapus. Todėl tokie gigantiški, beveik ramstantys lubas. Tas kvapas – iš kapų rūsio. O gal iš atkastos Pompėjos, kur Vezuvijus užfiksavo miesto „lemiamą akimirką“ ir pasmerkė grubiam tardymui. Klausimas: kokia prasmė gaminti dar daugiau žmonių? Tyla. Girdisi „meilus“ dunkstelėjimas. Kam reikalingi paminklai? Kad gyvųjų kančias ištrintume iš sąmonės? Tyla. Trinkt. Džyyyrt. Kodėl verti mane kurti? Tyla. Gręžia. Nuskyla ir bumbteli. Pasipila vanduo.

 

Paroda veikia iki spalio 22 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Mykolas Sauka, „Pasijuntu stebimas kito“, parodos fragmentas. 2016 m. G. Zinkevičiaus nuotr.