Remigijus Pačėsa, „Pilka diena – pilka žuvėdra“. 1981 m.
„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“
Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.
Tais pilkais 1981-aisiais jau buvo praėję metai nuo III jaunųjų fotografų parodos, kurioje Pačėsa debiutavo. Jaunieji buvo sukritikuoti pagal sovietinį standartą – už negatyvių nuotaikų skleidimą, visuomeniškumo vengimą, tikrovės juodinimą ir panašiai. Taip ir liks iki pat 1988-ųjų, kai išsilaisvinęs Lietuvos menas būtent tokioje fotografijoje atpažins artimo mąstymo ženklus. Jų darbai bus įtraukti į svarbiausias šiuolaikinio meno parodas, vežiojami po užsienius. Bet jie išliks autsaideriai, atsiriboję nuo meno madų, nepataikaujantys kultūros biurokratams, jautrūs šviesai ir niūriai sarkastiški. Tiems, kurie vertina ne premijas, ne užimamus postus ir ne išleistų knygų skaičių, jau seniai aišku, kad a.a. Pačėsa ir Budvytis, kaip ir kiti šios kompanijos nariai, buvo ir yra tikrieji fotografijos meistrai ir menininkai. Jiems nereikalingi madingų sąvokų spiečiai – vaizduotės skrydžiui pakanka tuščių nusibodusio kambario sienų.
Ant mano sienos kybo maža Pačėsos fotografija – erdvės „lankstinys“, padarytas iš kambario kampo, atvirų durų ir juodos jų angos. Čia nukrito blausi šviesos bomba. Jos apakinta rašiau apie nuobodulio estetiką. „Durys“ (1981) – mažai kam žinoma fotografija, kaip ir „Lietingas vakaras“ (1980), kurio prieblandoje iš lėto miršta išvynioti fotopopieriaus lakštai. Bet daugelis prisimena „Parėjau“ (1982): ant sofos numestas švarkas tiesia sulysusią rankovę plevėsuodamas atvartais kaip koks subliuškęs macho, vis dar mėginantis išsaugoti savo puikybę. Daiktai, pamatyti Pačėsos, atgyja, augalai ima demonstruoti savo privačius reikalus, o miestas – skambėti tamsos dūžiais ir sutankintais laiptelių ritmais, pratisomis asfalto plynėmis ir nutryptų žolių šiugždėjimais. Vaizdo natų trukmė tiksliai apskaičiuota, tarsi fotografas būtų matęs ne tikrus daiktus, o šviesos kompozicijas. Bet vos tik susižavi abstrakčia struktūra, pasigirsta duslus šiukšlių konteinerių žvangesys. Jie stovi kaip paminklai visur – ir prie marių, ir prie vaikų žaidimų aikštelių. Jie – tikrovės kvapas, prasismelkiantis pro gražius žodžius kaip priminimas, kad viskas nieku pavirsta, o grožis slypi net ir ten, kur negera.
Ir kad pačiame nykiausiame peizaže, padengtame Lietuvai būdinga lapija ar betonu, yra akutė, pro kurią galima pamatyti tą nežinomą „kažką“. Dažnai Pačėsa tai tiesiog pasakydavo. „Geltona gulbė neatplauks“, – parašė ant upės fotografijos ir sukūrė jos galimybę visose upėse. Prie sovietinio gazuoto vandens automato, kuris tuoj dings iš miesto, jis priklijavo skutimosi peiliuką: „Peiliukas prie nuotraukos priklijuotas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo“ (1992). O ant asfalto užrašė ištisą pasakojimą: „Žuvų erai baigiantis, Vilniaus ir aplinkinių regionų peizažas praturtėjo vaizdais. Mat pakampėmis pardavinėjamos saulėgrąžos, tūtele suvyniotos į ketvirtadalį laikraščio lapo. Juodąsias sėklas noriai perka vaikai, paaugliai, užsikodavimo verti asmenys, šunys ir kiti be dokumentų. / Skamba muzika Šalčininkuose „Ласковый Май“, Do you wanna bannana Vilniuj...“ Visa tai – 1994 metais, konceptualiai nelabai nutolusiais nuo dabarties.
Per tuos dvidešimt metų Pačėsa paliko Vilnių ir apsistojo Marijampolėje, vien tik ją ir fotografavo. Zinkevičiaus paklaustas, kodėl nekeliauja kaip visi, Pačėsa savo pasirinkimą paaiškino taip: „Tavo mėgstamasis D. Michals yra sakęs: „Į mėnulį aš galiu nukeliauti ir mintimis, visai nesvarbu, kad dabar sėdžiu savo kambaryje.“ O dėl sugrįžimų kur nors, tai iš viso kalbi nesąmones. Tu – vilnietis. Tai tavo žemė, tavo oras. Tavo Neris. Taip pat, kaip aš turiu savo Šešupę. Laikui bėgant įsitikinau, kad gyventi turi ten, kur gimei. Ir džiaugtis tuo.“ (Audra Baranauskaitė, „Neįtikėtini vyrukai, arba žvejyba Marijampolėje“, bernardinai.lt, 2008 11 18, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-11-18-audra-baranauskaite-neitiketini-vyrukai-arba-zvejyba-marijampoleje/9375). Tą pasišiaušusį džiaugsmą jis reiškė fotografuodamas – dabar jau spalvotai, skaitmeniniu fotoaparatu: „Nesuprantu sidabro druskų, nors dabar jau – aliuminio druskų, garbintojų. Kažkokia ksenofobija. Tai tiek.“ Žodžių fotografijose liko nedaug. Pakanka suanglėjusios šiuolaikybės iškreipto „shtai“, dar – „shtai Mari...“ Tiktai nufotografavęs ant sovietinio penkiaaukščio ištiškusią smalą, jis primena, kas esąs: „Mano namas apšiktas žiogo.“ Ir visais metų laikais fotografuodamas netaisyklingą, nutryptą, niekieno nematomą, išsiklaipiusiais cementiniais blokeliais aptvertą klombą vidury gatvės užrašo „Pas poeto kapą“. Gėlytės ten žydi tarp akmenų, kaip nužemintame japoniškame sode...
Dabar taip ir liks. Visose klombose – Pačėsos kapas. Jis man pasakojo, kad sovietmečiu Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, „buvęs legendinis pilstomo alaus (paprastai skiedžiamo vandeniu) kioskas, kuris vadinosi „Pas tėvo kapą“. Sako, galbūt ten buvęs apleistas kapelis, bet prisiminimai jau neberyškūs.“ (Agnė Narušytė, „Rašau antrą kartą“, 7 meno dienos, 2011 07 15). Tai sakydamas juokėsi. Nes visi egzistenciniai gelmenys turi juokingąją pusę. Tai žino kiekvienas gyvenimo rūgšties išėsdintas žmogus, tai visose fotografijose žino Pačėsa. Todėl vienos jo paskutinių parodų pavadinimą galima skaityti dvejopai: „Šešėlis rodo šviesą“ yra ir vaizdą kurianti skirtis, ir Nidos saulės laikrodžio papėdėje iškaltas įrašas „lucem demonstrat umbra“, per architektą Ričardą Krištapavičių akmenyje paliktas Pačėsos pėdsakas. Laikrodžio rodyklė juda atskirdama ateitį nuo praeities. Remigijų jau pasivijo šešėlis, bet mums jo fotografijos teberodo šviesą.
