AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Diskusija, kuri neįvyko

7-osios Vilniaus tarptautinės dailininko knygos trienalės paroda VDA parodų erdvėje „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 40 (1146), 2015-11-13

Tikiuosi, nedarau didelio nusikaltimo atskleisdamas kai kurias šio teksto atsiradimo detales. Viena vertus, atėjęs darbuotis į viliojančias ir įpareigojančias Vilniaus dailės akademijos parodų erdves „Titanikas“ nuo pat pirmos dienos mąsčiau apie būtinybę rašyti apžvalginius straipsnius, skirtus bent jau tam, kas vyks šiose nemažose, net du aukštus, šimtus kvadratinių metrų užimančiose erdvėse. Taip jau atsitiko, kad pirmoji man pradėjus dirbti atidaryta paroda – tai 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė „ERROR“, kuruojama jos ilgamečio ir nenuilstančio organizatoriaus profesoriaus Kęstučio Vasiliūno. „7 meno dienų“ redaktorė, sutikta gotikiniame Akademijos koridoriuje, maloniai sutiko laukti teksto, paragindama padiskutuoti su neseniai publikuotu Jolitos Liškevičienės straipsniu apie knygos meno parodą „Arkos“ galerijoje (7 meno dienos, Nr. 37, 2015 10 23). Mintyse skatinau ir netgi pajutau kovinio šuns dvasią laukdamas galimybės ginčytis, diskutuoti, o tik paskui svarstyti.

 

Juolab kad ir „Arkoje“, ir „Titanike“ įvykę knygos meno renginiai turi nusistovėjusius, iš dalies labai tradicinius formatus, nemažus dalyvių skaičius, o tai jau savaime rodo diskusijų būtinybę. Galop ir pats Vasiliūnas dar parodos rengimo metu puse lūpų užsimindavo apie tam tikras kolizijas, nuoskaudas, replikas, jausmų pliūpsnius, su kuriais jam nuolat teko, tenka ir turbūt teks (tokia jau tų kuratorių bei organizatorių lemtis!) susidurti. Tai natūralu, nes vieni kandidatai ir pretendentai nepateko, kiti aplenkė žiuri bei kvietimų barjerus. Viskas kaip toje dainoje: „...kažkam žirgas, kažkam tik kamanos...“. Būtent šioje vietoje dera paminėti (tą labai akcentavo ir pats Vasiliūnas), kad į dailininko knygos projektą kūrinius atrinko (teigiamo verdikto sulaukė 78 menininkai iš daugelio pasaulio šalių – nuo Aliaskos iki Japonijos) tarptautinė komisija, tačiau kai kurie dalyviai (netgi trisdešimt septyni) buvo tiesiog pakviesti. Ir, kaip sakė šiek tiek nusivylęs ar netgi pasipiktinęs kuratorius, a priori taisyklė nesuveikė, nes iš anksto pakviestieji menininkai nuvylė pateikdami ne pačius geriausius kūrinius...

 

Turbūt esu blogas dailės kritikas, tačiau mėgdamas žvelgti labiau per panoraminius akinius detalėms neskiriu tiek dėmesio, kaip kiti. Maža to, neskirstau meno kūrinių ir menininkų į „blogus“ ir „gerus“, kaip tai įprasta besidarbuojantiems akademinėse struktūrose. Dažniau vartoju žodžius „patinka“, „nepatinka“, „užkabino“, „palietė“ ir panašias (bei antipodines) kategorijas, nes laikausi mūsų dienomis nuvalkioto principo, jog beveik viskas gyvenime yra menas, tam reikia suteikti tik turinį, reikšmę, kontekstą. Čia jau galiu pasiginčyti su Jolita Liškevičiene. Esmė ta, kad aptardama organizacines peripetijas bei iškeldama knygos meno termino ir jo atitikimo parodos turiniui klausimą ji akcentuoja institucines problemas. Tai, žinoma, svarbu, nors drįsčiau teigti, jog šie klausimai nėra patys aktualiausi. Knygos menas (visais savo pavidalais – nuo raidės iki iliustracijos ar įrišimo) egzistavo, yra ir bus. Prisirišimas prie mugės formų ir chronologijos gal ir turi prasmę vadybiniu požiūriu, žioplinėjantis žiūrovas gal ir užpildo biurokratų mėgstamas statistines lenteles, kelia ypatingo lankomumo euforiją, tačiau sąmoninga auditorija, tegul ir sudaryta iš vienetų, kartais yra svarbesnė bei įtakingesnė už žioplinėjančią minią.

 

O apskritai, į šoną paslenkant organizacinius ir kitokius iššūkius, svarbiausia knygos mene (kaip ir mene apskritai) yra kokybė. Nesvarbu, koks tas menas – masinis, utilitarus ar vienetinis, unikalus. Dailininko knygos atveju toji kartelė turbūt iškelta į ypatingas aukštumas. Priežastis labai paprasta – ribotu ar vienetiniu tiražu į pasaulį išleidžiami leidiniai atlieka laboratorinių gyvūnų vaidmenį. Daugelis jų „žūsta“ (knygos atveju žūtis yra tiesiog nefunkcionavimas masiškai). Pats Vasiliūnas atrankos kriterijus aiškino paprastai: kūrinys turi atitikti ne tik temą (priminsime, kad šį kartą ji buvo ir provokuojanti, ir labai liberali), bet ir išsiskirti unikaliais, netipiškais, be abejo, profesionaliais techniniais sprendimais ir meniniu atlikimu. Tad verifikuoti dailininko knygos kokybę, remiantis tokiais parametrais, lyg ir nėra sudėtinga. (Tiesą sakant, šių eilučių autoriui tarp daugiau nei šimto eksponuojamų objektų neteko pamatyti kažko labai tragiško – to, kas priverstų suglumti, suabejoti, papiktintų). Juolab kad pati trienalės koncepcija (pavadinimas) suteikė indulgencijų klysti, klaidas panaudojant jeigu ne kaip kokybės sinonimą, tai bent kaip būtiną kūrinių atributą.

 

Diskusiniame Liškevičienės teksto kontekste galima pradėti labai globaliai svarstyti, kokio pobūdžio parodos yra reikalingesnės Lietuvos knygos meno rinkai. Bet čia net neverta kelti triukšmo – ir taip aišku, kad reikia ir vieno, ir kito. Tegul tik visuma pasitarnauja geresnei knygos (kad ir kokia ji būtų) kokybei. Aišku, Vasiliūno kuruojama trienalė yra išskirtinė dėl savo tarptautiškumo. Ne kiekvienas vietinis bibliofilas gali nukeliauti į Leipcigą, Hamburgą (o ką jau kalbėti apie tolimesnius knygos meno centrus) ir susipažinti su unikalios knygos subtilumais (be šių pastarasis fenomenas tiesiog neįsivaizduojamas!). Interneto ir globalios žiniasklaidos laikais pasaulėžiūrą galima plėsti nebūtinai lankantis parodose ir kontempliuojant knygas ar jas menančius artefaktus in situ (o juk teisingas yra tas nuvalkiotas posakis – „Per knygą pažinsi pasaulį“!). Tačiau meninė knyga tuo ir skiriasi nuo masinės, kad nesiduoda banaliam skaitmeninimui (statistinio vartotojo matomas vaizdas monitoriuje vis tiek neatstos kūniško pavidalo). Tad luditiškai galima teigti, jog dailininko knyga yra viena iš galimybių pasipriešinti elektroninės knygos sąlygotam knygos idėjos transformavimuisi.

 

Taigi, kokybės klausimas, dėl kurio reikia ir net būtina diskutuoti – 7-oji dailininko knygos trienalė kaip tik jį ir aktualizuoja, tačiau jo suvokimas dabarties meninėje situacijoje yra absoliučiai reliatyvus. Bepigu buvo apie tai kalbėti anais laikais, kai funkcionavo tradiciniai knygos formatai (nesvarbu – Vakaruose ar Rytuose) ir bet kokį nukrypimą nuo normos buvo galima įvardinti kaip klaidą, genialų nepataikymą arba tiesiog naują žingsnį. Šiandien viską lemia subjektyvūs (žiuri, kuratorių, žiūrovų, pačių kūrėjų) sprendimai. Štai, šių eilučių autoriui iš trisdešimt vienai šaliai atstovaujančių unikaliųjų knygų labiausiai imponavo „šaunusis trejetas“: „Pelenai“ (Erich Paprotch, Vokietija) – iš rankų darbo popieriaus sukurtas foliantas, apipiltas, įtrintas ar dar kažkaip impregnuotas pelenais, „Aleksandrijos biblioteka“ (autorė – Ania Gilmore iš JAV), kurioje į išpreparuotos tradicinės knygos vidurius buvo įsodinti archajiškesnius papiruso ritinėlius primenantys „suktinukai“ (papirusus pakeitusi vartoma knyga amžininkams turėjo regėtis analogiška naujiena kaip mūsų kartai elektroniniai skaitymo įrenginiai, o vizualiai tas atvartas kažkuo panašus į viduramžišką airių iliuminavimo šedevrą – „Kelso knygą“), Eszter Bornemiszos (Vengrija) iš audinių skiaučių-skiautelių susiūta ir suformuota knyga-dėžė, pavadinta „Rinkiniu nepavykusių eksperimentų“ (artima vaikystės atminimų sąsiuviniams ar svarbiausių gyvenimo daiktų skrynelei). Taigi, atidesnis ir priekabesnis skaitytojas supras, kad diskutuoti apie šiandieninę dailininko knygą čia bando gana konservatyvių pažiūrų suvokėjas, kuriam malonu matyti tegul ir visaip deformuotus, transformuotus ar dekonstruotus knygų pavidalus ir kuris su ypatinga meile žvelgia į medžiagiškąjį pradą atskleidžiančius objektus (belieka tik prisipažinti, kad iki šiol patinka naujų, „šviežių“ masinių knygų kvapas, tas su niekuo nesupainiojamas popieriaus ir dažų aromatas, nenusileidžiantis vasaros pievų dvelksmui...). Prisipažinsiu, kad naudodamasis savo darbine padėtimi specialiai nulėkiau pasitikrinti: ar išsirinkau favoritais tai, kas iš tiesų patiko, ar nesuveikė pirminio efekto dėsnis. Net labai atidžiai, kantriai peržiūrėjau parodą dar kartą – taip, iš tiesų, tas trejetas man pačiam yra mieliausias!

 

Tad galima padaryti išvadą, kad bet kuri su knyga susijusi paroda yra savaime įvykis, verčiantis jeigu ne diskutuoti, tai bent samprotauti apie knygą. Nes viskas šiame pasaulyje keičiasi, bet žmonijos poreikis knygai – ne. Tą dar kartą ir patvirtina Kęstučio Vasiliūno kuruota paroda „ERROR“.

 

Paroda veikia iki lapkričio 21 d.

VDA parodų salių „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ