Kontakto ilgesys

Jau ne kartą įsitikinau, kad parodų erdvės pačios atranda savo autorius. Jų tiek daug (autorių), o erdvių tiek mažai, kad galimybė susitapatinti išsiskleidžia tik įsikišus Dievo pirštui. O nenumatytos aplinkybės (tarkim, tą dieną ties durimis nukritęs gabalas pastogės tinko ar staiga dingusi elektra rūsyje) tik dar labiau sustiprina mistinę sutapimų įtaigą ir pirštu (tiesiogine prasme) nurodo kryptį, kuria reikėtų judėti paveikslų sekos trajektorija. Juolab – sekos čia veik nėra. Veidai, netikėtai „užpuolantys“ menką Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus kvadratūrą, įbeda savo reginčias nereginčias akiduobes į Tavo kiek sutrikusio žvilgsnio rainelę, staiga išsiplėtusią ne nuo šviesos, bet nuo oro stygiaus. Esi pagautas veidų minios, apsuptas iš visų patalpos kerčių savo tiesmukišku, neginčijamu teisumu. Nors veidai beveik neegzistuojantys – jų akys (ar Kristaus, ar žmogaus) nematomos, kartais užmerktos, netgi paslėptos kaukėse arba išskaptuotos medyje. Tos, kurios vaizduoja praregėjimą (arba siaubingą tiesą), „išlenda“ drobėse kaip lemputės (ne kaip žvaigždės danguje), nes joms, toms žiebiančioms akims, priklauso surikti. (Burnos čia beveik nedalyvauja.) Grasiausios ir garsiausios tos, kurių nesimato, kurias jauti ta klasikine „žvilgsnio į nugarą“ energija, būdinga Eglės „aukso fondo“ energetikai, kartkartėmis iškišančiai savo geluonį, nesvarbu, kuriuo periodu atsirado pasaulyje – ar „koją susilaužius“, ar „sveikai sielai“ laikinai apleidus kūną... Todėl gaivalinga Eglės dvasia, vos atgavusi jėgas, išmeta savo ugnikalnio liepsnas tiesiog ten, kur nukris. Jos pataiko nukristi – nes nėra tos vietos, kur lavos išsiveržimo pėdsakai liktų nepastebėti. Kaunas ne per toli skeveldroms nubirti, ir tas tikrasis, nupaišytas drobėje šv. Jono pirštas vertikalia antena praduria slogias akmenines lubas, nuo kurių (kaip sakiau) antrą po atidarymo dieną nukrinta stogo karnizas, pirmajam pavasario perkūnui galingai sugriaudėjus… Beje, tiesiog tobulai iliustruodamas parodos pavadinimą „AŠ ATEINU“.

Tame rūsyje tą antrą dieną (be elektros) žvalgausi po žmonių ir Dievų pasaulį su prožektoriumi, kurį paslaugiai tampo direktorė Jolanta, ir ilgiuosi Vermeero, tapiusio prie žvakių, kai jo paveikslai (ypač šio potyrio akivaizdoje) dar alpesni. Gerai, kad šiandien ryškiai nematome kiek pernelyg eskiziško paskutinės vakarienės susirinkimo ar vienos kitos moteriškės, pasišovusių pasivadinti Magdalenomis ar mergaitėmis su lelijomis, – bluki rūsio (ne)šviesa sujungia paveikslų veidus į vieną Dievo-žmogaus veidą, kurio žvilgsnis lydės mąslią kelionę Pilies gatve žemyn bent jau iki Katedros, kol beveidžiai ištrins kitokio gyvavimo iliuziją, kada žodžiai nutyla pasigirdus muzikai...

Ko būčiau norėjusi dar? Dar vienos – atskiros – patalpos, kur sienų ir pasaulio šurmulį nutildytų trys susiglaudusios, „rembrantiškai“ apšviestos moteriškės, Dievo valia atsispaudusios drobėje 1987 m. Salako maldų ir ilgesių buveinėse. „Mylėk savo artimą kaip pats save…“ – šią dovaną pavadino Eglė, pasiskolinusi iš Biblijos labiausiai mums nesuvokiamą paliepimą... Juk galėtų būti ir vieno paveikslo paroda, – pagalvojau, – jei stebuklingai praregėtume.

Atvažiuok į Vilnių, Egle, dažniau. Nekompleksuok. Nors čia ir ne Niujorkas, triukšmo vis tiek per daug...

Paroda veikė iki gegužės 15 d.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 11–17 val., sekmadieniais 11–16 val.