Metalo skambesys, spindesys ir fonas

Metalas, gimstantis pasitelkus visus keturis pagrindinius elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, jau savaime negali nedvelkti archaika. Kažkuo pirmykščiu. Kažkuo esminiu, kas gimsta čia ir dabar. Baltų mitologija valdančiam metalą, t.y. kalviui, priskiria beveik demiurgines savybes: jo galioje nukalti žmogų ar grąžinti jam jaunystę, o kalvystės amato įvaldymas ir gautos žinios primena iniciaciją, „antrąjį gimimą“. Visa, kas susiję su metalu, nėra paprasta. Nei paprasčiausiais fiziniu ir techniniu, nei mitiniu, nei istoriniu, nei estetiniu aspektais. Metalas diktuoja kūrėjui – šis priešinasi ar pasiduoda. Metalas kelia iššūkius. Metalas pasakoja istorijas. Metalą su juo dirbantys ir iš jo kuriantys renkasi (tikiuosi) ne šiaip sau. Metalas sudaro jų gyvenimo foną. Galite man kiek tik norite priekaištauti, kad pernelyg (ir visai be reikalo) mistifikuoju metalą, tačiau metalistai supras, apie ką aš. Supras, bet dauguma jų toliau tylės, kaip jau senokai yra įpratę. Lietuvoje metalo meno scena – kukli ir tyli, ypač lyginant su švedais, suomiais, vokiečiais ar vis tais pačiais visose srityse toliau pažengusiais estais. Tas ne mūsų naudai bylojantis lyginimas su estais ypač apmaudus: beveik visi vyresniosios ir daugelis viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkų profesijos pagrindus, pagarbą ir meilę metalui įgijo būtent Taline.

 

Taline, kur metalo menas džiaugiasi užtarnauta pagarba, autorių darbus muziejai perka iš parodų, o menininkai savo aktyvia veikla tęsia 500 metų trunkančią šio amato, virtusio menu, tradiciją. O štai lietuviškoji terpė, regis, kažkodėl įtraukia autorius tarsi pelkė: talentingi menininkai, pabaigę studijas (anksčiau – Taline, dabar – Telšiuose, Vilniuje ar Londone), kažkur išnyksta. Ne visiškai, jie gyvena, eina į parduotuves, susitinka su užsakovais, augina vaikus, keliauja. Tik parodinis gyvenimas iš jų orbitos tarsi prapuola; kažkur dingsta kūrybinės ambicijos, noras varžytis, dalyvauti, būti pamatytiems ir patiems matyti ką nors daugiau nei vestuviniai žiedai ir dar vieni vestuviniai žiedai. Ir dar. Be abejonės, dabar rašau kaip nepataisoma idealistė: metalo menininkams, kaip ir visiems kitiems, taip pat reikia valgyti, turėti pastogę, aprengti vaikus ir išleisti juos į mokyklą, kas rytą įdedant į jų kuprines po sumuštinį. Tačiau gaila ir dingusių ambicijų; ir labai norisi, kad bent kiek jų išliktų. Nors kas dveji metai. Turiu galvoje tarptautinę metalo meno bienalę „METALOfonas“, surengtą 2011 m. pačių autorių iniciatyva – tų, kuriems vis dar svarbus profesinis tobulėjimas ir noras nuveikti ką nors kartu.

 

Tais metais rašiau: „Faktas, jog „METALOfonas“ atsirado, taip sakant, „iš liaudies“, metalo menininkų noru ir pastangomis – reiškia, yra reikalingas patiems autoriams reiškinys, o ne eilinis „projektas“, skirtas kokiai nors statistikai pagerinti. Išlaikyta vieta, kurios kitą kartą tikriausiai nebeužteks – LDS salono vitrina prie ŠMC.“ (7md, nr. 39 (961), 2011 11 04) Dabar, 2014-aisiais, „METALOfonas“ girdimas vėl. Bienalė po trejų metų – suprantu, kad tai oksimoronas. Tačiau ne viskas taip paprasta metalo meno pasaulyje, ypač tarptautinių parodų organizavimas, ir šitas tekstas skirtas ne tam, kad viena paroda būtų iškelta kitos sąskaita, o morint konstatuoti tąsą. Taigi, grįžtant prie buvusios bienalės, vietos šįkart tikrai nebeužtenka. „METALOfonas“ 2014-aisiais išaugo dvigubai: nuo 25 menininkų prieš trejus metus iki 50 šiųmetinių dalyvių. Autoriai iš Lietuvos, Estijos, Latvijos, JAV, Kolumbijos, Lenkijos, Švedijos, Graikijos, Australijos, Ispanijos, Nyderlandų, Izraelio, Vokietijos, Italijos, Korėjos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Argentinos ir Japonijos pasakoja savo metalines istorijas toje pačioje LDS vitrinoje ir „AV17“ galerijoje. Vėl atsigręžiu į buvusį tekstą: „Labai įdomu stebėti pastarosios vietos (LDS vitrinos, – J. L.) pliusus ir minusus, vitrinos kaimynų kaitą ir su tuo susijusias konotacijas. Pliusai neabejotini – ekspozicinė erdvė dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Praeiviai norom nenorom įtraukiami į ekspozicijos aptarimą; dar įdomesnė kaimynystė. Nemanau, kad smulkių gabaritų eksponatams lengva atsilaikyti prieš milžiniško indėno iš „Grill Brazil“ sėdimąją, nepagarbiai atsuktą į žiūrovą gretimoje vitrinoje. Kita vertus – kokia erdvė interpretacijoms – juk ir šis bet kokias sveiko proto ir skonio ribas peržengiantis rausvas nuogalius su ietimi irgi yra Vilniaus dalis, norime mes to ar ne. Gaila, kad niekas iš autorių nepasinaudojo netyčiniu indėno mestu iššūkiu, tačiau mes juk nežinome, kas pakeis indėną dar po dvejeto metų, kai ateis kita bienalė. Gal vitrinoje bus pilna meškos kailių, o gal egiptietiškų sfinksų?“ Sfinksų šių metų spalį nėra. Nebėra ir „Grill Brazil“, ir milžiniško rausvo indėno užpakalio. Yra gurmanų teigiamai vertinamas korėjiečių restoranas „Taste – JHK & DD’s Place“ ir sunku pasakyti, ar tai ekspozicijos požiūriu geriau už minėtąją indėno kūno dalį. Nes dabar geriausias laikas apžiūrėti pusę bienalės – naktis, kai restoranas susineša savo pintus fotelius į vidų, kai išblėsta mėlyna dujinių šildytuvų liepsna ir naktiniai Vokiečių gatvės žiūrovai, tikėtina, nustemba, pamatę lange metalo objektus.

 

„METALOfonas“ šįkart – gausus, bet negarsus. Žodis, besitaikantis ne į instrumentą, o į foną. Metalo foną, kuris dabar susideda ne tik iš penkiasdešimties labai skirtingų darbų, bet ir iš penkiasdešimties istorijų. Ši bienalė turi potemę – ne veltui ji vadinasi „METALOfonas: asmeniškai“. Nuo miesto (nes 2011-ųjų paroda eksploatavo Vilniaus temą) ji atsigręžia į žmones. Į tuos, kuriems metalas sudaro didesnę (o dažnai – ir geresnę) jų gyvenimo dalį. Besirenkantys metalą menininkai ne visuomet iš anksto žino, su kuo teks susidurti. Sudėtinga ir archetipinėmis asociacijomis apipinta medžiaga paklūsta tikrai ne kiekvienam, tačiau tie, kurie jį renkasi nuosekliai ir sąmoningai, nedaro to šiaip sau. Metalas reikalauja jėgos, atsidavimo, kantrybės, energijos. Todėl autoriai šįkart pasakoja apie savo santykį su metalu ne vien tik darbais, o ir žodžiais. Metalo kūrėjai pasakoja savo istorijas. Tiksliau – savo ir metalo romaną, kuris visuomet yra su laiminga pabaiga. Kai kada tas romanas – labai jausmingas, kaip švedės Anitos van Doorn: „Iš sidabro aš galiu sukurti paslaptį, galiu jį paslėpti naudodama oksidaciją ir paviršiaus redukciją, suteikti spalvų, kurios sidabrui paprastai nebūdingos, ir štai tave jau pagavo paslaptis, tu įsižiūri iš arčiau ir mėgini ją išsiaiškinti.“ Kartais griežtas: „Kodėl metalas? Kadangi tai nėra lengva. Greitai su juo nepadirbsi“, – teigia JAV menininkė Sondra Sherman, pristatydama sudėtingą plieninį objektą. Kai kada pasakojimas virsta įtaigia miniatiūra (esto Urmo Lüüs poetinė impresija). Kolumbijos menininkė Ana Cristina Berio sako: „Metalas yra juvelyrikos siela ir struktūra“. Man irgi kartais atrodo, kad juvelyrų sielos – metalinės. Todėl taip knieti pažiūrėti, kaip metalas virsta žodžiais – ir kartais regisi, kad istorijos netgi įdomesnės už kūrinius, kartais jos harmoningai susilieja į vieną visumą, kartais – atveria netikėtą požiūrio kampą.

 

Netikėtas ne tik verbalinis autorių santykis su medžiaga. Penkiasdešimt autorių iš dvidešimties šalių metalą suvokia kaip kultūrinį kodą, kaip iššūkį metantį priešininką, kaip grožio ar paslapties nešėją, kaip įkvėpimo šaltinį, kaip nešiojamų gyvenimo istorijų talpyklą. Metalas derinamas su lapės kailiu (Vincent Pontillo-Verrastro), džinsu (Romualdas Inčirauskas), cementu (Tabitha Frost), nailonu (Birutė Stulgaitė, Billie Jean Theide), nagų laku, rastais objektais (Sandra Malaškevičiūtė, Robyn Galway, Serena Holm, Heidemarie Herb, Yoo Hyung Park). Metalas dažomas, raizgomas, liejamas, oksiduojamas. Jis poetiškas ir griežtas, skulptūrinis ir plokštuminis, spalvingas ir monochrominis, konkretus ir abstraktus, liūdnas ir šmaikštus. Šias priešybes vis dėlto tvirtai jungia medžiaga, kuri „METALOfono“ autoriams reiškia labai daug, tiesą sakant – viską.