Scenografija: kokia ji kvadrienalėje?

Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).

Klausimas iš pažiūros turėtų būti teorinis, tačiau jį aštriai iškėlė būtent parodos realybė, ypač – Lietuvos profesionalių scenografų pasirodymas, organizuotas Arvydo Norvaišo bei Artūro Šimonio, pavadinusių ekspoziciją „Nykstančių identitetų žemėlapiais“. Dvidešimties veiklių, žinomų teatro dailininkų – Jono Arčikausko, Simonos Biekšaitės, Kotrynos Daujotaitės, Adomo Jacovskio, Marijaus Jacovskio, Aldonos Jankauskienės, Dainiaus Liškevičiaus, Lauros Luišaitytės, Gintaro Makarevičiaus, Vytauto Narbuto, Arvydo Norvaišos, Jūratės Paulėkaitės, Jūratės Račinskaitės, Ramunės Skrebūnaitės, Julijos Skuratovos, Medilės Šiaulytytės, Artūro Šimonio, Birutės Ukrinaitės, Renatos Valčik ir Martos Vosyliūtės – unikalūs, stilistiškai bei žanriškai vienas į kitą nepanašūs scenovaizdžiai tiesiog ištirpo dėl jų fotografijų monochromijos, unifikuotų nuotraukų formatų ir sukabinimo monotonijos. Per išties gerus kūrinius skubiai praslinkę žiūrovų žvilgsniai liudijo nedviprasmišką atsakymą: scenografija šiandien nebesuvokiama kaip statiškas frontaliai stebimas paveikslas, kurio eksponavimas neturi dramaturginio dėmens. Matyt, neatsitiktinai kvadrienalėje yra teikiami apdovanojimai ne tik dailininkams, bet ir ekspozicijų architektams bei kuratoriams. Aukso medaliu už kuratorinę koncepciją šiemet pagerbtas olandės Sigrid Merks projektas „Tarp realybių“,parodęs jau net nebe materialią, ne kūnišką, o išimtinai socialinę scenografijos egzistavimo galimybę.

 

Scenovaizdžių ir kostiumų eskizų, su kuriais esame įpratę tapatinti scenografo veiklą, parodoje apskritai nebuvo daug. Tačiau tie, kurie vis dėlto atspindėjo nedalomą spektaklio ir scenografijos giminystę, reprezentuojančią šalių teatro realijas, buvo eksponuojami taip, kad šis giminiškas veiksmo bei dailės kūrinio ryšys matytųsi ar girdėtųsi. Štai kad ir Izraelio ekspozicijoje „Muzika ir performansų dizainas Izraelyje“ (kuratorius – Anatas Mesneris, architektas – Nivas Manoras) buvo pateikta plati Izraelyje rodomų spektaklių scenų ir scenografijos eskizų bei brėžinių panorama. Bet ji demonstruota kaip lėtai besikeičiantis į stilingą visumą sulydytas kino vaizdas su emocijas keliančiu muzikiniu akompanimentu.

 

Parodos eksponatai akivaizdžiai liudijo pastangas bet kokiomis priemonėmis paversti parodos lankytoją scenografijos kuriamo ar siūlomo veiksmo dalyviu, įskaitant, aišku, ir visas įmanomas medijas, už kurių panaudojimą aukso medaliu buvo apdovanota Suomijos komanda, pristačiusi instaliaciją „Oro stotis“,kur buvo galima išgirsti akyse tirpstančio ledo garsus (Maiju Loukola, Timo Heinonen).Kvadrienalės organizatoriai teigė, jog parodoje siekiama atskleisti, o kartu ir tirti scenografiją kaip galingą, o kartais ir nematomą performanso jėgą, galinčią paveikti mus taip, kaip paveikia muzika, oras ar politika. Toks uždavinys suponavo ir šių metų kvadrienalės temą „Apsikeitimų erdvės: muzika, oras, politika“ ir, aišku, parodų išdėstymą. Šalių ekspozicijos buvo pasklidusios kone per visą Prahos senamiestį, sudarant dailininkams konkrečių architektūros erdvių instaliavimo sąlygas. Juk scenografiją pagrįstai galima traktuoti kaip teatro ir architektūros sankirtą. O parodos lankytojams toks išdėstymas teikė judėjimo galimybę, panašiai kaip tai buvo viduramžių teatre, misterijų žiūrovams keliaujant nuo vieno specialiai tam gatvėje įrengto vaidinimo scenovaizdžio prie kito ir stebint atskirus dramos epizodus. Tačiau, priešingai nei viduramžiais, Prahos kvadrienalės ekspozicijos, skatinusios žiūrovus judėti, kvietė juos ir dalyvauti projektuose, seminaruose, diskusijose, instaliacijose, performansuose, patiems tampant teatrinio nuotykio veikėjais.

 

Antai Danijos ekspozicija tikra to žodžio prasme augo kaip žiūrovų patiriamo tapatumo kaitos rezultatas. Norintieji buvo grimuojami, šviesiaplaukį jaunuolį paverčiant juodaodžiu, jauną – senu, europietę – rytiete. Prieš ne mažiau už grimuojamąjį susidomėjusius žiūrovus profesionaliai atliekamos veido metamorfozės buvo išsyk fotografuojamos, o nuotraukos kabinamos ant sienos, jos kėlė nuostabą ir vertė mąstyti performanso tema. Koks ima regėtis pasaulis žmogui, kuris per keliolika minučių tampa nebeatpažįstamas sau pačiam? („Skirtingomis akimis“, Sara Vilslev ir Julie Forchhammer).

 

Kad ir kiek natūralistine įtaiga pasirodė atstumianti Ispanijos instaliacija „Mirtis“ (José Luis Raymond), jos patirtis leido pritarti autoriui, kad mirties artumo išgyvenimas (atsigulus ant katafalko ekranizuotu paviršiumi ir regint savo virtualiomis kirmėlėmis aplimpantį kūną lubose įmontuotame veidrodyje) – sukrėtimas, būdingas ir Ispanijos Aukso amžiaus dramaturgijai, ryžtingai naikina ribą tarp meno patyrimo ir neliečiamo asmeninio intymumo. Dalyvavimas kūrinyje viršijo meno nuotykio ribas priversdamas žiūrovą išgyventi individualią dvasinę skaistyklą. Tokį meninės fikcijos ir tikrovės susiliejimą parodė ir Estijos scenografai, kurių performansas pelnė apdovanojimą „Zlata Triga“. „Vieninga Estija“ – tai Tiitu Ojasoo iš visų politinės manipuliacijos formų sukomponuotas kūrinys, 2010 m. rodytas Estijoje. Nors akcijos metu buvo nuolat atvirai primenama, kad tai – kūrinys, kurio veikėjai nėra politikai, o aktoriai, rengiantys viešus populistinio turinio TV debatus, pokalbių forumus, radijo paskaitas ir diskusijas neegzistuojančios partijos vardu, susidomėjimas ir įtikėjimas kūriniu buvo toks didelis, jog padarė įtaką rinkimų rezultatams. Kūrinys patvirtino, kad politinis teatras pajėgus koreguoti socialinį gyvenimą, o Kvadrienalė, atsiplėšusi nuo savo atstovaujamos šalies teatrinių realijų ir literatūros kūrinių, atskleidė, jog scenografija yra pajėgi gyventi savo pačios gyvenimą, pati režisuodama ir įgyvendindama arba kurdama veiksmą, paremtą dailės ir žiūrovo dialogu.

 

Tiesą sakant, tai neapsiribojo daile – daug kvadrienalės ekspozicijų veikė beveik visas empirinio pasaulio patyrimo jusles, kartu plėsdamos sensorinių pajautų lauką ir neretu atveju toldamos nuo estetinių kūrinio dominančių, kurias keitė socialinės bei psichologinės percepcijos. Kvadrienalė pasirodė esanti savaip panaši į Euroviziją pačia geriausia prasme. Teatro dailė joje – šou, kūrybingiausios ir stulbinančius rezultatus pasiekiančios meninės pajėgos, kurių nevaržo nei žanriniai, nei rūšiniai rėmai, nei ta šalies muzikinio ar teatrinio gyvenimo tikrovė, kuri pasilieka už renginių ribų. Todėl klausimas, kaip tokiame kontekste gali būti parodyta scenografijos mokykla, atrodė itin keblus. Ar čia derėtų rodyti su mokymosi procesu nesusijusius, visiškai laisvus studentų darbus, ar vis dėlto atspindėti akademinį mokyklos scenografo rengimo kelią? Ar mokykliniai darbai gali konkuruoti ir būti rodomi drauge su profesionalų kūriniais?

 

Teigiamai į šį klausimą atsakė ne vienos šalies studentai. Iš jų minėtina Perspektyviausio studento nominaciją pelniusi Latvijos dailės akademijos ekspozicija „Pradžia“ (nominacija skirta visiems „Pradžios“ dalyviams), kaip reta įtaigiai parodžiusi, jog scenografijos vaizdinis estetiškumas bei klasikinė dramaturgija nėra išsemtas šaltinis. Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentų ekspozicija taip pat paliudijo, kad varžytis su profesionalais galima, nors ekspozicijos vadovės – profesorė Virginija Idzelytė ir Giedrė Brazytė – pačios ne kartą buvo apniktos panašių abejonių. Galima tik įsivaizduoti, kad abejones kiek išsklaidė prieš kvadrienalę vykusi „repeticija“ – pernai rudenį Vilniaus „Titanike“ surengta scenografijos studentų paroda, skirta mokyklos 85-mečiui. Prahos Kafkos namuose veikusi VDA ekspozicija „Erdvinės metamorfozės. Nauji horizontai nuo teksto link scenos“ nebuvo panaši į minėtą parodą, nors kvadrienalėje buvo pristatyta nemažai joje rodytų darbų, o juos papildė ir vasarą magistro bei bakalauro diplomus gavusių studenčių – Gintarės Jonaitytės, Grėtės Gineitytės, Vitos Eidimtaitės, Ugnės Tamuliūnaitės ir Bertos Bocullaitės – kūriniai.

 

Ekspozicija pademonstravo klasikinės scenografijos sampratos ir patrauklaus jos pateikimo pusiausvyrą, drauge reprezentuodama visus scenografo mokymosi etapus, išdėstytus emocinės įtampos augimo tvarka – pradedant pirmojo kurso tūrinio objekto įvaldymo eskizais trimatėje erdvėje ir baigiant konceptualiais baigiamaisiais darbais, kuriuos apžiūrinėjant galingi videoinstaliacijų garsai žadino kulminacijos nuojautą. Nors ekspozicijai skirta erdvė buvo mažytė, videoinstaliacijos išsyk nebuvo matomos – jas buvo galima stebėti tik užsukus į nediduką peržiūrai skirtą kampelį, kurio link vedė darbų išdėstymas. Perkelti ant šviesai pralaidaus paviršiaus, kontraforsiškai apšviesti, konkrečių dramų dekoracijų ir kostiumų eskizai švytėjo išryškindami figūrų ir scenografijos objektų kontūrų preciziką, subtilias koloristinių sprendimų variacijas, primenančias gintarų inkliuzus, apžiūrinėjamus pro didinamąjį stiklą. Tai, ką vadiname dailininko meistryste, čia buvo atskleista maksimaliai, pasitelkus šiam tikslui intrigos ir veiksmo užuominos kūrimo priemones. Todėl ankštoje pritemdytoje salėje be paliovos švysčiojo fotografinės blykstės ir netilo parodos įvertinimą liudijantis žiūrovų šurmulys. Estetinis ekspozicijos vaizdas, kuriame sklandė dramaturgijos ir galimo įvykio įtampos aura, vertė ne tik jai pasiduoti, emociškai paklūstant meninei ekspozicijos įtaigai, bet ir nurimti. Lietuvos scenografijos ateitis pasirodė esanti patikimose rankose.