Veikti ir dalintis

Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.

Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.

Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.

Manau, mokyklos įkūrėjos Stauskaitės širdį turėtų džiuginti ne tik demonstruojamas jos buvusių mokinių kūrybiškumas, bet ir ryškus atsakomybės jausmas. Juk vienuoliktuko plėtojami kūrybiniai sumanymai ir organizuojami projektai turi labai stiprų bendruomeniškumo pojūtį tiek dirbant sau ir kitiems, tiek tęsiant asmenybės ugdymo menu idėją.

Ieškodama pristatytų autorių kūrybos paralelių, pagalvojau apie kelis juos visus vienijančius dalykus. Tai tikėjimas kūrybos galia, ieškojimų ir atradimų džiaugsmas, poreikis bendrauti ir bendradarbiauti, noras dalytis patirtimi. Tad į parodoje pristatomus įvarius meninės raiškos atvejus, kurie darniai vienas kitą pratęsia ir papildo, žvelgiau per žaidimo, laisvės ir proceso filtrus.

Kita vertus, Stauskaitės vadovaujamoje mokykloje visada svarbi kiekvieno kūrybinio sumanymo emocinė pajauta. Galbūt dėl to vos įžengus į galeriją žiūrovus pasitinka dizainerės Rasos Balaišės daiktų serija „Lėlės“. „Mano kūrybinis procesas – kaip žaidimas, kurio darbo vaisiai kažkuo panašūs į žaislus“, – teigia autorė, įsteigusi „Jausmų dizaino dirbtuves“. Jos sukurti dizaino objektai – įvairaus dydžio auskarai, baldai, interjero detalės – lyg „asmens sargybiniai“, saugantys, globojantys, ištikimai tarnaujantys, tarsi gyvi ir savo šeimininką jaučiantys daiktai.

Apskritai vertinant žaidimo reikšmę mūsų gyvenime man labiausiai įsiminė žymaus TV prodiuserio Lauryno Šeškaus mintys: „Studijoje buvo visas gyvenimas. Čia drąsino nebijoti žaisti. Ne pagal taisykles žaisti, o žaisti tam, kad ieškotum ir atrastum. (...) Iš čia gauto suvokimo aš ir pavadinau savo įkurtą kompaniją – „TV Play“. Dabar ten dirba ir žaidžia daug talentingų žmonių (...)“ Parodoje jis pristato daugelyje pasaulio šalių rodytą filmą „Zoltan the Wolfman“ apie vilkus ir jų „režisuojamą“ elgesį. Žiūrėti jį tikrai neprailgsta, juolab galima smagiai ir patogiai atsisėsti, keisti sėdėjimo padėtį ar suptis ant garsios lauko kėdės „Lya“, kurią sukūrė mokyklos absolventas, dizaineris, VDA dizaino katedros vedėjas docentas Juozas Brundza.

Dar vienas, mano manymu, labai svarbus Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos programinis principas – tai meno istorijos studijos. (Beje, Vilniaus mokytojų namų antrame aukšte įsikūrusioje galerijoje „Koridorius“ eksponuojama antroji ciklo „Veikiantys“ paroda, kurioje pristatomi mokinių piešiniai, interpretuojantys skirtingus meno istorijos periodus, ir mokyklos istorijos fotoreportažas). Tad dėsninga, kad net dviejų vienuoliktuko atstovių dabartinė veikla susijusi su senąja daile. Keramikė Elena Aleksejeva puoselėja istorinius amatus ir padeda organizuoti projektą „Archainių amatų stovykla“ Trakuose, o tekstilininkė Indraja Kubilytė dirba restauratore Bažnytinio paveldo muziejuje. Labai įstrigo jos egzistencinė pastaba, skatinanti apmąstymus apie tikrąją meno prigimtį: „Iš siekimo tapti matoma menininke tapau nematoma restauratore.“

Prisimenu, kad nuo pat pradžių J. Stauskaitės vadovaujamoje mokykloje buvo ypač vertinami žmogaus ir gamtos saitai. Tad galiu tik pasidžiaugti parodoje atradusi du iliustratyvius eksponatus. Tai medžio šakų objektas iš Ingos Raubaitės kuruojamos žemės ir aplinkos meno parodos „Gamta ir mes“ Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. Tačiau dar labiau suintrigavo keramiko, skauto Roko Dovydėno tekstilinis, miške maskuotis padedantis „Džemperis“, o ypač autoriaus asmeninė patirtis: „Skautaudamas atrandu asmeninius iššūkius ir bendro darbo jėgą, puikiai praleistus savaitgalius ir tai, kas vadinama Laisve. Ir tai, ką darau, man labai patinka.“

Nenuostabu, kad parodoje matome buvusių mokyklos mokinių, o dabar jos mokytojų – Malvinos Jelinskaitės-Vilimienės ir Igno Dzedulionio – darbus, kurie puikiai atspindi šioje mokykloje nuolat puoselėjamą kūrybinį tandemą „mokytojas-mokinys“, taip pat kryptingai plėtojamus socialinius projektus. Itin reikšmingas, manau, mokyklos bendradarbiavimas su Santariškių vaikų ligonine ir darbas su sveikstančiais vaikais.

Vis dėlto negalime pamiršti ir grynojo šiuolaikinio meno. Jei kas detaliau domėjosi J. Stauskaitės vadovaujamos mokyklos istorija, turbūt prisimena, kad čia ilgiau ar trumpiau dirbo ne vienas garsus mūsų menininkas. Tad visiškai natūralu, kad absolventų kūryboje randa atgarsį ir grynai konceptualūs sumanymai. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojama projektų erdvės „Malonioji 6“ dokumentacija, kuri atskleidžia didelį menotyrininkės Ūlos Tornau indėlį. Antra vertus, grafikė Jūratė Stauskaitė, manau, jau turi idėjomis, aktyvumu ir energija nenusileidžiančią įpėdinę. Turiu omeny ir rodomus konceptualiai savalaikius Marijos Marcelionytės-Paliukės rinktų pakuočių tiesioginius atspaudus, ir jos entuziazmą organizuojant įvairiausius projektus, ir siekį „įsikrauti“ dalinantis.

Paroda veikia iki kovo 19 d.

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39, Vilniaus mokytojų namai)