Deimantinis kelias

Vis dėlto pradėkime nuo pavadinimo. Jis intriguoja. Domina ir kelia smalsumą dėl kelių priežasčių. Pirma, pasakymas „didžiojo chaoso mažoji versija“ tartum nurodo, jog esama ir kitų, anksčiau ar paskui (vėliau) atsirasiančių to chaoso variantų. Žinant ar bent nutuokiant žmogiškąją prigimtį, regėtųsi, jog didžioji to chaoso versija jau egzistuoja, jau gyvena savo gyvenimą, juk paprastai žmonės pradeda nuo didelių darbų, o baigia ar pakartoja mažesniais (palyginkime kad ir Babelio bokštą su pačia aukščiausia – Cheopso piramide, taip, šioji siekia net 147 m, bet pirmasis beveik lietė dangų). Kita vertus, natūralus smalsumas gimsta iš tos priešybės maža–didelis, kurioje esama netgi šiokio tokio humoro. Pavyzdžiui, antrojoje klasėje mano geriausias draugas (ir didžiausias klasės chuliganas) Robertas demonstruodavo tokį juokelį – nykščiu ir smiliumi jis suvaidindavo mažo žmogelio žiobtus, ryžtingai ištariančius plonu balseliu „Aš tave suėsiu!“, o tuomet abiem rankomis sieksniškai pavaizduodavo didelį žmogų – jo lūpas, bailiai atsakančias storu balsu sprindinei būtybei: „Tai gal nereikia!?“ E. Markūnas irgi yra ironiškas ar net (sakyčiau) koketuojantis, nes jo darbų formatai niekuomet nebuvo maži. Šis menininkas – tai monumentalistas per se. Net kameriškesnių dydžių darbai – nuo kokio objekto ar tapybos darbo – yra jei ne dideli, tai bent didingi. O tai juk beveik tapačios sąvokos ir reikšmės...

Taigi – „didžiojo chaoso mažoji versija“. Nežinau, kaip jums, gerbiami skaitytojai, tačiau man didysis chaosas automatiškai asocijuojasi su Didžiuoju sprogimu (angliškai tai skamba dar geriau – Big bang) ir prieš jį egzistavusia begaline amorfine mase, kurią tikriausiai būtų galima pavadinti ne kuo kitu, kaip Niekiu. Prieš jį, kaip skelbia astronomijos ir kitokie vadovėliai, nebuvo nei laiko, nei erdvės, nei mums įprastos materijos. E. Markūno kūriniai suponuoja tokius įtarimus ar požiūrį; jo kompozicijose nėra niekas atvaizduojama ar net vaizduojama. Čia viešpatauja didysis chaosas ir visi kiti su juo susiję reiškiniai – tokie kaip amžinybė (laiko bei jo kaitos priešybė), plokštuma (tegul erdviniai dalykai ir labai stengtųsi ją pramušti, jų pastangos prilygtų povandeninio laivo iliuminatorių ar akvariumo stiklą beprasmiškai ir beviltiškai, tačiau labai atkakliai baksnojančių ryklių ar kitokių kremzlinių žuvų pastangoms) ir, be abejo, dvasingumas (nes dvasia tiesiogiai oponuoja materijai). Dvasingumo E. Markūno atveju nereikėtų tapatinti su parodomuoju pamaldumu, demonstratyvia kontempliacija ar fanatiška askeze. Nes dvasingumas gali egzistuoti įvairiais pavidalais (paradoksas tas, kad terminas „pavidalas“ neturi nieko bendro su nekūniška dvasia!). E. Markūno dvasingumas yra aistringas. Jo kūriniai kunkuliuoja pasijomis ir ekstazėmis, – būsenomis, kokias turėjo išgyventi kad ir Vudstoke 1969 metais per įkyrią rugpjūtišką liūtį šokantis, šokinėjantis, čiuožinėjantis, besivartantis purve koks nors roko muzikos festivalio dalyvis – nuogas, apsvaigęs, paskendęs transe. (Tie, kurie ten lankėsi ar bent matė dokumentaciją, supras, apie ką kalbu.) Šioje vietoje belieka atsargiai pridurti (nes išoriškai tai lyg konfrontuotų su minėta dvasingumo definicija), jog E. Markūno dvasingumas yra be galo, be krašto taktiliškas – pigmentinės masės, o ir paties prisilietimai teptukais, taip pat įvairiausių dydžių, pločių mentėmis prie tapomo paviršiaus jam yra vienas svarbiausių dalykų. Jeigu ne gyvenime, tai bent šioje – „mažojoje didžiojo chaoso versijoje“.

Tuo šiuos samprotavimus būtų galima ir baigti, tačiau pabaigai norisi pasakyti keletą dalykų. Lytėjimas ir dvasingumas galbūt nėra visiškai tapatūs hegeliškos dialektikos sugadintiems mūsiškiems vakariečių protams ir sieloms, tačiau ten, toli rytuose, yra truputėlį kitaip. Ten kūnas ir dvasia iki šiol gyvuoja palaimingoje vienovėje. O E. Markūno tapyba iš tiesų yra bent jau kažkiek budistinė.

Žinoma, dar galima prisiminti – dėl vaizdingo palyginimo ar išmanaus komparatyvizmo – ir kokį Jacksoną Pollocką ar Gerhardą Richterį: ko verti vien pirmojo ant horizontaliai padėtų drobių varvinami dažai, o antrojo – visaip glaistomi formatai, tačiau manykime, kad tai yra tik vaizdinės asociacijos, kurios su tikrosiomis intencijomis ir giluminiais saitais kartais neturi nieko bendro.

E. Markūno tapyba yra budistinė. Ir netgi pats menininkas yra aiškiai nurodęs, kokiam keliui, tiksliau – kokioms vežėčioms (mokyklai) jis priklauso. Žinoma, kad tai ne „didžioji važiuoklė“ (arba mahajana, kaip sanskrito kalba pasakytų mūsų indoeuropietiškieji protėviai). Ir net ne hinajana („mažoji važiuoklė“, pasak ja važiuojančių). Bent jau „didžiojo chaoso mažosios versijos“ atveju E. Markūnas yra pasirinkęs link ezoterikos ir okultizmo vedantį deimantinį kelią (vadžrajana). Ir tai signalizuoja net ne pastangos ir siekiai skverbtis pro išorinius daiktų pavidalus (tokius, kokius matome sušmėžuojant E. Markūno tapiniuose) ir smelktis į nebūties tuštumą (kurioje individas susilieja su absoliutu), o pačios medžiagos.

E. Markūno tapyba – tai tapymas smulkintu grafitu. Grafitas (C), kaip žinome ir ką komentuodamas savo paveikslus priminė pats autorius, yra ne kas kita kaip alotropinė anglies modifikacija (abi atmainos skiriasi kristaline struktūra – deimanto savitumą lemia kubinė gardelė, grafito – heksagoninė), dėl itin aukštos temperatūros ir didelio slėgio virstanti tobulai žaižaruojančiu ir be galo kietu deimantu. Panašiai turbūt pažadinama kiekvieno viduje esanti Budos prigimtis ir pasiekiama nirvana. Arba tiesiog nutapoma įstabi didelio formatų kūrinių serija...

Paroda veikia iki kovo 27 d.

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.