Requiem vargonams

Simboliška, kad apie Gedimino Pranckūno parodą „Fonografija“ rašau jau po laiko – ir sidabro želatinos atspaudai jau atgyvena, ir juose užfiksuoti vargonai jau nebeskamba, ir pati vargonų muzika yra tarsi kito laiko reiškinys. Į melancholiją pastūmėja ir anotacija (nepasirašyta): „1949 m. sovietų valdžia uždarė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią Vilniuje. Vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas buvo suniokotas: alavo-švino vamzdžiai dingo, liko tik cinko skardos prospektiniai vamzdžiai, dalis medinių bei keletas kitų registrų pučiamojo instrumento pagrindinių dalių. Griežykla ir traktūra sugadinta, išliko tik oro skirstymo dėžės ir dumplės. Kažkada buvusi garsų jūra tapo tylos bokštu... Vis tik muzika išliko įstabiose medinių vamzdžių eilėse, minkštame vitražo šviesą sugeriančiame dulkių patale, nulaužtos medinio angelo rankos moste ar aptrupėjusiuose klavišuose.“

 

Taigi stoviu priešais tylos bokštą, ir paroda įskelia punctum: buvau pamiršusi, kokie svarbūs dar neseniai mano gyvenime buvo vargonai. Istorija prasideda XIX a. pabaigoje: mano prosenelis vargonininkas Viktoras Narušis, 25-erius metus atitarnavęs caro kariuomenėje, vargonuodamas tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje keliauja geležinkeliu į vakarus, kol apsistoja Kartenoje (Kretingos raj.). Ten jį, valstiečių vaiką, įsimyli gal dvigubai jaunesnė bajoraitė Valerija. Ji pabėga iš namų ir jiedu susituokia. Vasarą kaime žiūrėjau į jų rimtus veidus nuotraukose ir įsivaizdavau, kaip Valeriją suviliojo muzika, kuria Viktoras drebino ne tik medinės bažnytėlės sienas, bet ir visų aplinkinių sielas. Meno geną jis perdavė sūnui Pranciškui. Jis taip pat vargonavo, buvo Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestro kapelmeisteris, chorvedys ir kompozitorius, parašė maršą „Tūkstantis žingsnelių“ ir valsą „Ruduo lietuviškam kaime“. Jis mokė savo sūnus Jurgį ir Praną muzikos, kad meno bacila keliautų toliau – iki pat mano sesers Gabijos, kuri taip pat buvo vargonininkė. Taip – jau tiktai buvo. Nes profesionaliai vargonuoti apie 2000-uosius metus nebeliko kur ir kada – koncertuoti reikėjo beveik nemokamai. Kai sesuo studijavo Muzikos ir teatro akademijoje, eidavau į visus jos ir kitų vargonininkų – Leopoldo Digrio, Jūratės Landsbergytės, Virginijos Survilaitės – koncertus ir visai ne iš mandagumo. Tik vargonai gali taip tirštai užpildyti erdvę, ypač kai jie pasakoja Johanno Sebastiano Bacho, Olivier Messiaeno, György Ligeti, Maxo Regerio mintis autentiškoje aplinkoje – bažnyčioje. Tada jų vamzdžiais varinėjamas oras susiūbauja su sakyklų drožiniais ir paauksuotais vynuogienojais, čiužinėja voliutomis, kyla angelų sparnais, kol pasiekia kupolą. Iš ten – matau – garsai dūmija tiesiai į dangų, tumulais, bet ne baltais, o spalvotais. Esu ne kartą jautusi, kaip ne tik kasdieniai rūpesčiai, bet ir mano kūnas, ir mano varganas aš išskrieja kartu su jais, nes jau supleškėjo nuo kiekvienoje ląstelėje rezonuojančio garso.

 

Vargonų kultūra Vilniuje po truputį atsigauna, bet senieji instrumentai nyksta. Anot Girėno Povilionio, Lietuvos vargonų istorija prasidėjo 1408-ųjų balandžio 11-ąją, kai Marienburgo kryžiuočių pilies iždininkas knygoje užrašė, kad Didysis ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes (vok. – „item 6 m. vor eyn Clavicordium und Portativum, das unsers Homeysters Herzoge Wytowten Frauwe sante“) (Lietuvos istoriniai vargonai, http://www.vargonai.com/). Paskui jų buvo pristatyta daug, bet daug ir sudegė, buvo sugriauti kartu su bažnyčiomis ir nebeatstatyti. Nes jau seniai dumplinius vargonus ėmė keisti elektroniniai – sintezatoriai, numodavo mano sesuo perspėdama, kad jie „netikri“. Tikrieji vargonai gaudžia galingiau, bet ir padūsauja, net uždūsta – melodija kartais skamba kaip į penktą aukštą lipančios senutės skundas. Tas negalios alsavimas užriaumojusio Dievo plaučiuose ir yra tikroji paguoda kiekvienam. Betgi užteks apie vargonus! Grįžkime prie fotografijų. Jų yra 28, visų formatas – 30 x 40 cm.

 

Jose vargonų taip pat nėra. Tik apdulkėję pedalai, skardinių prospektinių vamzdžių liekanos, oro skirstymo dėžės, dumplės, kažkokios medinės lūženos. Tai galima būtų nufotografuoti dokumentiškai – kaip kultūros naikinimo liudijimą, pabrėžiant lūžius, griuvėsius, degradaciją. Tačiau Pranckūnas – ne toks fotografas. Jis mėgsta prieiti labai arti, šiuo atveju – tarsi priglausdamas ausį prie medinio-skardinio vargonų kūno: gal pasigirs kvėpavimas? Artuma ištirpdo kontūrus, faktūras, medžiagas, tarsi plaukiotume po tikinčiųjų ašarose nuskendusį vargonų kultūros „Titaniką“, ieškodami jo viduriuose brangenybių, kurias paliko skenduoliai. Toje prietemoje tik vieną medinį kraštelį pabrėžia iš kažkur sklindanti blausi šviesa. Fotografas, atsargiai apeidamas dulkių skulptūras, po truputį įveda žiūrovą į vargonų statinį. Tada išgirsti ne tiktai kvėpavimą. Šviesa šiurena jo medines dalis lyg šluotele, kartais tik lengvu mostu nubraukdama kontūrus, kartais užtušuodama vaizdą tamsiau, kad būtų visiškai tylu, kai kur teptelėdama ryškesnį stačiakampį, trikampį ar juostą. Tarsi instrumento viduje būtų įsitaisęs Vladimiras Tarasovas, kuris panašiai sugrojo „Paskutinį peizažą“ („Last Landscape“) – šepetėliu teškeno mokyklinę lentą, kur Josefas Nadjis šokdamas jau buvo kreida išraizgęs brūzgynus. Muzika yra visur, net ir kultūros griuvėsiuose.

 

Pasiklausius šviesa virtusio Tarasovo, requiem nebeskamba kaip atsisveikinimas – fotografijos kviečia griežti daiktų vargonais, objektyvais, ryškalais, popieriumi. Juk čia skamba tikras sidabras, savo spindesį paaukojęs fotografijai, kuri irgi graži savo atsidūsėjimais ir dusuliais, grūdelių gurgždėjimu ir teškenimusi vonelėse. Fotografijos taip pat likę nedaug. Tik keli, ją girdintys, tą skirtumą susiranda. Pranckūnas – vienas iš jų. Ima šiems laikams per sunkius daiktus, per daug nuodingas, per daug terliojančias medžiagas ir ilgai gamina vaizdą. Nes tik šitaip, viską sulėtinus, dar galima įrašyti teberusenančios vargonų sielos fonogramą.