Baltieji, ėjimai, paralelės ir paradigmos

Aistė Kisarauskaitė ir kiti maloniai sutikę bendradarbiauti autoriai sukūrė intrigą – parodą, susidedančią iš dviejų projektinių sandų. Dar nemačius eksponatų, objektų ciklai – „Baltieji“ ir mobili galerija „Ėjimai“, – autorės įvardinti kaip projektai, kelia asociacijas su šachmatais. Aliuzijos į šachmatus šioje parodoje nepamatysime, bet galima sutikti su autore ir suprasti, kad idėjos materializavimo ir gludinimo procese vyksta itin panašios rokiruotės kaip ir žaidžiant šachmatais, kai reikia numatyti bent keletą ėjimų į priekį ir, tai numačius, toliau improvizuoti – panašiu ritmu kaip „Vienas ėjimas į priekį, du atgal etc.“ Taip ir išeina, kad idėja ir jos įgyvendinimas tampa projektu, nes pamatinės sumanymo idėjos vienaip ar kitaip materializuojasi sąlygiškumais pasižyminčioje galerijos „Baltoje dėžėje“, tai yra projektai materializuojasi į parodą.

Tokios atsietos įžangos ėmiausi numatydama, kad nemenkai daliai „grynojo žanro puoselėtojų ir mylėtojų“ iškyla klausimas, kaip vertinti šią Aistės Kisarauskaitės ir (jeigu gerai suskaičiavau) kitų šešiolikos autorių parodą, kurioje tikrai ne paviršutiniškai realizuojamos ir amžinos, ir šiuolaikiškai ekstravagantiškos, ir poetinės idėjos, keliami klausimai, į kuriuos kiekvienas atsako savaip, suprasdamas tai kaip metaforų kūrimą ar tik kaip šaradų žaidimą.

Darbų ciklo „Baltieji“ pavadinimas apima daugybę semantinių paralelių. Tabula rasa, baltas popieriaus lapas, baltas drobės „kūnas“, žmogaus kūnas, kurio paslaptis ir slėpinius dengia, slepia oda, membrana, kurią kartais prapjauna chirurginis skalpelis. Drobė-kūnas, kūno drobė, drobės paviršius kaip kūno paviršius... Aistės Kisarauskaitės bendraautoriai, sukūrę chirurginių pjūvių ir siūlių išvagotus objektus, drobes-objektus susiejo su kūnais, kuriuos operuoja. Kūnas, pjūvis, dygsnis – taip atsiranda keistos prigimties grafika, piešinys ant drobės kūno, „šokantis“ savu ritmu ir žingsniu, primenantis šokančios balerinos piktogramišką siluetą, paukščių pėdsakus sniege, pačiūžų paliktas žymes ant ledo, punktyrą, daugtaškį arba tiesiog siūlę.

Chirurgai dažnai pavadinami menininkais, ir apie siūlių preciziką sakoma – „susiūta gražiai kaip chirurgine siūle“. Aistei dažnai kyla asociatyvinių improvizacijų idėjų. Tikėtina, kad pavasarį siūdama didelio formato drobę savo būsimam kūriniui ji ir sumanė kūno ir drobės paviršiaus paralelę.

Kita mintis, kylanti žiūrint į chirurgų susiūtas drobes, nuveda į XX a. pirmosios pusės bandymus desakralizuoti paveikslą, kai minimalistinės tapybos pradininkai taip pat dygsniuodavo, perrėždavo, ritmiškais pjūviais atakuodavo paveikslo paviršių, drobę, tarsi siekdami atverti kitą, gilesnį suvokimo sluoksnį ir kartu – materialiai apčiuopiamą trimatę dimensiją, erdvę „po“ ir „už“ paveikslinio kūno (pvz., Lucio Fontana (1899–1968) etc.).

Paveikslinio paviršiaus pjūviai visada žioji kaip žaizdos, beveik kiekvienam keldami asociacijas su sužaloto kūno oda, tad reikia susiūti, ir gražiai susiūti, ką ir darė chirurgai: prof. Germanas Marinskis, prof. Audrius Aidietis, Andrius Rybakovas, Gediminas Račkauskas, Kęstutis Saniukas, Renaldas Vaičiūnas, Dainius Balčiūnas, tapdami darbų ciklo „Baltieji“ bendraautoriais.

„Baltieji“ drobių paviršiai – tai tabula rasa paviršiai, kuriuos pakeitė chirurgai, anksčiau dėvėję baltus chalatus. Dabar nebėra baltų chalatų, bet šiuos medicinos ir chirurgijos meno atstovus tikrai norisi vadinti „baltaisiais“ gelbėtojais. Tokia galima dar viena ciklo „Baltieji“ prasmių paralelė.

Mobili galerija „Ėjimai“ yra mobili ne vienu aspektu, ir žodį „galerija“ taip pat galima suvokti perkeltine prasme. Nepaprasti keturių fasonų balti batai (meistras Žanas Maslauskas) – ekstravagantiški meniniai objektai, kuriuos galima apsiauti ir mobiliai demonstruoti ne tik galerijos erdvėje, bet ir gatvėje, pristatant juos kaip į mases „einančią“ meno idėją ir kartu pasiūlant kitokį požiūrį į dėvimus daiktus, kurie iš tiesų gali būti meno kūriniais. Nieko nuostabaus – juk esti ne vienas batų muziejus, kuriame galima pamatyti pagal įžymių dizainerių ir menininkų projektus sukurtos avalynės. Aistės kolekciją sudaro kartu su Gintautu Trimaku, Birute Zokaityte ir Aurelija Maknyte sukurti batai – artefaktai, papildyti netikėtomis dekoro detalėmis.

Militaristinio stiliaus batuose paslėpta kariniam šnipinėjimui skirta Gintauto Trimako išryškinta ir meno kūriniu paversta aerofotojuosta, be galo elegantiški Oksfordo stiliaus batai turi paslaptį – Birutės Zokaitytės išraižyti Mėnulio paviršiaus žemėlapiai ant padų, galintys Žemės paviršiuje palikti Mėnulio paviršiaus atspaudus, estampus su palydovo kraterių topografija. Aistės Kisarauskaitės aukštakulniai, ilgaauliai „stiletai“ su chirurginėmis žirklutėmis vietoje kulno ir bateliai su keičiamu relikviniu dekoru (tai Aurelijos Maknytės idėja), žinomų menininkų naudotais teptukais, nuimtais nuo kotų (panaudoti Žygimanto Augustino, Valentino Antanavičiaus, Saulės Kisarauskienės, Gintaro Znamierovskio teptukai). Teptukai vietoj kutų ir ne bet kokie, o artefaktiniai, verti eksponuoti, o ne tik būti dekoratyviniu elementu (juokauju)...

Intelektualus manipuliavimas objektais, artefaktais ir daugiabriaunėmis asociacijomis Aistės Kisarauskaitės parodą išskiria iš gana vienspalvio rudeninių parodų konteksto, suteikia galimybę pasidžiaugti menininkės gebėjimu ne tik „žaisti šachmatais“, bet ir pateikti materializuotas keistų ir dar keistesnių pradinių idėjų parodines versijas.

Paroda vyksta iki lapkričio 7 d.

VDA galerija „Artifeks“ (Gaono g. 1, Vilnius )

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.