Kultūros namai be jokios didaktikos

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Dažnai tame mechanizme kultūra užima marginalią, neesminę poziciją. Požiūris, atsiprašau, toks, kaip skelbia mūsų geltonųjų puslapių personos: „pažinti meną – būtina“. Teoriškai – taip, ta persona teisi. Juoką galbūt kelia didaktinis tonas. Atsipalaiduokite, niekas nėra būtina. Įtariu ir viliuosi, kad dauguma menininkų atsakytų, jog meno iki galo pažinti neįmanoma. Viskas yra tapsmo būsenoje, kaip manė Gilles’is Deleuze’as. Kita vertus, juk nėra vieno vadovėlio, kuriame menas būtų pristatomas kaip kokie nariuotakojai ar kambarinės gėlės. Sutrikimas suprantamas. Galiu tik įsivaizduoti, dėl ko kultūros centrai sovietmečiu buvo naudingi. Turbūt žmonės gaudavo tiek, kiek gali suprasti, tarsi skaitydami apie kambarinius augalus. Ir sąmyšio dėl kultūros naudos nereikėjo kelti.

Tačiau Alvydas Donėla savo fotografijų projektu stengiasi atkreipti dėmesį į šiuos kultūrinės reikšmės pastatus ir jų funkciją dabar. Tokia pozicija verta pagarbos – kam judinti tą visų užkeiktą temą vėl iš naujo? Autorius, manyčiau, stengiasi parodyti, kad reikia judėti toliau, o ne kapstytis savyje. Kiek daug apmąstymo kultūros inovatoriams! Juk tiek galima nuveikti su didžiule kultūrinio pastato erdve... Bet čia iškyla dvi problemos. Visų pirma, dauguma kultūros namų yra tapę laidojimo namais ar pokylių salėmis. Mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės juose lankosi tokiais „kertiniais“ momentais: vieną mėnesį kultūrkėje šventi vestuves, o kitą, žiūrėk, jau eini su baltų chrizantemų puokšte išlydėti savo kaimyno. Šios apeigos – ne kultūros namų funkcija, nebent kultūra yra taip glaudžiai susijusi su gyvenimu, kad tapo šeimos šventėmis ir kitomis progomis susiburti.

Kita problema – tai kultūros susitelkimas į didžiuosius miestus, kur daug smulkių kultinių ir snobiškų susirinkimų. Tačiau taip jau yra, kad čia telkiasi išsilavinę kultūros žmonės, nes didžiuosiuose miestuose yra universitetai ir galimybės save realizuoti. Pati sau paprieštarausiu – tai jau pamažu tampa nebegaliojančia taisykle! Nidos meno kolonija, Ruperto meno centras, Alytaus meno inkubatorius, Kirtimų kultūros centras, Žeimių dvaro sodyba ir daug kitų galėtų būti vadinami kultūros namais ne didžiajame mieste. Iniciatyvos už Kauno, Klaipėdos ar Vilniaus ribų dabar iš tiesų pasidarė dažnesnės, nes žmonėms reikia autentikos, o menui – galimybės kvėpuoti. Donėlos projektas mums primena, kad egzistuoja ir tie sovietmečio architektūros gigantai, laukiantys antro kvėpavimo.

Paminėjusi kultūros centrų problemas ir realijas, noriu prieiti prie fotografijos. Projektas, mano manymu, stiprus ir „sandariai“ uždarantis koncepcijos „užtaisą“. Nedaug kas ir pažįsta Alvydą Donėlą kaip fotografą, be kita ko – tai pirmoji autoriaus paroda. Bet manau, jei pavadintume jį vienu įdomiausių Lietuvos šiuolaikinių fotografų, nepameluotume. Šiuolaikinis autorius ar menininkas dabar dažnai kuria atsitraukęs nuo objekto per konceptualų atstumą – tuomet ir įvyksta įdomiausi dalykai. Ypač fotografijoje, kurioje „meniškumo“ klausimas visad kybo ore, autorius keliauja kažkur vaizdo paraštėse. „Be autoriaus ir meno“ – taip tokio pobūdžio fotografiją vadina amerikiečių fotografas Lewisas Baltzas. Be autoriaus ir meno fotografija nutyla, o toje tyloje neišgirsi pamokančio fotografo balso – tai britų fotografijos kritiko Garry Badgerio mintis („The pleasures of good photography“), su kuria norisi sutikti vertinant „Kultūros namus“. Tyliosios fotografijos kūrėjai dažniausiai susitelkia į jų dėmesį prikausčiusį objektą, kurio pateiktis asketiška, neįmantri. Daugumai galėtų pasirodyti, kad tokios fotografijos yra dokumentai. „Nemeniška“ dokumentiškoji fotografija kildinama iš Vokietijos, Diuseldorfo mokyklos, kur dirbo vandens bokštus bei apleistų pastatų konstrukcijas 7-ajame dešimtmetyje pradėję fiksuoti Berndas ir Hilla Becheriai. Jų įtaka suformavo kelių dešimtmečių Europos fotografijos metodus ir akivaizdu, kad yra reikšminga ir Lietuvos šiuolaikinei fotografijai.

Tokios fotografijos galėtų būti laikomos tipologinėmis. Be abejo, tie fotografijos kaip dokumento ar tylios fotografijos be meno ir menininko efektai atsiskleidžia tik įvertinus projekto visumą. Šio projekto autorius pristato 15 fotografijų – nei daug, nei mažai, tiek,  kad užtektų atskleisti kultūros namų įvairovę, išskirti galimus pasikartojimus, panašumus, įsisukti į fotografo kuriamą ritmą, panašiai kaip žiūrint į Gintauto Trimako fotografijas. Pavyzdžiui, Trimako „Išėjimai“ man atrodo kaip koks elegantiškas haiku. Žiūrint „Kultūros namus“ įsitvirtina mintis – nerūpi fotografui nostalgija sovietmečiui, į pastatus jis nežiūri per poezijos akinius, jie tampa kūnu teiginiui sukurti. Autorius išlieka kuklus, atseikėja žiūrovui tik kultūros namų eksterjerą nesileisdamas į kitas užuominas. Lyg kinų poetas ar fatalizmo filosofas, jis fotografuojamus objektus transformuoja į vaizdą, bet kartu palieka būti tuo, kuo jie yra. Kita vertus, nuorodos į kultūros politiką per kultūros namų pastatus jau pretenduoja į XX a. 9–10-uoju dešimtmečiais Lietuvos mene įsišaknijusią institucinę kritiką. Tačiau iki grynos institucinės kritikos trūksta dinamiškumo, išraiškingumo. Jei fotografiją galėtume laikyti fizinės vietos simuliakru, greičiausiai „Kultūros namai“ yra semantiškai susieti su vieta ir konceptualiai ją reflektuoja. Garry Badgeris rašydamas apie tyliąją fotografiją taip pat pabrėžia simuliakro svarbą ir tai, kad jis yra sąmoningas bei kritiškas. Toks jis dėl to, kad autorius išlaiko tobulą pusiausvyrą tarp objekto ir subjekto, t.y. tarp vaizdo ir atvaizdo.

Panašūs probleminiai aspektai pastebimi ir neseniai A. Mončio namuose-muziejuje vykusioje parodoje „Scenos“, kur, anot menotyrininko Tautvydo Bajarkevičiaus, yra struktūra, architektūriškumas, saistomas nutylėjimo. Dariaus Žiūros, Gyčio Skudžinsko, Vilmos Samulionytės, Alvydo Lukio ir Dainiaus Liškevičiaus fotografijų serijos, pasak Bajarkevičiaus, primena lakmuso popierėlį, atspindintį neatpažintos prigimties simptomus. Manau, jog Donėlos ir minėtų autorių serijos yra saugus ženklo suskliaudimo veiksmas. Iš esmės tai galėtume pavadinti lingvistine fotografija, tad į šiuos vaizdus galbūt vertėtų žiūrėti kaip į tekstus, nurodančius į pasaulio teiginius. Fotografo Lewiso Baltzo įžvalga apie autoriaus nutolimą nuo fotografijos polemizuoja su hermeneutiko, fenomenologo Paulio Ricoeuro mintimi, kad supratimas yra kaip niekada anksčiau atitrūkęs nuo autoriaus ir jo situacijos. Semiotikui Ferdinandui de Saussure’ui kalboje svarbu ne substancija (garsinė, grafinė ar gestinė), o jos forma, kuri reiškiasi per santykius ir priešpriešas. Turbūt tokia struktūralistinė paradigma šiek tiek padeda suprasti, kodėl kultūros centro nuotrauka nėra tik kultūros centro nuotrauka, o autoriui pats pastatas yra kalbos forma. Substancija jam, kaip ir kitiems tipologinės fotografijos atstovams, nėra svarbi arba ne tokia reikšminga.

Alvydo Donėlos „Kultūros namai“, nors palieka žiūrovą spoksoti į Lietuvos miestelių kultūros centrų fasadą, iš tikrųjų mintyse įdeda visą pastato reikšmę, išskleidžia diskursą, skatina kritiškai mąstyti, o ne atsainiai žiūrėti. Didaktinio tono nėra, tik stiprus teiginys, keliantis šiuolaikinės kultūrinės situacijos problematiką sovietmečio kultūros atgarsių fone.

Paroda veikia iki spalio 22 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.