Atviras laiškas

Labas, Agne (ir visi, nematę šios parodos, ir visi, ją matę),

 

štai kaip mažai mes laiko beturime – vos kokį pusvalandį ar vėlų vakarą, nuvogtą nuo kitų Svarbių Dalykų, kaip pasakytų mano vaikystės draugas Mikė Pūkuotukas. Prašei manęs papasakoti apie Rūtos Spelskytės parodą galerijoje „Akademija“, kurios nespėjai pamatyti, o aš vos spėsiu dorai aprašyti, nes tik dabar gavau kūrinių nuotraukas su tekstais. O Dieve, kai pagalvoju, kaipgi rašydavo anksčiau, tarkim, Gražina Kliaugienė, kai nebuvo nei el. pašto tekstams siųsti, nei fotografuojančių telefonų, skaitmeninių aparatų, taigi nedokumentuodavo juosta, nenešdavo skubiai jos ryškinti tik tam, kad paskui galėtų atidžiai išnagrinėti kūrinius? Gerb. Alfonsai Andriuškevičiau, kaip Jūs dirbdavote, nejaugi viską iš atminties? O gal parodos trukdavo gerokai ilgiau – ateini kokius penkis kartus ir per tą laiką ramiai gula patogus tekstas, kaip Rūtos Spelskytės „Lėtas auginimas“ (Borakso kristalas (natrio boratas arba E285), 2016; druskos kristalas (druska), 2016; dykumų rožė (gipsas, baritas, smėlis); tulžies akmuo (~80 proc. cholesterolis, balta spalva)? Nuo jų menininkė ir norėjo pradėti ekspoziciją, bet kadangi prašai apie ją pasakoti, turiu įspėti, kad man tai bus iššūkis. Tu gi žinai – mėgstu atsispirti nuo parodos ir toliau jau sklęsti ten, kur teksto vėjas neša, kartkartėm vos paliesdama kūrinius, paskui, aišku, įsipina Jeanas Baudrillard’as, Gastonas Bachelard’as ir visi kiti deividai lynčai, bando įklampinti materijos, į savo puses tampo asociacijos, žodžiu, mėgstu skraidyti paskui savo asmenines impresijas ir skersvėjus. Bet šį kartą viskas kitaip.

 

Jei pradėtum žiūrėti nuo nedidelio (kokių 30 x 30 x 40 cm) stiklinio šiltnamio su nuvytusiomis gėlytėmis viduje, padėto ant tokios pat mažytės lentynėlės, turėtum pradžioje perskaityti tekstą, jis eina pirma. Dažnai tenka purkštauti, kad aprašymai, anotacijos, pavadinimai trukdo kūriniams, kad jie pseudopoetiški, o iš tiesų yra geros nuomonės apie save ir tarptautinių žodžių kratiniai arba šiaip gyvenantys atskirai, tačiau šį kartą tiesiog nustebau, kad galima taip paprastai pasakoti, kad šauna į galvą pasakoti tai, kas man pačiai, turbūt bet kam, ne kartą nutiko. Tas jausmas, kai bandai kažką padaryti, bet materija, turinti savus dėsnius, visai nepastebėtus, pradeda juos demonstruoti:

 

„Kartais norisi viską suvaldyti.

Vos užklijavus, atsidūrus kitoje stiklo pusėje, man „paaiškėjo“,

kad viduje per daug vandens. „Reikia atklijuoti ir dar kelias dienas palaikyti, kad išgaruotų.“

Praėjus porai dienų dalis augalų lapų ėmė gelsti, baltuoti, pelyti.

„Būtinai reikia viską išardyti, bandymas nepavyko, per daug vandens.“

(...)“

(Uždara ekosistema. Bandymas Nr. 1. 2016 m. balandis, http://spelskyte.com/gallery.html)

 

Ir atsiveria iki tol užrakintos durys, norisi atvirauti, kaip šiemet mano pomidorų daigus apniko amarai, amen jiems, nebus „Black cherry“ pomidorų jokiame šiltnamyje, bet gėda prisipažinti. Menininkei visai ne gėda, ji tiesiog stebi, tiria, išgyvena. Greičiausiai tas populiarusis meninis tyrimas realybėje atrodo būtent taip. Gretimo kūrinio aprašas vėl nustebina tokiu tiksliu kasdienių patirčių identifikavimu:

 

„Į mano šiltnamį greičiausiai netilps visi augalai, kurių sėklas parsisiunčiau.“ 2016 m.

 

Tas Spelskytės šiltnamis toks mažutis, neįmantrus. Palyginimui matome baltus jo ir Lietuvos edukologijos universiteto, Kauno botanikos sodo oranžerijos maketus, kaip ir Londono Kew botanikos sodo „Palm House“, Oraklio „Biosphere 2“ (Arizonoje), „Eden Project“ Drėgnųjų tropikų biomo Kornvalyje (Jungtinė Karalystė) maketus. Lyg mūsų norų, vizijų palyginimas su kažkieno stambiais, įgyvendintais moksliniais projektais. Su pačia įnoringa ir neaprėpiama gamta, gal todėl visi parodos objektai beveik telpa į miniatiūros formatą. Autorė stovi prieš begalinę sėklų įvairovę, prieš sodą ir mišką, tolyn tįsta dėsnių, jutimų gijos, prasidedančios mūsų bandymuose susikurti mažytę savo gamtos visatą. Ne ne, neišsigąsk, paroda ne vien apie šiltnamius, nors prasideda nuo jų, šalia eksponuojamas dar vienas – nedidukė šiltnamio skulptūra iš kalkinio popieriaus, padidintas to paties menininkės šiltnamio maketas, taip pat ant jo dydžio lentynėlės. Šio objekto pagrindas – cementas, siūlantis dar daugiau nuorodų į architektūrą – kiautus, saugančius ir uždarančius už stiklo. Kartais viduje būna tikrai ko nors per daug ir augti nepavyksta.

 

Toliau – du nedideli paveikslėliai „Slenkantys augantieji“ (2015–2016). Viršutinis oranžinis – lyg medžio rievės ar tobulai vienas ant kito ilgai dengti (lieti) akvarelės sluoksniai, sudarantys tamsų toną viduryje ir vis skaidrėjančias juosteles link kraštų. Apačioje įrėmintas nedidukas virbalais megztas lopinėlis, lyg kanapės pluošto, iš kurio mūsų protėviai vijo virves ir pynė avalynę – vyžas, o gal kokių dilgėlių, lino (autorė sako, kad megzta iš jos išslinkusių plaukų), bet atrodo kaip augalinio siūlo mezginys. Lopinėlis lyg pavyzdys mezgimo reikmenų parduotuvėj.

 

Greta – vėl lentynėlė, ant kurios bebrų nugraužti medžio smaigaliai (tik patys kūgiai, ne kokios ietys) ir keli ilgi riesti bebro dantys tamsiai oranžiniu šonu, kokių vis gali rasti, pavyzdžiui, kaimo kelio smėlyje. Autorė sako, kad čia triufeliai („Triufeliai“, 2016)! Nežinau, kaip iš tiesų atrodo tas delikatesas, man tai – skaniausi šokoladiniai saldainiai, nors visur rašoma, kad triufelis yra grybas, kažkoks požeminis, ir juos suranda tik specialiai mokytos kiaulės. Ar iš tiesų jas galima ko išmokyti? Nors vienos kino korporacijos logotipas sako, kad net – skraidyti!

 

Tiesa, Spelskytės tokios fantazijos nedomina, ji stebi kasdienybės nutikimus – gana selektyviai, tarsi bandydama remtis į pirmapradžius, bazinius mūsų pasaulio dalykus – žemę, akmenį, vandenį, į gyvybę. Jos ekspoziciniame pasakojime žemė netrunka pasirodyti pačiu įprasčiausiu – rutulio – pavidalu. Ir visai neatrodo pigiai, o kas gi čia tokio banalaus? Tačiau tik rašant tekstą taip viskas siejasi – žemėje besislepiantys triufeliai, „Hikaru Dorodango žemė iš Panevėžio netoli stumbryno“ (2016), lyg veiksnys su tariniu, tačiau žiūrėdamas parodą tik pradedi nutuokti, kaip autorei gamta, subjektyvus pasaulio matymas ir tiriantis, mokslinis žvilgsnis susiję nujaučiamais saitais, o dauguma dėmenų turi savo tąsą kitame objekte, baksnoja vienas kitam į šoną, šnopuoja į nugarą.

 

Poetė Aušra Kaziliūnaitė kadaise yra pasakiusi, kad jei tekste randa klišę „liesti pirštų galais“, toliau net neskaito. Bet štai, vis tiek negaliu įsivaizduoti kitaip, tik kad Spelskytė vos liečia pirštų galais kūrinio medžiagą, gamtos kūrinius, liekanas ir likučius, atsargiai atsargiai susirinkdama į dėžutę dirvožemyje, o gal net mėšle įspaustas stirnų pėdas. Gal todėl menininkės poziciją ir įkūnija tas vos juntamas lietimas – nepažeisti, nesugriauti pusiausvyros. „Negerk, Elenyte, iš stirnos pėdos...“ Negers. Nors vandens šiltnamyje buvo per daug, jį susirenka ir kūriniui „Trakų rajone yra du Birvos ežerai“ (2016). Tai – ežero Birva vanduo ir ežero Birva vanduo dviejuose stiklo induose („Ciklopai inde dešinėje“). Virš indų – dvi lyg pedantiško kartografo ežerų akvarelinės schemos.

 

Gal tau, Agne, iškiltų visai kitos asociacijos, greičiausiai, tačiau man atrodo, kad tas vos juntamas prisilietimas ypač ryškus kabančiame ant sienos stumbro portrete arba galvoje, kokias mėgsta kabinti medžiotojai. Ne, jis ne trofėjus – snukis suformuotas iš smulkių skulptūriškų plokštumų, tačiau galva atrodo neužbaigta, be akių, lyg paliekant ją formuotis pačiai. Beatsirandančio gyvūno nosis („Stumbro nosis išpjauta iš 150-ties metų Panevėžyje augusios liepos šakos“, 2016), šnopuojanti karštu kvėpavimu, kvepianti liepomis, kaip sako menininkė.

 

„sėdėjau kambary susiėmęs už galvos

ir spoksojau į nugenėtą liepą“

(Gyčio Norvilo eilėraščio pavadinimas, 2010-11-13 – 2014-11)

 

Salės kampe – jau minėta Spelskytės medinė dėžutė su stirnų ir kt. pėdų įspaudais:

 

„Žemė, sako, iškelia akmenis.
(...) Miške, netoli puikiųjų Fleurs de lis, išsikasu juodos žemės. Stumbrai pakelia galvas kitoje tvoros pusėje. Jeigu ne paroda Panevėžyje, kai dar lapai buvo pumpuruose, taip ir nebūčiau pastebėjusi, kad miškas pilnas akmenų, ištisa linija. Vasarą miškas neįžengiamas. Grupė danielių iš lėto traukiasi nuo manęs tankmėn. Ieškau fotoaparato, dar galėčiau prisitraukti juos artyn.(...)“
 

Žemė, jos iškelti akmenys nuolat aidi ir Gyčio Norvilo eilėraščiuose.

 

„(...) o kurmiai pavymui spjaudėsi krauju, spjaudė į saulę iš kurmiarausių šachtų: nepakeliama žemės trauka,

nepakeliama žemės lengvybė, nepakeliamas jos ir spaudimas. nudažysim viską raudonai – – –

širdis, dubenkauliai, rūkas, paukščiai etc. – yra poezija, patys didžiausi niekai. patys matot – svarbiausia ganyti

akmenis – – –“

(„Akmenų piemuo

akmenų popiežiui Donatui Petrošiui“

2014-04-02 – 05-18)

 

Nors Rūta Spelskytė gerokai jaunesnė (g. 1985) už Gytį Norvilą (g. 1976) ar jo kolegą Donatą Petrošių (g. 1978) ir beveik netilptų į tos pačios kartos apibrėžimą, giminingumo netikėtai daug (reikėtų dar prijungti ir jauną skulptorę Mariją Šnipaitę, g. 1988). Poetų kūriniai lyg Dzūkijos laukai prisėti, ir ne tik akmenų, bet ir keistų lyg Spelskytės eksponuojamų uždarų ekosistemų:

 

„prapuolė selekcininkai slapta daiginę vienos

keistos epochos želmenis tarp naujų

rūšių šakniagumbių kurių akys kolbose spoksodavo

į amžinąją halogeninę šviesą palubėje krentančią

per langus be užuolaidų kartais patikrinu ar

(...)“

Donatas Petrošius, „Bandymų stotis“, Aoristas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

Bet turėčiau grįžti prie medinės stumbro nosies, nes ji aidi kitame menininkės kūrinyje „Obelis“ (giclée atspaudas, 2014–2015). Čia vėlgi tik tekste taip reikia priminti, kas su kuo siejasi (prie progos būtinai paskaityk visą Norvilo „Akmenų piemenį“, ten taip gerai apie obelis...). Jei eitum parodoje, viską pajustum iškart, vienu patyrimu, kaip eidama prie ežero jauti vėdrynų aitrumą, vikriai tarp jų laviruojantį kukutį ir juodalksnius, nuleidusius sunkias šakas į vėsų šnarantį vandenį.

 

„Būna medis žmogaus prisilietimą slepia giliai po žieve.

Tiesų, aštrų, žalsvą brūkšnį. O žmogus, sodinęs obelį, paklaustas,

kas gi nutiko medžiui, sako, neatsimenąs.“

 

Čia galėčiau cituoti ir cituoti mano minėtus poetus, tiesa, turinčius (o kaipgi ne!) ir nemažai skirtumų nuo parodos autorės. Visų pirma atrodo, kad jų šaknys tįsta į senąjį Lietuvos kaimą, nors abu – ryškūs šiuolaikiniai rašytojai. Niekad nesupratau, kaip įmanoma išlaikyti ir tą, ir aną, sujungti nesujungiamus – dabarties požiūrius, strategijas, kalbą ir būti tvirtai rankomis įsikibus į jau praeitin keliaujančius dalykus – paskerstą kiaulę, kuliamąsias, plūgus, akėčias, drapakus. Kaip?

Spelskytės užnugaris atrodo esąs kitas, tos puikiosios Fleurs de lis, lietuviškai – vilkdagiai, irisai, senųjų Europos sostinių botanikos sodai ir oranžerijos. Ar iš tiesų? Jėzau, koks ilgas tekstas išėjo! O dar neaprašiau gėlių fotografijų juodame fone, atspaudas su tokiu aksominiu juodu... Ir suformuotos iš juodo popieriaus šerno galvos „Šernas“ (2016). Tos pačios, lyg 3D spausdintuvui skirtos smulkios plokštumėlės, kaip ir stirnos – popieriaus lankstymui, siekiant kuo tiksliau suformuoti itin realistišką skulptūrą.

 

„(...)

Šuo suloja į akliną tamsą, ten, kaimynės sklypo krūmuose knisa motina šernė.

(...)

Atrodo, lyg botanikos sodų ir oranžerijų laikas staiga baigėsi, čia, chaotiškai susivėlusioje Henriko Gudavičiaus pievoje, daug daugiau stebuklų, negu galėjau prigalvoti. Šernas neseniai čia perkniso šlaitą. Gauname pauostyti augalo, kurio šaknų jis ieškojo.

Rugsėjo 1, 2015“

 

Taigi oranžerijos atmetamos, lieka tik agrarininkų kartoms tokia svarbi juoda žemė, šįkart pilna paslaptingų šaknų, kvapų. Ir iš tiesų – skiriasi menininkės ėjimai nuo cituotų poetų ar artėja prie jų, bet visai aišku, kad Spelskytės kūriniai – trapūs, jautrūs lyg jausmų membranos, tarsi autorei skaudėtų kiekvieną gyvybę. Tas ypač ryšku paskutiniame objekte „Nesumedžiota stirna“ (2014–2016). Mažytė stirnos galvutė iš beveik permatomo kalkinio popieriaus. Lyg grįžimas prie šiltnamio modelio. Žinai, Agne, tai – tokia maudžianti istorija, kad negalėjau jos užmiršti, greičiausiai šis laiškas tau ir atsirado iš stirnos, kuri man pasirodė lyg šiuolaikinė Jono Biliūno „Kliudžiau“ versija. Ja baigiasi paroda. Tačiau jei eisi iš kitos pusės, čia tik prasidės. Tokia ta gyvybė, matyt. Nesibaigianti nei prie stirnos, nei prie nuvytusių augalų šiltnamyje, nei prie eilėraščio.

 

„2013 m. Kalėdų rytą prie Birvos ežero (Trakų r.) vyko medžioklė. pabaidyta stirna metėsi į ežerą, plaukė, laužėsi ežero vidurio ledu, susipjaustė ir žuvo.

Ten ją ir radau.

Po kelių savaičių ji atitirpo ir vėjas ją stumdė nuo vieno kranto prie kito.

Kartais ją beveik pasiekdavo mano šuo.
Galiausiai ežeras atidavė stirną miškui, kur ją sudraskė žvėrys. Jos balti kaulai liko kalno šlaite. Kairys petys ir keli šonkauliai.

Tarnybos, į kurias kreipiausi, žadėjo atvykti ir stirną ištraukti.

Jos paklausdavo ežero pavadinimo.“

 

Paroda veikė iki gegužės 21 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.