Nerami Vinco Kisarausko mūza

Niekada nemėgau Lietuvos sovietinio modernizmo dailės. Tiesą sakant, ir XX amžiaus istorija iki praėjusių metų neatrodė pernelyg įdomi – visad skaičiau ją kaip agresyvių ir susireikšminusių žmonių tekstą, neigiantį moteris, tradicijas ir patį save. Todėl tikriausiai kiek paradoksalu, kad savo baigiamajam darbui nutariau pasirinkti Vinco Kisarausko (1938–1988) kūrybos analizę, nors nei jo darbai, nei laikotarpis visai nežavėjo. Lemtingas pasisveikinimas su dailininku įvyko tiriant antikos mitų raišką avangardo dailėje, kai dėstytojas Fabrice’as Flahutezas pasiūlė antikos ieškoti ten, kur jos tikrai nesitikėjau rasti, – futurizme. Tyrimo metu labai domėjausi italų metafizinės tapybos kūrėju Giorgio de Chirico – mįslingoje, įtampos kupinoje erdvėje dažnai tapiusiu neramias mūzas, vienišus apolonus ir ariadnes. De Chirico tradicinių vertybių ilgesys ir nostalgija meninei Italijos šlovei man susisiejo su nerimastinga Kisarausko kūrinių atmosfera ir noru sovietmečiu išsikirsti langą į kitą – Vakarų pasaulio erdvę. Jo kūrinys „Išsigandęs miestas“ (1975) atrodė kaip De Chirico mūzų parafrazė, kai jos, tarsi įkalintos postamentuose ir šarvuose, stovi antikinės architektūros fone. Vėliau sužinojau, kad su De Chirico Kisarauską siejo ir daugiau Lietuvos dailėtyrininkų, tačiau tik įžvelgdami formalių italų neorealizmo bruožų. Taigi, šis paraštinis dailės ir dailėtyros klausimas – antikos mitai ir modernizmo ikonografija – tapo akstinu analizuoti Kisarausko kūrybą, kurios retrospektyvą „Pasisveikinimas su laiku“ (kuratorė Milda Žvirblytė) dar galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia pristatomas ne tik istorinis, bet ir asmeninis žvilgsnis – Aistės Kisarauskaitės parengta paroda „124 fotografijos ir keli daiktai iš Vinco Kisarausko archyvo“.

 

Mano santykis su šio dailininko kūryba visai kitoks nei šių parodų kuratorių ar daugelio vyresnių tyrinėtojų, nes sovietmečio dailę suvokiu ne iš asmeninės atminties, bet iš istorinių ir dabarties tekstų perspektyvos. Perskaičius tikriausiai visus kada nors parašytus straipsnius apie Kisarauską, kilo mintis, kad parodos kuratorė Milda Žvirblytė retrospektyvoje tiesiog įvaizdino savo naujausius mokslinius tyrimus, kuriuose aiškiai susisteminti dailininko darbai, jo kūrybą siejant su „naujuoju figūratyvu“, lenkų avangardo ir Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) įtaka. Anot Ievos Pleikienės, Žvirblytė profesionaliai pasinaudoja ankstesnėmis dailėtyrininkų įžvalgomis ir tiksliai bei preciziškai brėžia Kisarausko kūrybos leitmotyvų trajektoriją. Tačiau, turint galvoje ankstesnius tekstus, man atrodo, kad tariamas akademiškumas ir objektyvumas čia dengia siekį parodyti išskirtinai tik vieną – savąjį – kūrybos perskaitymo būdą: pertvaros, skiriančios sales, leidžia žiūrovui eiti vieninteliu keliu, o nuobodus salių suskirstymas bei sausi aprašymai nesiremia kitais, pavyzdžiui, naujais Erikos Grigoravičienės tyrimais, kuriuose įtaigiai bandoma prakalbinti erotiškąsias Kisarausko kūrinių figūras. Todėl atrodo, kad retrospektyvoje norima veikiau įtvirtinti savo mokslinę svarbą, o ne atverti dailininko kūrybos reikšmes, nors, kaip interviu mini Aistė Kisarauskaitė: „Šiuolaikinis žmogus pirmenybę greičiausiai atiduoda žinutei, kurią siekė ištransliuoti menininkas, mano giliu įsitikinimu jai, o ne grynai modernistinei formos paieškai, pirmenybę teikė ir tėtis.“

 

Analizuojant Kisarausko kūryboje interpretuojamų mitinių siužetų momentus – krentantį Ikarą, aklą Oidipą, nukryžiuotąsias Antigonę ir Ismenę, paaiškėjo, kad mitinėse formose slypi savojo laiko ir sovietinės tikrovės raiška, kuri ir dabar tebėra ne mažiau reikšminga. Negalintis pakeisti tragiško likimo Oidipas yra priverstas kentėti ir pasiduoti. Jis, kaip ir „susovietintas žmogus“, jaučiasi esantis aplinkybių auka, praranda blaivų mąstymą, o akių išsidūrimas gali būti vertinamas ir kaip vidinis menininko bei apskritai sovietmečio žmogaus eskapizmas – sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas arba neturėjimas valios ir galios iš tikrųjų pasipriešinti, kaip pasipriešinimo būdą renkantis „vidinę emigraciją“. Kitaip nei daugelis šiuolaikinių žmonių, Kisarauskas sovietmečiu iš Lietuvos į Vakarus dažniau „emigravo“ simboliniu būdu – ir siųsdamas ekslibrisus parodoms į kitas šalis, ir Vakarų mitinėje tikrovėje – šalia Oidipo iškirsdamas langą į kitą erdvę arba tarp aklo Oidipo ir Antigonės klijuodamas įvairias kasdienybės detales, pavyzdžiui, fortepijono plaktukėlius ir spaudos fotografijoje užfiksuotą autoportretą. Dailininkas, naudodamasis viena iš JAV popmeno strategijų – mechaninio savo atvaizdo reprodukavimu, pabrėždamas jo simuliakriškumą ir neigdamas referentiškumą, kartodamas slepia stoką – trauminę patirtį – vidinį siekį ir negalėjimą būti Vakarų kultūros dalimi. Netgi dažnai kūriniuose besikartojantis iš paveikslo plokštumos iškirstas Kristus čia ateina liudyti savęs nebuvimo. Kartojimas šiuo atveju ironiškai siejasi ir su kuratorės Mildos Žvirblytės pasirinktu eksponavimo būdu, o sovietmečio „vidinės emigracijos“ priežastys – su šių dienų aktualijomis. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, vis dar kartais tebesijaučiame kolonizuoti ar tiesiog jau visai kitoje tikrovėje ir dėl kitų priežasčių nesvarbūs, bejėgiai žmonės.

 

Kitas dalykas, kuris man atrodo neatsiejamas nuo Kisarausko kūrybos ir šių dienų – tai taip velniškai greitai bėgantis laikas ir oficialiai optimistiškai sovietinei sistemai prieštaraujanti nihilistinė jo raiška. Anot Saulės Kisarauskienės, dailininkas labai smarkiai jautė laiko tekėjimą, kuris buvo problema ir kartu vienas svarbiausių dalykų, todėl jis nenorėdavo gaišti laiko bereikalingiems pasikalbėjimams. Tapydamas paskutinius savo Ikarus prieš pat mirtį ir kelionę į Niujorką, 1988 m. rugpjūčio 28 d. dienoraštyje Kisarauskas rašė: „Taip skuba dienos, taip jos skuba, kad Dievuliau Dievulėliau – tarsi jas kas temptų. Trumpėja mano laikas iki skridimo [...] Šiandien dar tapiau „Ikarą“, vidurinį labiau pritempiau prie šono.“ Skubančio pasiekti dangų, beatodairiškų ir netgi savidestruktyvių troškimų vedamo Ikaro vaizdavimas dabar atrodo kiek simboliškai ir kartu labai artimai – laiko nuolat trūksta, bet, kita vertus, jo tėkmėje nuveikti darbai tarsi tokie pat nereikšmingi kaip ir patys dirbantieji. Tokį laiko trūkį, sietiną su dabarties intelektualiniu ir moraliniu reliatyvumu, Kisarauskas vaizduoja kūriniuose „Figūros be rytojaus“ (1976), „Nutilęs pirmadienis“ (1978), „Nupilkusių dienų tyloje“ (1981), „Kai visai sutrumpėja dienos“ (1986) ir kituose, kuriuos dar galima pamatyti išsibarsčiusius skirtingose salėse.

 

Parodžiusi, kuo man, posovietinės Lietuvos vaikui, Kisarausko kūryba pasirodė be galo aktuali ir įdomi, tikiuosi paskatinti ne tik susipažinti su dailininku – nuėjus į parodą paskaityti svarbiausius gyvenimo ir kūrybos faktus, pasižiūrėti kasdienybės nuotykius fiksuojančias fotografijas, pastebėti Kisarauskui rūpėjusias temas ir formaliosios modernizmo raiškos novatoriškumą, bet ir rasti atsakymus į sau svarbius klausimus.