Juvelyrinis manifestas

Dar 2009-aisiais „Mados infekcijos“ talentų paieškos konkurse juvelyras Benas Staškauskas kartu su vyriškos mados kūrėju Dainiumi Bendiku pristatė drabužių ir siurrealistinių aksesuarų kolekciją, atkreipusią publikos ir specialistų dėmesį. Joje keistai pynėsi tikri šiuolaikinio pasaulio daiktai ir ironiškos jų parodijos, kvestionuojančios įprastus elgesio stereotipus ir patį dizaino kūrinių pristatymo žanrą. Naujausia Staškausko paroda „Pikas 1.2“ tarsi tęsia tada pradėtą liniją – stambios, masyvios, utriruotos žiedų ir vėrinių formos jų nešiotojui išties suteiktų neįprasto išskirtinumo. Tai jau nebe „virpilaitiškas“ papuošalas – „priekūnis“, bet kur kas radikalesnė juvelyrinio dirbinio forma. Greičiausiai – nedidelė skulptūra, ne tik išreiškianti ir pabrėžianti dėvinčiojo charakterį, bet ir veikianti kaip savarankiškas meno objektas.

 

Paroda atskleidė, kad ankstesnį išraiškos brutalumą juvelyro kūryboje pamažu keičia gamtos pasaulio įspūdžiai, kurių jis, matyt, iki soties pasisėmė pastaruosius keletą metų gyvendamas ir kurdamas Islandijoje, Reikjavike. Staškausko kūriniai – tai miniatiūriniai gamtos pasaulio modeliai. Juose nereikėtų ieškoti simbolikos ar mistinių elementų – gamtos ženklai yra tiesiog įspausti ant žiedų paviršių. Tai samanų, kerpių spurgeliai, vandens išgraužti akmens plyšiai, tarsi iš vandenyno kyšančių uolų fragmentai, nuskalauti bangų, sustingę lavos luitai ar ryškiaspalviai koralai. Natūros dvelksmą šie kūriniai skleidžia ir abstrakčiai perteikdami esmines jos prieštaros jėgas – veržlumą ir ramybę, potvynius ir atoslūgius, kaitrą ir šaltį. Tačiau šiaurietiškos gamtos užuominos parodoje neužgožia urbanistinio, eklektiško pasaulėvaizdžio, kuris žavėjo debiutiniame menininko sukurtų aksesuarų pristatyme. Šalia rūsčių uolų atbrailų čia dunkso ir pilki betono luitai iš mūsų gyvenamo pasaulio pramoninės aplinkos, stebuklingu būdu išsitenkantys miniatiūrinėse juvelyrikos formose. Gamta ir keisti jos radiniai, pavyzdžiui, jūros pakrantėje po kojomis neva pasipainiojęs delfino dantis yra kultūros ir natūros darinys. Iš sintetinių medžiagų liedamas gamtos formas, Staškauskas kuria įtikinamą pasaką apie Islandiją.

 

Savo kūrybinę ideologiją menininkas išdėstė parodą lydinčiame manifeste, kurį perskaičius aiškėja, kad šią papuošalų kolekciją konceptualizuoja ne tik „pigių“ sintetinių medžiagų pasirinkimas, bet ir simpatijos dadaistiniam judėjimui. Klasikiniai dadaistų kūriniai siekė stebinti, išmušti iš vėžių publiką, keisti jos estetines vertybes, o juvelyrinė Staškausko „nota“ apeliuoja ir į ekologinę, ekonominę dabarties pasaulio savimonę. Menininkas kviečia susimąstyti, ar neprislėgs kada mūsų visų tonos nesunaikinamo plastiko. Jis pabrėžia – šios medžiagos perdirbimas neišvengiamai tėra tik naujo daikto sukūrimas. Kartą paleistas į pasaulį, šis jau niekada nebeišnyksta, nesuyra. Tačiau į civilizacijos pačiai sau paspęstus spąstus juvelyras siūlo žvelgti optimistiškai – reabilituojant sintetinių medžiagų vertę, plačias panaudojimo galimybes ir estetines savybes.

 

Pasak Staškausko, aiškiai linkusio nepaviršutiniškai gilintis į meninius ir socialinius kūrybos aspektus, jo papuošalų kolekcija, be kita ko, kalba apie „girgždantį kapitalizmą ir nestabilią egalitarinę sistemą“. Tačiau estetika bei tradicinės juvelyrikos formos čia taip pat nelieka nuošalyje. Parodos „Pikas 1.2“ pagrindą sudaro žiedai, nemažai jų – dvigubi, skirti keliems pirštams sujungti, sunerti draugėn. Tokiu būdu archajiška, simbolinį krūvį nešanti juvelyrinė forma įgauna ir gynybinę funkciją, nes didžiulės masyvių žiedų akys kiek primena kastetą. Juolab kad daugelio žiedų paviršius šiurkštus it švitrinis popierius ar žvynuota driežo nugara.

 

Kad ir „apauginęs“ savo kūrinius įvairiausiomis prasmėmis ir potekstėmis, juvelyras primena, kad tai kartu ir daiktai, skirti žavėtis ir žavėti. Tam pasitarnauja ir jo paties sukurta puiki šios nedidelės parodos ekspozicija – lengva ir įkvepianti, subtiliai dvelkianti pajūrio gamta. Iš medinių lazdelių sukaltos bures primenančios trapios konstrukcijos ir ant ištempto balto audinio nerūpestingai pažerti žiedai kvieste kviečia liesti, tirti, matuotis... Beno Staškausko kūriniams šis žiūrovo ir darbo „susipažinimo“ etapas labai svarbus, tiesiog būtinas. Taip iškart įvertini netikėtą vizualaus papuošalų masyvumo ir jų svorio kontrastą. Masyvūs „akmeniniai“ sintetinės materijos gabalai pasirodo besą lengvi, visai nenusveriantys nešiotojos (-o) delno ar kaklo. Kita įsimintina jų savybė – milžiniška „skulptūrinė“ potencija. Daugybę kartų šiuos kūrinius išdidinę, išvystume tobulą formą erdvėje; savo „skulptūriškumo“ šie žiedai nenustoja ir užmauti ant piršto. Dar vienas atradimas – puikiai atrodo ne tik geroji tokio papuošalo pusė, t.y. ta, kurią matome viršutinėje „reprezentacinėje“ delno dalyje, bet ir vidinė, kurios paprastai niekam tyčia nedemonstruojame. Mat vietoje įprasto žiedo apskritimo Staškauskas dažnai lieja grubokus keturkampius, kurie stebėtinai natūraliai prisitaiko prie rankos anatomijos. Be to, „gamtišką“ ar kiek siurrealistinį šių juvelyrikos kūrinių pasakojimą pertraukia erotiškos spalvinės iškrovos, paviršiai, gundantys liesti ir glostyti, tarsi apeliuojantys į mūsų libido.

 

Beno Staškausko juvelyrikos kolekcijoje yra „pankiško“ kai kurių objektų neišbaigtumo. Potencialios šių papuošalų nešiotojos (-o) vietoje galima būtų niurzgėti dėl didokų, o kartais – per mažų standartiniams pirštams žiedų akių, ne visada tobulai patogių formų. Tačiau pagrindinė juvelyrinio manifesto idėja – įtaigi ir pavykusi. Šios kūrybos atvejis patvirtina, kad dabarties menininkas gali ne tik sujungti jau egzistuojančias formas, idėjas ir medžiagas, bet ir sukurti naują požiūrį.