Artūras Raila – Iškirptasis

Balandžio 12 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta šiuolaikinio menininko Artūro Railos paroda „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“. Tai tekstas ir filmas, sukurtas iš 1600 piešinių. Parodos architektas Darius Čiuta Railos kūrinį papildė garsiniu elementu – šurmuliuojančios minios triukšmu. Visa ekspozicija – viena 40 metrų ilgio ir 3 metrų pločio instaliacija.

Instaliaciją sudaro teksto (ekspozicijos prieangyje) ir vaizdo visuma, ekrano dydis sukuria paveikumo efektą. Ekraną erdvioje NDG ekspozicijoje galima apžiūrėti iš dviejų pusių. Einant siauru koridoriumi didžiulis ekranas nukelia į veiksmo scenas, o kitoje pusėje likusi tuščia erdvė leidžia žiūrovui pasirinkti, iš kokio atstumo maloniau stebėti visumą.

Menotyrininkė Lolita Jablonskienė, šios parodos kuratorė, Railos kūrinį įvardino kaip spektaklio visuomenės kritiką, išsakomą paties spektaklio kalba – libretu. Teksto ir vaizdo ryšys verčia sekti kiekvieną eilutę ir stebėti cikliškai pasikartojančius instaliacijos epizodo veikėjų judesius. Tai, kad tekstas NDG ekspozicijoje buvo pateiktas tolokai nuo vaizdo, šiek tiek kliudė pajusti jų ryšį. Pirmoje šio kūrinio versijoje, 2015 m. pristatytoje Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje, akcentuotas tekstas, o animuoti epizodai rodyti mažose planšetėse.

Suvokėjas susipažįsta su kūriniu dvejopai. Pirmiausia – erdvės pojūtis stebint instaliacijoje rodomą epizodinį filmą, o paskui – panirimas į tekstą skaitant libretą. Atėjus į parodų salę, pirmąjį įspūdį kuria Dariaus Čiutos sukurtas triukšmo garsynas ir tyliai „burzgiantys“ projektoriai. Verta iškart labai atidžiai persiskaityti libretą, o tada eiti žiūrėti instaliacijos.

Taigi pradėkime nuo teksto. Mano asmeninė susitapatinimo su kūriniu akimirka įvyko paskaičius ekspozicijos pradžioje mažame ekrane „bėgančio“ libreto teksto eilutes. Iškirptasis – tai aš! – pajutau, kai nutrenkė nemažos iškrovos žaibas. Atsimenu, kai, be kitų originalių pačios prisigalvotų žodžių, praminiau save Iškirptąja. Turbūt dėl kažkokio individualaus susireikšminimo, kad „niekas tavęs nesupranta“ – kas yra labai dažna ir „žmogiška“ savijauta, esame staiga įtraukiami į kūrinį. Deja, sistema, tokia kaip Railos tekste, nedaro Iškirptiesiems nieko gero, tik atmeta, atrūšiuoja, galbūt „įstato“ į kokią kategoriją, tačiau tik pats Iškirptasis težino savo originalią funkciją ir vietą sistemoje.

Be Iškirptojo, kaip pagrindinio libreto veikėjo, tekste ir vaizde dalyvauja visuomenė – Policininkai, Choras, Aktyvistai, Fotografai, TV grupė, Dvasia, Saugumietis, Pasklidę dalyviai, Legitimacija, Padėjėjai bei Ilgesio ir troškimų eilė. Ne visi tipažai yra aiškūs, dauguma yra daugiasluoksniai – pasidalinę į pogrupius ir dažnai ginčijasi vieni su kitais. Tačiau juos vienija noras identifikuoti Iškirptąjį ir išreikši savo poziciją gyvenimo prasmės klausimu. Vieniems tai – lojalumas valdantiesiems, hierarchija, kitiems – pinigai, šlovė, išvaizda, technologijos, reitingai, ryšiai, pažintys ir visi tai apvaldanti sistema, priklausomybė jai. „Esi sistemoje arba tavęs iš viso nėra“, – aiškina Legitimacija, kuri atsakinga už tvarkos palaikymą visuomenėje. Iškirptojo atsiradimas Legitimacijai sukelia didžiulį nepasitekinimą: „Visų mūsų motina – Subordinacija – buvo pažeista.“

Libretas bei filmas prasideda ir užsibaigia dviem Policininkais. Pirmame epizode savo gyvenimo prasmę jie įvardija per skandinaviškos rasės tyrumą. Garbina mėlynas akis, auksinius plaukus. „Lengviau gyventi, kai žinai, kas tavo priešai“, – pareiškia policininkai. Vadinasi, priešai jiems – nežydrų akių, neauksinių plaukų žmonės, nepriklausantys jų tipui. „Mes esame Dievo kūriniai. Mes esame grožis, mes kuriame gražią aplinką bei pasirūpiname savo kūnais“, – ši policininkų frazė sugestijuoja į visišku išsigimimu XX a. pavirtusį Hitlerio grynakraujų arijų dievinimą. Rasės grynumo klausimas, kad ir kiek mūsų civilizacijoje padaryta klaidų vaikantis tyrumo idealus, vis dar yra aktualus. Išlieka abejonė, ar šiuolaikinis globalumas ir laisvė sudarys sąlygas suvokti, kad spalva nenulemia asmenybės vertės. Paskutiniame epizode Policininkai kalbasi apie naujagimį: „Mes, katalikai, neturėtume daugintis kaip triušiai.“ Išaugusiu gimstamo rodikliu piktinasi policininkai, vertinantys naują gyvybę kaip naštą mokesčių mokėtojams. Siauraprotiškas policininkų požiūris Railos kūrinyje parodo, kad asmenybė jiems nė motais. Egzistuoja bendri rodikliai, žymintys vertes.

Policininkų mentalitetą peikia Aktyvistė: „pasaulis tapo kontrolės ir vergovės getu“. Jos nuomone, visi turi teisę veikti, ką nori, ir gyventi, kur nori, nepaisydami valstybės sienų. Dehumanizuojančiai visuomenės sistemai irgi priešinasi Aktyvistai, atsisakantys tapti „dosnumo aukomis“. Jiems atrodo, kad valdžios ir pinigų troškimas – tai žiurkių lenktynės ir blogis, paverčiantis visus vergais. Konkurencija, kuri slepia apgavystes, žudynes ir pavydą. Sistemos įtakos jie išvengia nedirbdami ir svaigindamiesi. Pasyvumą sistemai patvirtina Aktyvistų šūkis: „Legalizuokite žolę. Tai vaistas ir viltis pamiršti neapykantos tikrovę.“

Epizoduose vis išnyranti visuomenės grupė, pavadinta Choru, užpildo trūkčiojantį naratyvą, išlygindama pusiausvyrą tarp aktyvių ir pasyvių sistemos narių. Choras yra vidutinybės, kurios toleruoja nepritapėlius ir šventai paklūsta valdantiesiems, prisitaiko, perima sistemos taisykles ir klusniai gyvena savo gyvenimą: „svarbiausia būti apdairiems ir neprarasti savo santaupų“. Choras kaip šinšilos iš Antano Škėmos romano „Balta drobulė“. Choro manymu, toleruoti „visuomenės parazitus“ (Aktyvistus) galima iki tol, kol šie neparodomi per televiziją. Vadinasi, televizija jiems yra vertybių kūrimo mechanizmas, nuolatinis gyvenimo srautas ir prasmės šaltinis: „suteikite mums katarsį, kitaip perjungsime kanalą“. Per vidutinybes librete atsiranda žiniasklaidos sluoksnis, jiems atstovauja Fotografai bei TV grupė. Žiniasklaida tiesiogiai priklauso nuo valdžios, bet ir nuo masių – tai juos vertybių sistemoje „įstato“ į tarpinę būseną. Kita vertus – jie patys yra „tikrovės“ kūrėjai. Žiniasklaidos atstovai – Fotografai – vėlgi nėra grynas tipažas. Jų darbas suteikia galios persvarą prieš Chorą – vidutinybes, nes šie minta fotografų iškreipta realybe. Fotografai tai pat skelbia: „Menininkas mirė.“ Jie šlovina naujausias technologijas ir pabrėžia, jog menas peržengia nesaugias būties ir etikos temas.

Kūrybos tema librete paliečiama keliais skirtingais požiūriais. Apie kūrybą kalba Dvasia, Ilgesio ir troškimų eilė, Legitimacija ir Fotografai. „Gyvenimas atrodo tuščias, jei neužsiimi kūryba“, – prabyla Ilgesio ir troškimų eilė. Tačiau jie kalba ne apie tokią kūrybą, kokią mini Dvasia. Jai svarbu atrasti vidinį polinkį, atmesti visos visuomenės skleidžiamą šurmulį. Ilgesio ir troškimų eilei kūrybiškumas yra konkurencija ir verčių sistemos, meno pasaulio rungtynės iki „didžiojo prizo“. Tą prizą jie linkę pasiekti vadovaudamiesi nuosaikumo, padorumo, apsukrumo, verslumo talentais. Taigi kurti juos skatina pinigai ir jie neeikvoja savo energijos, jei negauna piniginės naudos: „nusibodo trintis čia, aš nematau, kur pagrindinis prizas“. Legitimacija vadina juos antrarūšiais, o Iškirptasis, jos nuomone, turi per daug pasislėpusio liūdesio ir provincialaus naivumo. Legitimuotas talentas „privalo būti įspūdingas ir žavus, ir visad matomas“. Legitimacijai nerūpi vidinės gelmės – svarbu akį traukiantis paviršius. Fotografai užima panašią poziciją – „palaidoję menininką“ ir sureikšminę amatą.

Į Iškirptąjį galime „įdėti“ save ir prisiminti įvairias gyvenimiškas situacijas, kai teko susidurti su Policininkais, Choru ar Dvasia ir t.t. Kita vertus, galime pabandyti įsivaizduoti, jog tas Iškirptasis yra Raila arba tiesiog – bendrąja prasme – menininkas. Tiesą sakant, tik pažvelgus iš menininko ar aktyvisto nepritapėlio pozicijų, visuomenėje vyraujanti vertybinė sistema ir viską valdantys pinigai gali pasirodyti didžiuliu blogiu. Kiti libreto veikėjai džiaugiasi sistemos logika.

Tekste pats nedalyvaujantis Iškirptasis vaizde tampa svarbia figūra, aplink kurią vystosi įtampa. Kiekvieną epizodą sudaro 200 piešinių. Visi epizodai vystosi vienu metu, vis atkartodami savo vaidmeniui sukurtas trajektorijas. Stebint epizodų visumą iš atstumo, atrodo, jog visi jie vyksta atskirose erdvėse ir tik keliose fono susikirtimo vietose „susitinka“. Tekstas liudija, jog veiksmo vieta – konkreti visuomeninio įvykio scena Kopenhagoje. Iškirptasis tėra turistas, neplanuotai atsidūręs „ypatingos reikšmės“ įvykio vietoje. Tiesa, nė vienoje iš veiksmo scenų neatsiskleidžia to įvykio vientisumas, tik keliose libreto užuominose galima suprasti, jog įvykis susijęs su Danijos laivybos magnato Mærsko Mc-Kinney Møllerio mirtimi. Libreto tekste, nekreipiant dėmesio į kūrinio dedikaciją, galima rasti tokius apibūdinimus kaip „geradėjas, dosniai parėmęs šalies kultūrą“ – kokiu iš tiesų danams buvęs Mølleris. Tačiau dedikacija konkrečiam žmogui ir konkrečios vietos nusakymas nėra esminiai kūrinio momentai.

Atlikęs išsamų visuomenės stebėjimo eksperimentą, Raila atkūrė tai spektaklio forma. Filosofas Guy Debord’as knygoje „Spektaklio visuomenė“ (1967) kritikuoja kapitalistinę visuomenę ir teigia, kad būti žmonėms reiškia turėti. Tai šiandien keičiasi į „būti–atrodyti“ paradigmą. Tai, kas anksčiau buvo išgyvenama, dabar tėra atvaizdavimo žaidimai.

Vartotojiškos, beveidės visuomenės masės kritika nėra naujas diskursas. Visgi manau, jog Railos sukurtas filmas ir tekstas nuosaikiai atstovauja šiai temai dėl to, kad sugeba apeliuoti į šiandienį mainstream’ą. Animuotame spektaklyje ryškiausiais dalyvis yra žiniasklaida, galbūt tiksliau būtų ją pavadinti „geltonąja spauda“, „tikrovės–atrodymo“ paradigmos kūrėja, kuria minta šiandieninė visuomenė. Šalia žiniasklaidos – „plokščių ekranų“ realybe gyvenantys žmonės, kuriais nebūti šiandien atrodo kaip nuolatinė kova su vėjo malūnais. Dar viena kova tampa mūsų bandymai nusistatyti vertes, iriantis pro „glamūrinį“ visuomenės srautą, ir pastangos suprasti – kur tikrovė, o kur – tiesiog tikrovės skonis.

Paroda veikia iki gegužės 15 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.