Dar vienas kraštelis

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

Kitas leidinių panašumas tas, kad jų atsiradimu rūpinosi dailininko šeima: pirmuoju – žmona dailininkė Saulė Kisarauskienė, dabartiniu – dukra menininkė ir rašytoja Aistė Kisarauskaitė, mamos padedama. Tačiau pastarajam veikalui suręsti pasikviesta ir menotyros profesionalė – Erika Grigoravičienė. Jos įnašas aiškiai jaučiamas ir vaizdinėje, ir tekstinėje medžiagoje. Atsiranda daugiau metodiškos tvarkos ir aptariamos naujos Kisarausko kūrybos briaunos.

Trečias panašumas, kurio nesitikėjau, yra pomirtinė gaida. 1996-ųjų albume vieni pirmųjų puslapių skirti laidotuvių nuotraukai, o Marcelijaus Martinaičio tekstas skamba kaip atsisveikinimas, mėginimas susumuoti dailininko gyvenimą – viskas, kas būdinga in memoriam žanrui. Naujajame albume, nors nėra akcento į laidotuves ir atsisveikinimus, tekstuose nuostata „apie mirusį gerai arba nieko“ ir noras apibendrinti lyg ir prasitęsia. Galbūt nekritiškumą lemia užsakovių, o gal ir paties dailininko simpatingumas. Knygoje skirtingų autorių interpretacijos pagilina Kisarausko kūrybos suvokimą į gylį ir plotį. Pavyzdžiui, Agnė Narušytė visai naujai atskleidžia dailininką kaip fotografijos tyrėją ir interpretuotoją. Kristina Kleponytė-Šemeškienė su Jurga Minčinauskiene papasakoja apie ankstyvuosius, dar visai nekisarauskiškus, ekspresionizmo įtakotus raižinius. Viktoras Liutkus padeda įsijausti į sovietmečio paradoksus, kai vieną dieną esi išmetamas už durų, o kitą – lankomas premijų laureatų su garbiais svečiais. Aistė Kisarauskaitė tėvo kūrybai tiesiogiai pritaiko Michelio Foucault veikalo „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ ištarmę. Pasirodo, Kisarausko darbai galėtų būti šios knygos iliustracijomis, nes sovietmetis ir buvo ne kas kita, o kalėjimas su slopinimo ir pavergimo mechanizmais. Vidas Poškus mėgina rūšiuoti personažus ir įdomiai palygina Kisarausko logiką su teatro scena ir šachmatų lenta, kur dauguma personažų anoniminiai. Filosofė Jūratė Baranova dailininko temas peržiūri pasirėmusi į pusiausvyros sampratą ir gebas. Iš Erikos Grigoravičienės teksto man ryškiausiai įsiminė tiksliai ir vaizdingai atskleistas „žvilgsnio ir galios, vaizdavimo ir prievartos ryšys“ Kisarausko kūryboje. Taip pat momentas, kai žiūrovas paverčiamas personažo antrininku: ir auka, ir budeliu.

Tačiau galbūt dailininko kūrybos pobūdis, liudijęs kančią, skausmą, maitojamą kasdienybę, neleidžia jo kūrybos (ir gyvenimo, kai jie susiję) interpretuoti provokatyviau, kritiškiau, nepaisant simpatijos. Nors žingsnių į tą pusę būta. Grigoravičienė užsimena apie ciklų „Brutalus“ ir „Išprievartavimas“ svarbą lyčių politikos kontekste, ji mini Kisarausko užčiuoptus „sekso ir politikos ryšius“, bet pernelyg konkrečiai jų interpretuoti nesileidžia. Manau, autorė puikiai supranta, kad feministinės kritikos akiratin patekusios begalvės, berankės krūtingosios, nuolat pažemintos Kisarausko moterys be sudėtingų išvedžiojimų liudytų nuosprendį ne jo, o gal ir net ne visos kartos vyrų naudai. Nesakau, kad nematau, jog ne tik moterys suluošintos labirintiniame Kisarausko pasaulyje. Turint tai galvoje, galima kanoniškai nerti į laiko traumas ir kalbėti apie žmogų apskritai, tačiau moterys maitojamos dar ir atskirai, kaip lytiški objektai. Pavyzdžiui, atskiro tyrimo verti tie darbai, kur pabrėžiamas moterų veikėjų kūniškumas (sureikšminant lyties organus, išnaikinant asmens bruožus) yra niekaip nesusijęs su pavadinime temą dengiančiu mitu („Ismenė ir Antigonė“; 1975) ir panašesnis į abstraktesnių pavadinimų analogiškus kūrinius. Galbūt net verta patyrinėti mito, kaip priedangos, versiją. Tikiu, kad atsitraukus nuo įprasto scenarijaus „dailininkas sovietmečio gniaužtuose“ Kisarausko kūryba pasipildytų gyvenimu. Juk jis pats rašė ir naujame albume pacituojamas Viktoro Liutkaus: „Visada norėjau ir noriu pasakyt ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista“. Todėl manau, kad Martinaičio teiginys „Kisarauskas yra vis dar ateityje“, nors ir aptrupėjęs dėl surengtų parodų ir naujų leidinių, lieka galioti.

Ir ne vienos knygos jėgoms ištraukti visą dailininką, žinant, koks jis buvo produktyvus daugybėje sričių. Galime tik džiaugtis kokybiška spauda ir maloniu akiai knygos dailininko Jokūbo Jacovskio dizainu. Tik nustebau viename iš pirmų puslapių aptikusi per visą lapą išdidintą dailininko parašą. Mano akimis, tai klišė, kuri apogėjų pasiekė Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui jūros bangoje iš purslų sudėliojus savo inicialus. Galbūt ši gesto apologetė tinka populiariai literatūrai apie dailininkus modernistus. Bet čia juk Kisarauskas pristatomas kaip „pažangiausias sovietmečio Lietuvos dailininkas“, novatorius, pranokęs savo laiką, menininkas, kuris kūrinius konstravo, o ne gestiškai užsimojęs tepė. Perskaičiusi „pažangus dailininkas“ ilgai spėliojau, ar sovietinė retorika vartojama tyčia – laiko atspalviui suteikti, – ar prasprūdo kaip ir tas parašas – kaip išsipildymo formulė.

Nepaisant kandžių pastabų dėl smulkmenų, albumas puikus. Pirmiausia todėl, kad jis darytas kaip atvira struktūra ir, galima sakyti, – performansas, kuriame teko sudalyvauti ir man. Beveik visus metus susitarus galima buvo patekti į dailininko studiją, kur Aistė ir ponia Saulė draugiškai pasitikusios traukdavo paveikslus iš suremtų vienas į kitą eilių pagal atėjūno interesą. Kam „Išprievartavimus“, kam „Autoportretus“, o kam su fotografija kad būtų. Beieškant pageidaujamų darbų, pakeliui ištraukiami ir atsitiktinai pasirodę. Kisarausko tikros moterys kaip Sizifas, tik ne akmenį vis rita, o sunkiomis drobėmis raumenis grūdina. Traukia ir vėl sandėliuoja. Prisimena ir užmiršta. Ir viskas vėl iš naujo. Toje studijoje pasakojamos senos istorijos, leidžiama iki valios vartyti „Šventąją kasdienybės knygą“ (1982–1987), kalbama apie aktualijas, kalbinama parašyti. „Pasvirimo į ateitį“ versijų galėjo būti keliolika, o gal ir daugiau. Kiekvienas apsilankęs pamatė po savo Kisarauską ir mintyse sudėjo tekstą, ne tik todėl, kad gavo savo dėlionės dalį, bet ir todėl, kad iš skirtingos pozicijos, su kitokiu bagažu tą kūrybą kalbino. Vis dėlto pajutau, kad albumo tekstuose yra įsimetęs kanonas, kaip reikia kalbėti apie Kisarauską. Nebūčiau ir aš jo išvengusi, nes svarbiausios temos ir motyvai dailininko taip nuodugniai atidirbti, kad neapeisi nei stalo, nei aprėminimų, nei minios ar slėgio, sukaustyto skausmo aptarimo. O kai aptari tai, kas būtina, jau upės teksto verčia užbaigti. Martinaitis, bijau, ir liks teisus dėl „buvimo ateity“ jau vien todėl, kad paėmus praktiškai bet kurį Kisarausko darbą, vien ėmus jį aprašyti, susidėliojus pagrindinius dėmenis, jau išeina veikalas, kur galima kalbėti apie istoriją ir psichologiją, apie likimą ir jo laukimą. Pakliūni į labirintus. Manau, ir knygos tekstai įgavo panašumo į labirintus, tokius pat, kokie karaliauja Kisarausko drobėse. Ne plokšti, o tarpdimensiniai. Tai daro dailininką dar įdomesnį. O ar tai nėra svarbiausia knygos užduotis?