Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, vykstantis nuo 2007 m., kasmet į kino sales sukviečia vis daugiau žiūrovų. O jei kas nors paklaustų, pavyzdžiui, kur Vilniuje ieškoti nepatogaus vaizduojamojo meno, pirmiausia nurodyčiau ne Šiuolaikinio meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją, o Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Kaip tik šiuo metu jame veikia nauja paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“
Nors visos Tolerancijos centro ekspozicijos daugiau ar mažiau nepatogios dėl konteksto (sakydama „nepatogios“ turiu galvoje: paveikios, netikėtos, sukrečiančios), nauja paroda išsiskiria praverdama dar vienas Vilniaus kultūrinės atminties duris. Iki pat 2008 m. Cornelios Gurlitt (1890–1919), dabar vadinamos viena talentingiausių vokiečių ekspresionisčių, meno pasaulyje tarsi nė nebuvo, kol Vokietijos meno galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas Hubertas Portzas aptiko žymaus vokiečių ekspresionisto Konrado Felixmüllerio 1917 m. Dresdene pieštą portretą „Gailestingoji sesuo Cornelia Gurlitt“. Toliau tyrinėjant šios menininkės biografiją, 2012 m. jam pavyko surinkti 16 Vilniuje sukurtų kūrinių kolekciją, ją sudaro litografijos ir piešiniai. Ilgai nesvarstęs H. Portzas nusprendė juos padovanoti vienam iš Vilniaus muziejų ir pasirinko Tolerancijos centrą dėl menininkės glaudžių ryšių su tuometiniais Vilniaus žydais.
Kolekcijos pagrindu parengta paroda susideda iš dviejų dalių: vienoje eksponuojami Gurlitt kūriniai kartu su amžininkų prisiminimais, kitoje – panašaus laikotarpio Vilniaus gyvenimo vaizdai, užfiksuoti generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografų. Ir parodos pavadinimas, ir jos aprašymas, ir patys kūriniai, atrodo, nuosekliai pasakoja asmeninę menininkės gyvenimo istoriją: dažniausiai jų centre – jauna moteris, kartais su medicinos sesers uniforma, vienur tarp ligonių, kitur viena. Ir staiga prieinu antkapius – iš pradžių jie litografijoje „Be pavadinimo“, sukurtoje 1917 m. rugpjūčio 17-ąją. Moteris, įsirėmusi kojų pirštais į kalno šlaitą, viena klūpo kapinaitėse. O visai greta vieniši kapinaičių fragmentai – Pauliaus Račiūno 2015 m. fotografijos su prierašu: „Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusių žydų tautybės vokiečių kareivių kapai Vilniaus Vingio parko kapinaitėse“. Tuo metu galvoje sukasi daugybė minčių: apie menininkės tragišką likimą, jos nelaimingą meilę, apie Vilnių karo metais, bet daugiausia apie žydus, kovojusius kartu su vokiečiais, o po kurio laiko... Masiškai jų žudytus. Ir kas gi mums iš viso to dabar liko? Antkapiai ir keli nespalvoti kūriniai? Kaip liudijimai, nuorodos, dokumentai – mažos didelių įvykių metonimijos.
Cornelia Gurlitt į vokiečių okupuotą Vilnių atvyko 1915 m. būdama vos 25 metų, paskirta dirbti medicinos seserimi Antakalnio karo ligoninėje. Dabar jau niekas negali tiksliai pasakyti, kiek tokių medicinos seserų dienų dienas slaugė karo sužeistus ligonius, kiek lėtai pūvančių žaizdų, pūliuojančių galūnių ir paklaikusių iš skausmo akių joms teko kasdien regėti. Nepalankios to meto sąlygos – karo sukelti neramumai, moterims primestos elgesio normos, atskirtis menininkų (išskirtinai vyrų) pasaulyje – nesutrukdė menininkei sukurti savito, ekspresionizmui artimo stiliaus. Ant vieno piešinio, skirto jos mylimajam dailėtyrininkui Pauliui Fechteriui (1880–1958), Gurlitt smulkiomis raidėmis užrašė: „Pasistengusi visiškai aiškiai suvokiu savo piešinių trūkumus. Galbūt, tai prisiminęs, pasijusi laimingas. Daug darbo ligoninėje ir priebėgomis atrandamas laikas tapyti, bet piešiniai yra viskas, apie ką aš kalbu.“
Vilniuje praleisti metai menininkei tapo lemtingi: čia ji slaugė sužeistuosius, bendravo su įvairiausių socialinių sluoksnių ir tautybių žmonėmis, kurie neretai tapdavo jos kūrinių prototipais, patyrė nelaimingą meilę, domėjosi Vilniaus žydų gyvenimu ir atrado su jais daug bendro (jos močiutė iš tėvo pusės buvo žydė). Visa tai išgyvendama nuolat kūrė vieną piešinį po kito. O 1919 m. grįžusi į Vokietiją, ji laiške tėvui rašė: „Blogiausia, kad mumyse kažkas tūno ir nepaliaujamai šaukia: visa tai ne mano reikalas, noriu gyventi savo gyvenimą ir mąstyti savo mintis, subjektyvias ir švelnias, o ne tokias, kurios būtų apsunkusios visokių įvykių [...] ilgiuosi vilnietiško gyvenimo būdo, bet čia neįstengiu jo rasti.“
Minėtas gyvenimo būdas kūrinius lydinčiose ištraukose iš tuometinės spaudos bei amžininkų prisiminimuose nušviečiamas keliais aspektais. Pavyzdžiui, 1916 m. 10-osios armijos laikraštyje rašoma, kad po to, kai Antakalnio rusų dalinių įgulos ligoninę perėmė vokiečiai, „iš maisto atliekų šimtai skurdžių kaimiečių gaudavo maisto“. O šio laikraščio redaktorius, rašytojas Oscaras Wöhrle (1890–1946), minėdamas namą netoli Katedros, rašė: „Viešnamiai dygsta kaip grybai po lietaus, naktimis raudoni žiburiai įsižiebia keliose dešimtyse Vilniaus namų.“ Kitas rašytojas Herbertas Elenbergas (1876–1949) laiške žmonai 1917 m. mini: „Džiaugiuosi senais žydais, kurie ten (Lietuvoje) sėdėjo ir garsiai skaitė Talmudą [...]. Mane jaudino vaizdas, kaip jie su užsidegimu skaito, nors aplink tyko badas.“
Tuometinio Vilniaus vaizdą aiškiau suvokti padeda ir kita parodos dalis – jau minėtos generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos karių darytos fotografijos. Basi elgetaujantys vaikai, apskurę jų rūbai ir tiesiai į tave žvelgiantys maži susitraukę kūneliai didelėmis prašančiomis akimis. Daug visai nevaikiškų žaidimų – cigaretės, ištiesti delnai ir barškantys tušti šaukštai – lyg iš Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“. Buvo ir daugiau fotografijų – senų, suvargusių žydų, gatvės prekeivių ar galvas nuleidusių praeivių, atsitiktinai papuolusių į kadrą. O jiems už nugaros – gražusis Vilniaus senamiestis. Jame tuo metu gyveno skurdžiausi žmonės, daugiausia žydai.
Apie karą, kaip ir apie meną, kalbėti galima daug, paliečiant įvairiausius aspektus. Kad ir kiek tai užtruks – tegu iki giedro pavasario – lažinuosi, jog vis tiek bus švelniai ignoruojamos moterys. Tik ne šioje parodoje, kuri atskleidžia ne vien asmeninę trumpo Cornelios Gurlitt gyvenimo istoriją, bet ir leidžia moters akimis naujai pažvelgti į tokias „nepatogias“ ir iki šiol nemažiau aktualias temas kaip mirtis, kančia, bejėgiškumas, pasiaukojimas, nelaiminga meilė ir daugelį kitų.
Paroda veikia iki rugsėjo 18 d.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10/2, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–ketvirtadieniais 10–18 val., penktadieniais ir sekmadieniais 10–16 val.
