Apgaulinga rūsio magija

Cooltūristės ‒ Laimos Kreivytės projektas, taip pat ir jos nenuilstamas dalyvavimas visada ir visur: dailės kritikoje, poezijoje, mene, aktyvizmo baruose ir t.t. Kreivytė, ko gero, viena tų mūsų meninio konteksto figūrų, kuriai procesas svarbesnis už rezultatą, nes procesas, matomumas, dalyvavimas dažnai ir sukuria rezultatą. Kartais visai neprastą.

 

Dar kelios papildomos intrigos ‒ Cooltūrisčių angažavimasis feministinei ideologijai, anonimiškumas, taip pat kolektyvinis kūrybos principas ‒ Cooltūrisčių nare, o gal ir nariu, gali tapti bet kas tam tikro projekto kontekste arba tiesiog pasiūliusi (-ęs) idėją. Toks sąlygiškas atvirumas bendrai kūrybinei veiklai, pasiūlymams iš šalies irgi pozityviai išsiskiria mūsų „autorinio“ šiuolaikinio meno kontekste.

 

Kalbant apie Cooltūrisčių projektą „Pogrindžio antropologija“ apima kiek dvilypis jausmas. Viena vertus, antropologinio tyrimo taktikos šiuolaikiniame mene jau gerokai nualintos, o sovietmetis irgi tapęs kliše, kurios „refleksijų“ neišvengia niekas. Kita vertus, išsiaiškinus priešistorę, situacija keičiasi. Pasirodo, viskas prasidėjo dar 1996 metais nuo Neringos Abrutytės poezijos. Abrutytė tuo metu gyveno Nidoje. Taigi, jos poezija Kreivytei patiko, sujaudino, tarsi sukūrė paslaptingą Neringos (kaip poetės ir kaip vietovės) vaizdinį ir, žinoma, troškimą tenai nuvykti susitikti su Neringa, kartu ir pamatyti savo akimis Neringos gamtą.

 

Taigi, nutranzavus iki Nidos ir apsigyvenus viename iš „skladukų“, prasidėjo „pogrindžio antropologija“, įgavusi vizualų pavidalą tik 2013 metais. Beje, „tyrimas“, t.y. savadarbių poilsiaviečių fiksavimas, pareikalavo ir išradingumo, nes tokių poilsiaviečių Neringos gyventojai nelinkę viešai populiarinti, netgi jei jos fiksuojamos tik „vardan meno“.

 

Pasirodo, Neringoje, ypač Nidoje, šis oficialus, pusiau pogrindinis ir netgi pogrindinis, paralelinis „skladukų“, savadarbių sandėliukų, poilsiavietėmis paverstų garažų ir t.t. pasaulis egzistuoja ir klesti kiekvieną vasarą. Vietiniai gyventojai išnuomoja savo butus poilsiautojams, patys gyvena išradingumu stebinančiose patalpose, o kartais priešingai ‒ pinigais nesišvaistantys poilsiautojai įkurdinami keisčiausiose vietose, nes Neringos „magija“ ‒ turistinis mitas ‒ priverčia iškęsti tokias sąlygas, kuriomis šiaip jau vargu ar būtų nuolat gyvenama.

 

Viena vertus, poilsiautojai patiria „kultūrinį šoką“, būtiną išmušti kasdieniams rūpesčiams, rutinai ir „gerai pailsėti“; kita vertus, vietiniai gyventojai pasistengia iš bet kokio kvadratinio metro, „statinį“ ar „patalpą“ primenančio objekto išspausti pinigų. Visi daugiau ar mažiau lieka patenkinti. Taip formuojasi savita turistinė kultūra, kurią sudaro daug vienas kitą perdengiančių sociokultūrinių sluoksnių. Taigi, tai yra tikrai turtinga medžiaga meniniam ir socialiniam tyrimui.

 

Kartu Kreivytė, Kęstučio Grigaliūno ir Laisvydės Šalčiūtės padedama, rado gana sėkmingą šio antropologinio tyrimo vizualizacijos sprendimą (o konkrečiai šis projektas įgyvendintas kartu su Dalia Mikonyte – red. past.), nuotraukas perkėlusi į švieslentes. Nesvarbu, ar tai asocijuojasi su sovietmečiu, tačiau Nidos kultūros namuose „Agila“, beje, sovietinio modernizmo statinyje, šios švieslentės atrodė visomis prasmėmis savo vietoje (eksponuotos rugpjūčio mėnesį). Maža to, laimingas atsitiktinumas ‒ instaliuojant parodą, reikėjo rasti būdą švieslentėms pakabinti, nes gręžti sienų nebuvo galima. Menininkas, nidiškis Marius Valančius, – „Agilos“ darbuotojas, atsakingas už ekspozicijas ir čia vykstančių renginių sceninį apipavidalinimą, – pasiūlė sudėti švieslentes ant apverstų fotelių, paprastai atliekančių tiesiogines savo funkcijas. Taip savotiškas kolektyvinis-kūrybinis darbas leido atsirasti gana paveikiai parodai-instaliacijai. Šią parodą Nidoje teko matyti.

 

Meninis tyrimas buvo atliktas rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu, be to, už Nidos savivaldybės skirtą stipendiją, todėl šis kontekstas „tyrimą“ apkrėtė nežymiu konjunktūros ir „prievolės“ virusu (juk už rezidenciją reikia kažkaip atsiskaityti), kita vertus, istorija su Abrutytės poezija, šios istorijos tęsinys „tyrime“ ir galop paroda „Agiloje“ sukūrė ir simpatišką prasmių įtampą pozityvia prasme.

 

Kas kita ‒ paroda, perkelta į Vilnių, Šlapelių galeriją. Nesutikčiau, kad šiuo atveju rasta „dar geresnė“ erdvė nei Nidoje. Priešingai, manyčiau, kad „pogrindis“, instaliuotas rūsyje („pogrindyje“), tampa „sviestu sviestuotu“, t.y. kiek tiesmukiška referencija. Todėl Cooltūrisčių projektas Vilniuje, Šlapelių rūsiuose, be to, ištrauktas iš aktualaus konteksto, mano galva, atrodo kiek skystokai. Tačiau svarbiausia, kad Cooltūristės aktyvios, kūrybiškos ir orientuotos į nuolatinį kūrybinį procesą. Tai yra stipriausia jų veiklos savybė.