Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.
Dabar pats metas rašyti apie Hamburgo menininkę Aliutę Mečys. Vasaris – ypatingas mėnuo, žymintis antrąsias jos mirties metines. Kaip vokiečiams sakė Osvaldas Daugelis, ši, pirmoji, A. Mečys paroda Lietuvoje – tik užkandis lietuvių publikai. Daugelis dar prieš pusmetį negirdėjusių tokios pavardės šiandien buriuojasi į vis didėjančią jos gerbėjų grupę. Nuo gruodžio mėnesio į įvairius kultūros leidinius plūste priplūdo straipsnių apie Aliutės parodą ir jos sunkią vaikystę, griežtus tėvus, uždarą būdą ir begalinį norą atvykti į Lietuvą. Deja, net kilus masiškam susidomėjimui, vieną po kitos vartant publikacijas, ryškėja beveik identiškos pastraipos – niekam kol kas nepavyko atkapstyti ko nors, ko lapkritį, prieš parodos atidarymą, nebūtų papasakojusi Rasutė Žukienė penktojoje konferencijoje „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“. Tiesa, retoje kurioje publikacijoje atkreiptas dėmesys į Aliutės feministines pažiūras, kurių apraiškų apstu daugumoje eksponuojamų darbų, pradedant sparnuotais hibridais, keistu jos širdies draugo György’o Ligeti atvaizdavimu, nėščiosiomis ir motinomis bei senolėmis, baigiant hermafroditais. Žinoma, feminizmas ir lyties tapatybės studijos iš pirmo žvilgsnio neatrodo esminiai dalykai, žiūrint į Lietuvoje pirmą kartą pristatomos, niekam nežinomos Vokietijos lietuvės kūrinius. Svarbiau – vaizdų makabriškumas, žiaurus irrealizmas, kaip autorė pati sakė, yrantys kūnai, niūrios karo pasekmės ir visa kita, paprastai aprašoma pirmojoje pastraipoje. Straipsnių autoriai nepamiršta paminėti ir Aliutės blaškymosi tautinės tapatybės klausimu – juk kai kurie darbai pasirašyti sulietuvinta menininkės pavarde (tikroji pavardė – Meczies)! Ak, kaip svarbu, esmiška jos kūryboje pasirašinėti lietuviškai, palyginus su tuo bjauriu, nemėgstamu žodžiu iš f raidės... Viliuosi, kad nebūsiu apkaltinta fanatike, atkreipusi dėmesį į tokias įdomias moters tapatybės interpretacijas, kilusias iš tos pačios visų aprašytos dailininkės biografijos: griežti tėvai, neleisdavę menininkei ne tik piešti, bet ir žaisti kieme, nes ten yra berniukų; sudėtingas romanas su G. Ligeti; domėjimasis M. Gimbutienės aprašytomis lietuvių laumėmis ir raganomis – visa tai atsispindi menininkės kūryboje.
Menininkės mylimasis – kompozitorius G. Ligeti – žaismingai šypsosi tik viename kūrinyje. Apsuptas paukštelių, jis stovi apsikabinęs dvi laimingų moterų dekoracijas, bet nė viena iš jų nėra Aliutė – jos gilus žvilgsnis matomas darbo apačioje, moterų siluetuose. Iš akių sklinda liepsna, uždeganti griuvėsius ir pačias moteris, nuo vienos iš jų užsidega ir G. Ligeti ranka. „Prancūziškas pavydas“, – skelbia kūrinio, nutapyto 1982 m., pavadinimas. Jei gerai atmenu, R. Žukienė pasakojo, kad G. Ligeti turėjo romaną su dviem studentėmis tuo laikotarpiu, kai dėstė Muzikos ir teatro universitete Hamburge. Apie tai sužinojusi, Aliutė savo emocinės išdavystės skaudulius išliejo ne tik šioje, bet ir kitoje, siaubingesnėje kompozicijoje 1983 metais. Pastarojoje menininkė guli embriono poza, susigūžusi ankštame karstelyje, jos kūnas jau beveik visai suiręs, išskyrus akis, lūpas ir krūtis. Menininkė laiko glėbyje kūdikį, kurio yranti galvelė dar labiau trikdo, iškyla klausimas – ar Aliutė buvo nėščia? O galbūt tai – tik metaforinis nebegyvas jų meilės vaisius, kurio dailininkė nenori paleisti?.. Šalimais matyti išsigandęs, perbalęs G. Ligeti, šiek tiek pravėręs lūpas, tarsi bandantis spėti pasiteisinti, kol jo į tamsą nenusivedė keisti kaulėti paukštžmogiai, nešini ginklais.
„Kalbu apie harpiją. Aš galvoju ne apie šlykščią būtybę iš graikų sakmių, ne apie arfa grojantį moterišką angelą [...]. Man harpijos yra didelės, stiprios moterys, kokios jos buvo nuo pradžių. Nepaklūstančios jokiam patriarchališkai prifarširuotam helenistiniam mitui ir tokiai pat krikščioniškai ikonografijai. Tik ji pati. Didelė ir stipri“, – rašo Aliutė laiške Danai Horakovai. Tikriausiai šioje kompozicijoje harpijos – Aliutės pagalbininkės, kurios leidžia menininkei ramiai iškęsti vidinį skausmą vienatvėje, kol pačios nubaus skriaudėją. Kituose keliuose darbuose dailininkė pati susitapatina su harpijomis, kaip antai „Kalinėje“, kur ji vėl uždaryta ankštoje medinėje talpoje, šį kartą – narve, pro kurio skyles išlenda Aliutės alkūnė ir keliai. Viena koja jau spėjusi transformuotis į paukščio, tamsiame fone matyti ir melsvai žalias sparnas. Aliutės žvilgsnis ryžtingas ir griežtas – pamažu ji virsta didele ir stipria būtybe, nebetelpančia į patriarchalinius narvus. Jos plika galva apvyniota kruvinu tvarsčiu, kaip alegorija į erškėčių vainiką – šventą kankinystės ženklą. Tačiau netrukus Aliutė prisikels, sparnai iš žolių sutvirtės ir ji pati virs Harpija. Kad virsmas įvyko, matyti jau vėlesniame, spalvingesniame 2001 m. autoportrete su paukščio kauke. Jame Aliutė atrodo nepalaužiama, karinga kaip ir jai ant peties tupintis paukštis. Pasitelkdama mitologines būtybes ji laisviau galėjo išreikšti savo skausmą ir nepasidavimą vyro dominavimui. Po išdavystės jai reikėjo feministinių „globėjų“, o vėliau ir pati tokia tapo. Žinios apie harpijas ir M. Gimbutienės aprašytas laumes raganas jai padėjo išreikšti tvirtas feministines pažiūras, kurios 9-ajame dešimtmetyje jau atvirai skleidėsi visame pasaulyje. Kai kurios harpijos Aliutės Mečys paveiksluose net sudievinamos, pavyzdžiui, 1983 m. „Motinos džiaugsmuose“ nėščios harpijos su žiurkių uodegomis atrodo kaip griaunantys pasaulį titanai, mintantys žmonėmis kaip ir lietuvių laumės. Tikriausiai šis kūrinys puikiai iliustruoja įsivaizduojamus „feminizmo siaubus“, kurių bijota ir anuomet, ir šiais laikais. Bėganti nuo žodžio iš f raidės visuomenė, ko gero, Aliutės akimis, įsivaizduoja feministes kaip matriarchato diktatūros siekėjas – bjaurius antžmogius, griaunančius pasaulį ir draskančius viską, kas pasimaišo po kojomis, visai kaip laumės ar harpijos.
Nuo šio paveikslo galima pereiti prie kitos temos – nėščiųjų ir gimdytojų atvaizdavimo A. Mečys kūryboje. Ne, čia nenoriu kalbėti apie Aliutės tėvą ir motiną, kurie perteikti tapybos darbe „Motinos“ – apie sunkią jos vaikystę ir tėvų nemeilę jau rašyta kitur. Be abejo, galima šią temą plėsti, tačiau tuomet reiktų plėstis ir kitur, o viską aprėpti Aliutės Mečys kūryboje, atrodo, tiesiog neįmanoma. Noriu pakalbėti apie 3 skirtingas moteris: nėščią Aliutę („Mama“, 1982 m.), mechanizuotą trimitininkę („Autoportretas II“, 1982 m.), ir nėščią moterį griuvėsiuose (Be pavadinimo, 2003 m.). Norint suvokti autorės, besilaukiančios G. Ligeti, autoportretą, reikėtų žinoti, kad jos mylimasis kompozitorius sirgo. Jo biografijoje pažymima, kad 1977–1982 m. sveikatos būklė buvo labai pablogėjusi. Tikriausiai Aliutė jautėsi tarsi Mergelė Marija, nuolatos slaugydama G. Ligeti, galbūt dėl jo dailininkė 1979 m. staiga nutraukė sėkmingą scenografės karjerą. Savo globėjiškumą ir rūpestį Aliutė atskleidžia nutapydama save, apsisiautusią galvą violetine skraiste, tačiau bejėgis mylimasis įsčiose, rodos, ligomis ar bent jau dideliu nuovargiu užkrečia ir savąją mamą – šiame autoportrete A. Mečys beveik tokia pat žalia kaip ir sienos fone. Taip pat reikėtų pasakyti, kad tais pačiais metais mirė G. Ligeti motina, kas Aliutę įpareigojo atlikti ne tik nuolankios mylimosios, bet ir rūpestingos motinos pakaitalo vaidmenį.
Kitame savo autoportrete Aliutė nutapė mechanizuotą moterį, krentančią iš miesto į kosmoso tuštumas. Moteris laiko rankoje sulankstytą trimitą ir porą teptukų. Tikriausiai šis darbas nurodo galutinį Aliutės atotrūkį nuo seniau ją supusio pasaulio į vienatvę, skirtą saviraiškai. Mechanizuotos moters gimda prigręžta prie gaktos, apnuoginamos vidinės kūno konstrukcijos iš medžio ir metalo, šone matyti prisukimo raktas. Aliutė jautėsi išnaudojama kaip lėlė ir norėjo izoliuotis nuo visko, užsidaryti ir tapyti sau. Galiausiai kur kas vėlesniame kūrinyje, kuriame pavaizduota nuoga griuvėsiuose stovinti nėščioji, nėra aišku, ar Aliutė tapė pati save, ar kitą moterį, kadangi galva apgaubta žydra skraiste, surišta per kaklą, panašiai kaip viename žymiausių René Magritte’o paveikslų. Griuvėsių tolumoje nusisukęs stovi paslaptingas žmogus. Nežinia, ar A. Mečys stengėsi pratęsti „Meilužių“ istoriją, nes labai sunku įžiūrėti paslaptingą figūrą tolumoje. Tačiau jei tai vis dėlto yra Aliutiška daugiau nei pusamžiu senesnio kūrinio interpretacija, čia aistra visai nedvelkia. Panaudota nuoga moteris stovi griuvėsiuose, palikta vyro, kuris išnyksta tolumoje. Jų nebesieja niekas, bejėgė moteris vis dar nieko nemato, galbūt vis dar akla nuo meilės, o štai figūra tolumoje – apsirengusi ir nuleidusi galvą. Paveikslas primena pagrindinę moters silpnybę prieš vyrą – reta kuri sugeba pabėgti nuo motinystės. Žinoma, yra daug vienišų tėvų, tačiau nėščiosios ar neseniai pagimdžiusios paliekamos kur kas dažniau, o paskui jos dažnai pirštu badomos kaip laisvo elgesio, miegančios su kuo papuola, prisigimdančios vaikų ir negalinčios su jais susitvarkyti. Aišku, nežinia, ką iš tikrųjų paveikslu norėjo pasakyti Aliutė, bet moteris čia akivaizdžiai bejėgė – net jos rankos surištos!
Galiausiai menininkė eksperimentuoja su lytine tapatybe atvirai piešdama ar tapydama hermafroditus. Tiesa, dažnai nuogos moterys jos darbuose pavaizduotos su falais, vyrai – priekyje turintys užpakalius. Tačiau vyrams Aliutė nesuteikia galios (ir kartu – kančios) gimdyti, o moterims duoda galimybę tapti visaverte falinės kultūros dalimi.
Galbūt gerai, kad tik dabar rašau apie Hamburgo dailininkę Aliutę Mečys. Nors vasario mėnuo puikiai dera jos mirties metinėms prisiminti, parodą jau daugelis pamatė ir nieko nebeišgąsdinsiu bjauriu žodžiu iš f raidės. Pastarasis toks baisus, gal net siaubingesnis už visus tuos šmėklų ir praeities kupinus Aliutės irrealizmus. Kai kurie įspėjo – silpnų nervų žmonėms lankytis parodoje nepatartina. O ir man turbūt derėjo pradžioje parašyti, kad silpnų nervų skaitytojams geriau nesmalsauti. Neseniai viename LRT „auksiniame“ konkurse girdėjau, kaip džiaugėsi vienas vertinimo komisijos narys, kad dainininkės nėra feministės, vylėsi, kad iki to nedaeisim. Na, o aš labai tikiuosi, kad daeisim bent iki nebaimės šiam žodžiui ir, atvėrus duris naujai Aliutės Mečys parodai, galėsime drąsiai diskutuoti apie dailininkės kūrinių esmę, o ne lietuvišką jos tapatybę.
Paroda veikia iki kovo 22 d.
M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11– 19 val.
