Tyliai skambanti melodija

Niūrią šeštadienio popietę bandydamas pabėgti nuo rudens, užeinu į Pamėnkalnio galeriją, kurioje vyksta keramikos paroda „Mes / Redukcija 2015“. Visgi šiek tiek nusiviliu, kai tuščioje salėje išgirstu tik savo paties žingsnių aidą, – atrodo, keramikos menas nieko nedomina. Su karčia ironija prisimenu ir savo giminaičių bei draugų požiūrį į keramiką, kuris apsiriboja Kaziuko muge, mielais buitiniais niekučiais ir keliomis šukėmis Valdovų rūmuose. Tenka pripažinti, kad ir ši paroda greičiausiai nesugebės pakeisti tokios padėties – neįžvelgiu aiškios ekspozicijos koncepcijos, galinčios įtraukti, sudominti net ir atsitiktinai užklydusį lankytoją. Ne, išoriškai paroda visiškai nepatraukli, atrodo, kad darbai išdėlioti be jokios aiškios logikos, o ir vienintelis jos aprašymas palieka nemažai neatsakytų klausimų keramika mažiau besidominčiam žiūrovui. Sakysite – natūralu, kad niekas čia neužsuka, bet aš nenoriu, tiesiog negaliu su tuo sutikti ir vis tiek jus kviečiu iš arčiau susipažinti su menine keramika.

Parodoje taip pat viešpatauja tylus, neišraiškingas ruduo, tačiau čia jis – visai kitoks nei mieste. Senovine redukcijos technika atlikti darbai įtraukia į subtilų savo pasaulį. Gyvenimas čia santūrus, visko yra tik tiek, kiek reikia, o ir patys eksponatai – visiškai nebylūs, tačiau lengvai leidžiasi prakalbinami.

Darbai į šią parodą atkeliavo po Kaune vykusio XIII tarptautinio keramikos simpoziumo, skirto Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui. Keturiasdešimt šeši dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių rugpjūčio 27 d. – rugsėjo 2 d. dirbo Kaune, seniausiose Lietuvoje LDS keramikos dirbtuvėse. Pati redukcijos, arba, kitaip tariant, raku, technologija suteikia kūriniui ypatingą metalinį žvilgesį, žaižaruojančią ir virpančią spalvą, kuri priklauso nuo į glazūrą dedamų medžiagų (vario, kobalto, sidabro ir kt.), o degant lauko krosnyse reikšmingas vaidmuo tenka ir atsitiktinumui bei natūraliems veiksniams, tokiems kaip ugnis, vanduo, dūmai. Šio ypatingo degimo istorija siekia XVI a. Japoniją, kai arbatos gėrimo ritualams pradėti gaminti nekasdieniškai puošnūs indai.

Visgi redukcijos technika dėl savo ryškiaspalvių, netgi, sakytume, egzotiškų efektų, taip mėgstamų Rytų šalyse, atrado pastovų kampelį ir kur kas santūresnėje, lietuviškoje keramikos tradicijoje. Žinoma, čia spalva, spindesys ir efektai įsilieja į mums artimą aplinką, kelia atpažįstamus jausmus. Vaikščiojant po parodą, atmintyje netikėtai iškyla Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ fragmentai. Atrodo, jog darbai, kaip ir Andrius Šatas, pasakoja apie savo gyvenimą, kukliai, nuoširdžiai, nesureikšmindami džiaugsmo ir nuoskaudų, kalba apie gyvenimą, kuriame patiriami skaudūs praradimai ir iš naujo užgimsta viltis. Visa taip paprasta, natūralu, žmogiška. „Ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm“, – sako Andrius Šatas, paragavęs kvapnios riešutų duonos. Manau, kad ir ši paroda, jeigu būsime tinkamai nusiteikę, sugebės uždegti mažytę kibirkštėlę mūsų akyse.

Pirmiausia mano žvilgsnis sustoja prie Mariaus Ramonaičio darbo „Siekis“. Tai elegantiška abstrakti kompozicija, grakščių formų plazdėjimas ore. It sustingusi melodija, menanti didingus secesijos laikus. Manau, kad muzikinę melodiją, tik, žinoma, visiškai kitokią, turėjo galvoje ir Eglė Maskaliūnaitė kurdama savo „Kaimo daiktus“. Tik gal tai jau nebe melodija – kresnų, nerangių formų buitiniai daiktai, atrodo, yra nebylūs per amžius – gal tai kaimo gyvenimą sugėrę ir jo nuotaikas atspindintys artefaktai. Šie keisti objektai su apvaliomis angomis primena neįprastus muzikos instrumentus, laukiančius, kol jais kas nors vėl pagros. Nors niekas ir negroja, instrumentai gaudžia iš vidaus, pasigirsta šviesios praeities aidai.

Daiva Ramoškaitė savo darbe „Redukcija“ mėgaujasi spalvinėmis šios technologijos galimybėmis, pamiršdama, kad yra keramikė, pasineria į energingą tapybą. Panašiai spalva naudojasi ir Miglė Juršytė-Pakštalienė savo „Vasaros meditacijoje“. Tiesa, šiai kompozicijai dailininkė pasitelkia dar ir paties molio plastiką – juostelėmis audžia plazdančią skepetaitę, praturtintą žemiškomis spalvomis, atrodo, piešia drugelį, lengvai keliaujantį oru.

Toliau vaikščiodamas po parodą gėriuosi Agnės Šemberaitės darbu „Žiūrint į vandenį“, nuotaikingais Elžbietos Lengvinaitės „Ožiukų žaidimais“, Jolantos Galdikaitės kompozicija „Senis ir jūra“, kitais darbais. Kai manausi jau viską apžiūrėjęs, prie sienos pamatau besiglaudžiantį dar vieną, pirma neišsiskyrusį, tačiau labiausiai mane sužavėjusį kūrinį. Laimos Mačiulaitytės „Dievo avinėlis“ – tai lakoniškos formos talpykla su simboline potekste: indas žmogiškoms nuodėmėms surinkti ir atpirkti. Viršuje kukliai rymo vos pastebimas avinėlis. Pati kūrinio paviršiaus tekstūra atrodo tarsi šiurkštaus vėjo nugairinta. Kompozicijoje vyrauja švelnūs ochriniai tonai, visa vaizduojama labai paprastai ir žemiškai. Vis dėlto autorė palieka vieną detalę, nedidelę užuominą, primenančią apie šio siužeto svarbą – sidabru spindintys plotai pripildo kūrinį pamaldaus šventumo, ir žemiškas bei dangiškas pasaulis susilieja į vieną tobulą kūną. Dailininkė šią reikšmingą sceną perteikė be dramatizmo ar patoso. Ir tai turbūt išraiškingiausias būdas pavaizduoti Stebuklą.

Manau, kad nušviesti tinkamoje šviesoje meninės keramikos darbai galėtų kur kas labiau sužavėti žiūrovus. Paroda „Mes / Redukcija 2015“ gal ir nenustebins visko mačiusio meno mėgėjo, nepažers puokštės sensacijų. Ne, nes tokio tikslo ji ir neturi. Greičiau tai – ilgesingas aidas iš mus supančios kasdienybės, gebantis sužadinti nenusakomą, neapčiuopiamą melancholijos virpesį mūsų viduje. Šis magiškas vaizdas įtraukia, užburia savo grožiu ir paprastumu, priverčia pasilikti. „...ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį“.

Paroda veikia iki lapkričio 7 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.