Ars longa, vita brevis

Vaikščiodama po Vilniaus skulptorių parodą „80-mečio susitikimas“ (Lietuvos dailininkų sąjunga švenčia aštuoniasdešimtmetį ir Vilniaus skulptorių sekcija ta proga surengė parodą) vis kartojau skulptoriaus Stepono Šarapovo mėgstamą frazę: „Ars longa, vita brevis.“ Parodos kuratoriai – jauniausi sekcijos nariai Aušra Jasiukevičiūtė ir Daumantas Kučas – ne tik sumanė parodą, bet ir dalyvauja joje kaip kūrėjai. Anotacijoje Jasiukevičiūtė nusako parodos idėją ir eksponavimo principus: ,,Nusprendėme pakviesti visus pagal sąrašą Vilniaus skulptorius į simbolinį susitikimą – pabūti drauge savo kūriniais, susitikti jubiliejaus proga. Mūsų nuostabai ir džiaugsmui į kvietimą atsiliepė dauguma Vilniaus skulptorių. (...) Šia paroda siekiama Susitikti. Susitikti ir Pabūti ne konkuruojant ar kritikuojant kitą, bet gerbiant jo kūrybą, gerbiant jo pastangas būti savimi, pastangas eiti šiuo nelengvu keliu. Žinant, kokie menininkai yra individualistai, mes pasiryžome improvizacijai jubiliejinės šventės tema suburti į pasimatymą, kur gali kalbėtis skulptūros grandai ir dar tik pradedantieji užčiuopti savo giluminę kūrybos gyslą. Susitikimo proga „pakvietėm“ ir Anapilin iškeliavusius mokytojus, ne tik todėl, kad dabar Ilgių metas, bet ir tam, kad nepamirštume, jog ne su mumis Skulptūros menas prasidėjo, ne su mumis jis ir pasibaigs. Mes vienaip ar kitaip esam tąsa ir būtent dabartis yra mūsų pačių rankose, dabartis tokia, kokia ji šiuo metu yra. Taigi ši paroda yra improvizacija mūsų dabarties tema, tačiau atsisakant laiko dimensijos, tam, kad susitiktume ir pabūtume Skulptūros kūrybiniame lauke, nes mums neužtenka tik žinoti, kad kažkas kažkur dirbo, galvojo, mums nuolat ir nuolat reikia skulptūrą liesti, liesti formą, liesti prasmę, kurios laikas įveikti nepajėgia.“ Aušra Jasiukevičiūtė kviečia pasižiūrėti į kuratorių ,,pasiūlytą tikrovę“.

Iš tiesų yra ką žiūrėti – skulptūros rodomos visose galerijos salėse ir rūsiuose. Labai simboliška – fiziškai atsiveria keli laiko sluoksniai, keli skulptūros, kaip vizualinio meno, klodai, iš šviesios išorės (sąmonė) pakliūni į tamsoką gilumą (pasąmonė). Visokiais rakursais ir pozicijomis išnyra skulptūros kaip erdvėje tik ir galintys gyvuoti objektai – nepaisant skulptūrų gausos, sugebėta kiekvienai jų skirti reikiamą erdvę: vieni atsisukę en face sustabdo tavo žvilgsnį, kiti apgaubti arkų ir juos reikia pamatyti, treti tiesiog užtveria erdvę ir negali jų nepastebėti, dar kiti kybo ant sienos ar prie jos glaudžiasi. Visa ekspozicijos intriga yra ta, kad susitinka patys ,,gryni“ kūriniai – nesilaikoma sukūrimo chronologijos, kartų hierarchijos ar istorinės skulptūros raidos, nėra svarbių ar mažiau svarbių darbų. Kiekvienas išstatytas išsaugant jo poveikio zoną, formos asociatyviai kalbasi atliepdamos viena kitos ritmiką, skirtingos medžiagos būdamos kartu prabyla savo specifine kalba. Pirma mintis: tikrai matau skulptūrą, tikrą skulptūrą – kokia ji yra savo prigimtimi – akimis liečiu paviršius (parašyta: ,,rankomis neliesti!“), matau švytinčius bronzą, auksą, bronzos gebėjimą būti tvirta mase ir ažūru, matau šviesą sugeriantį medį ir skulptoriaus rankos (įrankio) prisilietimus, jaučiu geležies svorį, akmens sunkumą, begalines jo tekstūras... Net gipsas neatrodo atgrasus – suprantu jį kaip pereinamąją skulptūros fazę. Vienoje kitoje skulptūroje atsiranda spalvos – tai mena senuosius laikus ar lietuvių liaudies skulptūrą, kai formos buvo polichromuojamos. Ir pasitvirtinu, kad skulptoriai iki šiol moka prakalbinti patvarias medžiagas, o kartu neiškrenta iš konteksto ir bandymai panaudoti ,,neskulptūrines“ medžiagas.  

Parodoje dominuoja mažųjų formų skulptūros, o jos, kaip žinia, turi savo ,,reikalavimus“, savo misiją, skirtingą nuo portreto ar medalio (nors parodoje yra ir sumažintų formų būsimųjų paminklų). Mažų formų skulptūra yra atskira, savarankiška XX a. atsiradusi skulptūros rūšis, savotiška filosofinių klausimų kėlimo sritis, o kartu ir eksperimentavimas su medžiagų, technologijų galimybėmis. Ji Lietuvoje pasirodė tik 8-ajame dešimtmetyje, ankstesnės skulptorių kartos nekūrė mažųjų formų skulptūros (dominavo portretai, paminklai, kamerinė, dekoratyvinė skulptūra) – tai matyti ir iš šios parodos eksponatų.

Skulptoriaus pokalbis su medžiaga, įvairių technologijų panaudojimas (dažnai tik gali nujausti, kiek tai pastangų kainavo, kiek išradingumo pareikalavo) ir forma erdvėje (apvalioji, reljefas ir pan.) yra tas mazgas, nuo kurio pradeda rutuliotis kūrinio prasmė. Kad kūriniai ,,pašaukti“ ir radosi iš skirtingų pasaulėvaizdžių, netapačių vertybinių pozicijų ir skirtingo plastikos supratimo, skirtingų laikotarpių bei intencijų, taip pat akivaizdu. Vieni yra prisodrinti jausmų – psichologinių charakteristikų, kiti asociatyviai meditatyvūs, treti filosofiškai analizuoja žmogaus būties klausimus, dar kiti kupini ironijos, žaismės, o yra ir vaizdinių, metaforų, kylančių iš poetinio santykio su tikrove. Vieni autoriai konstatuoja tikrovę, kiti ją transformuoja, dar kiti tiesiog sukuria. Galima būtų spėti, kad atrastume dėsningumų, kada koks modelis dominuoja, jei ištemptume darbų sukūrimo chronologinę juostą; eksponuojamus kūrinius išdėstyti galima laike: ankstyviausias sukurtas 1948-aisiais, keli darbai iš 7-ojo dešimtmečio, keli iš 8-ojo, po keliolika iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių, o dominuoja skulptūros, atsiradusios XXI a. – dabar, nepaisant autorių amžiaus.

Daugumą darbų atnešė patys autoriai iš savo asmeninių rinkinių, tad turime galimybę pamatyti naujausius. Svarbu, kad darbus rodo ir tie skulptoriai, kurie retai rengia personalines parodas ar dalyvauja bendruose projektuose. Jie naujais niuansais praturtino ekspoziciją – matome ir seniausio devyniasdešimt penkerių metų skulptoriaus, baigusio Kauno meno mokyklą, dabar sukurtą naivų portretą, susipažįstame su ne Lietuvoje studijavusio dailininko skulptūros, kaip natūros atspindžio, samprata, grožimės tobulu akmentašio religinio turinio darbu... Ypač smalsu buvo, ką rodo jauniausieji, kokie jų ,,pareiškimai“. Ir ką gi, darniai įsilieja į bendrą mažųjų formų skulptūros kontekstą, išaugę iš jos tradicijos šaknų, o akivaizdi ironija, polinkis į objekto meną, netradicinių medžiagų panaudojimas tik išplečia jos sampratą. Gerai žinomų autorių kūriniai, sukurti anksčiau, atkeliavo iš privačių kolekcijų ar palikimo saugotojų ir Dailės fondo (LDS nuosavybė) – tai reta proga išvysti iki šiol nerodytus kūrinius. Dažnas jų – tikras atradimas, kiti gi – labai malonus tų skulptorių kūrybinio pakilimo, praeities išgyvenimų prisiminimas.

Įdomu, kad, pavyzdžiui, portreto samprata liko beveik nepakitusi – su mažomis išimtimis, išlieka pagrindinis skulptūrinio portreto uždavinys – išorinis panašumas ir psichologinė charakteristika. Beje, būtent psichologinis portretas mane šioje parodoje ,,pagavo“ iš naujo – negalėjau atsistebėti materija, kuri per autoriaus empatiją ir meistriškumą gali perteikti ,,gyvą“ žmogų. Seniai bepatirtas ir išgyventas jausmas. Būtent portretas dar kartą patvirtino, kad tikri dalykai mene nesensta. Tradicinė skulptūra atlaikė laiko išbandymą. O kaip modernistinė tendencija, su kuria atėjo ir mažųjų formų skulptūra? Jos atstovų parodoje daugiausia. Žinome, kad šios tendencijos naujovės – naujos medžiagos ir, sakytum, intymus santykis su medžiaga, naujos technologijos, stipri formos transformacija. Bet susidomėjimas žmogaus figūra išlieka. Nauji meno pokyčiai tik dar kartą patvirtino, kad meno mados ateina ir praeina. Tą liudija ir dar vienas ryškus eksponuojamų skulptūrų bruožas – skulptoriai teigia meno kūrinio meistriškumo svarbą. Ir niekas negali nuneigti, kad ,,menininkas turi teisę netrukdomas pasirinkti metodą“ (Ernst H. Gombrich).

Ir šiandien, jau kitomis akimis žvelgdama, turėdama kitų šiuolaikinių medijų patirties, matau, kad gyvenimo teigimo forma mums yra žmogus, jo figūra, veidas, kūnas ir judesys: gulintis, einantis, stovintis, nueinantis, skrendantis... Kad ir kaip jis būtų perkeistas, mažai atpažįstamas, jo gyvybinė galia, instinktas kyla iš žmogiškos prigimties. Gal nėra atsitiktinumas ir tai, kad dažnas motyvas šioje parodoje – sparnuotas žmogus, angelas, žmogus-medis. Atskamba istorinės, religinės, mitologinės, pasakų, literatūrinės, muzikinės temos... Dar kitas į akis krintantis bruožas – skulptorių empatiškas ryšys su gamtos bei daiktų pasauliu, ypač tai matyti pastaraisiais metais sukurtuose darbuose. Formos asociatyvumas, metaforiškumas yra tas kelias, kuriuo galima per gamtos objektus ir daiktus sutapti bei susisiekti su savo vidumi ir transcendencija: išreikšti didžiuosius troškimus, tai, kas nematoma, vidinius konfliktus, tapatybės paieškas, poetinį nusiteikimą-giesmę, erdvėje sklindančius paviršius, būties laikinumą, tikėjimą, mutacijas, pasaulio sandarą... Skulptūros kalba keičia ne tik mūsų medžiagiškumo suvokimą, bet ir santykį su pasauliu apskritai – kreipia gyvenimo teigimo link. Gyvenimo troškimas duoda stimulą veiksmui.

Parodoje išgyvenau, patyriau susitikimą, ir jį apibūdinčiau Martino Heideggerio teiginiu, kad meno kūrinys yra tai, ,,iš ko visa išeina į išorę ir kur visa sugrįžta“.

Paroda veikia iki lapkričio 14 d.

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.