Dangus drumzlinoje akyje

Romualdo Balinsko tapyba, matyta iki šiolei, man visada atrodė kiek dvilypė – ji ir labai vientisa, atpažįstama, ir kaskart vis kitokia. Jos motyvai dažniausiai balansuoja tarp krikščioniškų vaizdinių, jautrių egzistencinių pasakojimų, metaforiškų scenų. Tačiau įdomu, kad šis menininkas, nuo seno išpažįstantis ekspresyvią tapybą, ją geba įtaigiai sukoncentruoti, su didžiule jėga ištėkšti, įrėžti ir mažyčiame atviruko dydžio paveikslėlyje (tokių Balinsko paveikslų matėme, pavyzdžiui, Evaldo Stankevičiaus kuruotoje 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje, 2010 m. surengtoje Šiuolaikinio meno centre), ir didesnėje įprasto formato drobėje (kokiame nors kvadrate ar stačiakampyje), ir ant banaliausios buitinės medžiagos, be aiškios formos ir ribų... Tokia yra pastaraisiais metais sukurta tapinių ant celofano plėvės serija „Balos“, šiuo metu eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijoje.

Stebint šią parodą, nuolat „ištinka“ kokios nors konotacijos – kažkas su kažkuo jungiasi, siejasi, antrina, paaiškina... Pirmiausia – tai parodos pavadinimo ir autoriaus pavardės žaismė (nežinia, atsitiktinė ar ne): Balinskas – bala... Lyg autorius save kildintų „iš balos“ arba primintų mums tautosakoje nuo seno vartotas metaforas. Be to, parodoje bala – tai ne tik kažkoks stovinčio vandens telkinys, atsitiktinai kažkur kadaise susiformavęs. Tai ir fizinis menamo ar realaus įvykio dokumentas, ir purvina, drumzlina akis, atspindinti dievišką dangų... Pagaliau ir kalbant apie tapybą „formaliai“ – tai celofano draiskanos, kartais – taisyklingesnių apybraižų, kartais – apgraužtos, tarsi pasidavusios varvančio dažo tekėjimo krypčiai, žavinčios savo išskydusiomis formomis, potėpių energija, jautriu, įtaigiu „spalvynu“ – čia ir rūdžių geltonumo celofano gabalai, ir kone angeliškai baltos dėmės, ir dangiškai mėlynos, achromatinės juodai baltos, pilkšvos... Padžiautos it šlapi skudurai, Balinsko balos atrodo nuvarvėjusios, atidengusios savo trapų peršviečiamą celofaninį kūną.

Beje, savo naujausią parodą menininkas paleido į pasaulį su labai gražiu lydinčiu tekstu, kuriame balos „filosofija“ įgauna kone transcendentinę prasmę. Kartu čia pabrėžiama, kad šis motyvas labai demokratiškas ir paprastas... Kaip sako pats Balinskas, tai tik dažų plėvė, tik dažai be drobės, porėmio, rėmo. Balos nuolankios: jas galima suvynioti, sulankstyti, permesti kaip skalbinius per virvę, prikalti ar priklijuoti prie sienos, patiesti ant grindų. Jos kantrios, lanksčios ir ištvermingos, nepasiduoda laikui ir neišdžiūva. Jos užima mažai vietos, galima jas susukti ir padėti į lentyną iki kito karto. Į atminties lentyną.

Parodoje žiūrovui nuolat sufleruoja ne tik šis tekstas, kūrinių pavadinimai (dauguma jų nurodo konkretų laiką ir erdvę), bet ir tarsi atsitiktinai ekspozicijoje pabirusios nespalvotos fotografijos. Iš pradžių atrodė, kad jos – ne visai reikalingas vaizdinis balastas, gal kartais pernelyg prikišamai paaiškinantis tapybos darbus. Bet netrukus supratau, kad tai irgi konotacijos... Juk parodos eksponatai – aistringai „tapybiški“, abstrakčiojo ekspresionizmo krypčiai atliepiantys objektai, kartu nestokojantys ir tam tikro dekoratyvumo, teatrališkumo, instaliatyvumo, nes yra „iškirpti“ iš peizažo, autentiškos aplinkos ir perkelti į sterilią galerijos erdvę. Kitaip – tai tarsi kokia gipso formoje sustingusi ir vėliau iš jos išimta atlieja, vanduo, susitelkęs griovyje, kanale, ant metalinio paviršiaus, grunto įduboje, autoriaus valia skystai amorfiškai substancijai suteikiant stabilią formą. O fotografijose tarsi „atsitiktinai“ pagauti kadrai su nueinančių žmonių figūromis, įgraužomis žemėje ar grunte, kuriose kaupiasi nešvarus vanduo, suteikia eksponuojamiems darbams konkretumo, realumo pojūtį, nes pačiam menininkui jis yra labai svarbus – balos yra „tikros“, jos kadaise iš tiesų buvo ar tebėra. Kartais, gretindamas didžiulį balos „paveikslą“ su mažyte nuotrauka, matai, kaip didelis tapinys gimė iš mažyčio tikrovės atsitikimo – pavyzdžiui, ant kažkokio bevardžio grindinio boluojantis dubuo ar (?) statybininko šalmas, kupinas nelabai švaraus, bet puikiai atspindžius „gaudančio“ vandens...

Kaip kadaise rašė Jurgita Ludavičienė, visi lietuviai yra ekspresionistai, tai tiesa, žinoma nuo „Ars“ laikų. Jei ieškotume tikslesnio Balinsko tapybos apibūdinimo ar jai labiausiai tinkančios „draugijos“, ko gero, šiuo ciklu ji galėtų šlietis prie jau gerokai išsikvėpusios ir muziejiniu reiškiniu tampančios „Angies“. Kartu autorius lieka ištikimas savo pasaulėžiūrai, kurią aiškiai žymi krikščioniškos vertybės. Purvyne atrandi tyrumą, arba – jį patiri tik dėl grožio ir bjaurumo kontrasto... Murzinoje balos akyje regime atsispindint kažką aukšto ir didingo, taigi galbūt – ramybę ir išganymą... Vadinasi, čia atrandame dar vieną konotaciją – laikinumo ir amžinybės, gėrio ir blogio. Sakysite, tokia interpretacija per daug banali, sentimentali, literatūriška? Tačiau juk visokie dvilypumai, poreikis apsispręsti ištinka mus nuolatos. Stovintis vanduo, „rodantis“ kažką tolimo ar net didingo, vėlgi – konotacija su kasdieniu kiekvieno gyvenimu, sąsaja tarp „banaliosios“ būties ir transcendencijos.

Balinsko paroda nuskamba ir tarsi švelnus, tylus memento mori, nes bala – labai asociatyvi metafora, turinti ir chtonišką, neigiamą prasmę (tautosakoje – velnių gužynė, vieta, kur gimsta ir tarpsta blogis). Ji gali būti suvokiama ir kaip vartai, skylė į aną pasaulį. Kaip yra sakęs kunigas Vaclovas Aliulis, protinga yra atsistoti prie kapo, pamąstyti ir pajusti gyvenimo rimtį, nes juk kapinėse ir medžio šakų lingavimas, ir vėjelio dvelksmas kuria ramybės nuojautą. Raibuliai, atspindžiai balos paviršiuje taip pat turi ir šį „šalutinį“ poveikį. Kaip Josepho Beuyso taukai ar tvarsčiai, šiaip jau – abjektiškos medžiagos, paradoksaliai virstančios relikvijomis, ode dvasingumui, atjautai, žmogiškumui, taip ir Balinsko balos turi gydomųjų savybių ir pačios prašosi „gydomos“...

Paroda veikia iki birželio 22 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.