Kirtis puikybei

Kai parodos autorės paprašiau nuotraukų, ji primygtinai pageidavo negailėti, kritikuoti ir iš anksto temperamentingai pasidžiaugė, kad bus suduotas kirtis jos puikybei. Sunku nuvilti menininkus, kita vertus, jei labai pasistengčiau ir man pavyktų pagaminti reikiamą dozę kritikos nuodų, sulaukčiau pykčiu žaibuojančių akių jūros iš choro „Langas“, kur Lina Ringelienė yra pelniusi nepajudinamą meno žmogaus autoritetą ir savo kasdiene laikysena įgyvendino ne vieną gyvenimo performansą. Kitaip tariant, tai menininkė, turinti savo auditoriją ir glaudų ryšį su ja. Kritikės tarpininkavimas čia nebūtinas jokia forma, nebent patvirtinimo. Beje, šiame chore gieda / giedojo ir daugiau talentingų kūrėjų: Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Sigita Maslauskaitė, todėl kompetencijos stoka šio kolektyvo taip lengvai neapkaltinsi. Kadangi kritikas įpratęs būti apkasuose, kaip visada, teks elgtis savo nuožiūra.

Mano supratimu, labiausiai parodoje ir trūko tos puikybės (kuri dabar laukia kirčio). Kiekybiškai didesnę ekspozicijos dalį sudaro miniatiūros ar jų nuotraukos ir tik viena salė skirta didesniems objektams – trejiems marškiniams. Iš gyvulinės kilmės ilgųjų žarnų siūti, augalais bei audinių detalėmis dekoruoti kybantys drabužiai visiškai įvaldo erdvę. Vilioja jų perregimumas, trapumas, lengvumas, trikdo žarnų žavesys, o marškinių detalės mėto tyrai nepadorias užuominas. Vienur žydi nukarusios „krūtys“, jų tabalavimą pratęsia kaskados. Kitur – dubens srityje sukurtas mįslingas įsiuvas. Visa tai primena moters biologizavimo ir kultūrizavimo istoriją, pilną išmonės ir paslapties. Tai lyg paralelinio (pilnakraujo) pasaulio, visada gyvuojančio šalia oficialaus, atvėrimas.

Mažieji kūriniai, kitaip nei Juditos jausmų / viliojimo kostiumai, kiekvienas savo jėgomis turi už dėmesį kovoti su erdve. Jiems būtų pravertę daugiau susireikšminimo, ypatingų (fono, šviesos, apžiūros būdo) sąlygų, nes juk tai metonimijos – detalės, turinčios atstovauti visumai, kuri išsikeroja vaizduotėje. Žinoma, kartais menininkams sunku suprasti, kad kitų vaizduotė nebūtinai tokia pat siautulinga, detali ir gal net visai kitokios apimties. Gana gerai žiūrėjimo egzaminą išlaiko kūrinys „Apie baimes“, nes čia gelbsti detalių kiekis. Uodeguotų tūbelių spiečius, nekoordinuotas ir nežinia kaip galintis staiga sujudėti, primena vandenyno smulkiuosius gyventojus ir pateikia visai gerą asociaciją į koralų rifus, kas labai padeda ir mažiesiems darbams skleistis, tai suveikia kaip skaitymo raktas. Nesakau, kad viskame reikia matyti vandenyno dugną, tik kad būtina kaitalioti mastelius savo galvoje, leisti asociacijoms kerotis. O kerotis joms labai padeda įsigilinimas į kūrinių medžiagą (jau minėtos žarnos, vėžio ūsai, silkių kaulai, lavos akmenys ir pan.). Bet pirmiausia miniatiūros veikia kaip truputį nesuvokiamų pojūčių sukėlėjos. Aišku tik tai, kad čiupinėti labai pavojinga, nes tai gali būti kūrinio pabaiga. Todėl žiūrovas lieka toks truputėlį sudirgintas, užkabintas, bet iki galo neišsiaiškinęs, koks tai pojūtis. Miniatiūrose labai aiškiai jaučiama japoniškos tradicijos įtaka.

Parodoje pasirūpinta ne tik fizine intriga, bet ir pasakojimu. Parodos pavadinimas „Marškiniai Juditai“ iškart išprovokuoja menininkės amazonės įvaizdį, nes mes gerai žinome, kad biblinė žydaitė Judita, gelbėdama savo miestą, ryžosi suvilioti priešų vadą ir pakerėjusi nupjovė jam galvą. Tai kovingos herojės tipas. Dar gerai atsimename ir epinę Eglės Gandos Bogdanienės instaliaciją „Saldžių sapnų, Judita“ (2003–2005), kur veltos vyrų galvos ant pagalvėlių šiek tiek primena žinomus profesorius. Lina Ringelienė neišsižada biblinės Juditos gebėjimo pranokti lūkesčius, parodyti, kad po paviršiniu trapumu gali slėptis aštrus pipiras ir tebūnie tai visiems išankstinės nuomonės turėtojams pamoka, tačiau čia svarbesnė visai kita Judita.

Kaip paaiškėjo, menininkės bendraklasė Judita kadaise gyveno bute, dabar tapusiame galerijos „Artifex“ patalpomis. Prieš daugelį metų toje pat erdvėje autorė padėjo jai siūti naktinius marškinius, kuriuos reikėjo pristatyti buities darbų pamokai. Dabartinės parodos marškiniai iš žarnų atsirado įkvėpti eskimų grybavimui skirtų apsiaustų, tačiau kūrybos procesas nuvedė visai kitais keliais – apsiaustai virto moteriškais marškiniais. O šie turi ryškią ikonografiją, kurios menininkė nemato jokio reikalo nepaisyti. Dar vieni marškiniai toje pat erdvėje. Atsitiktinių veiksmų seka virto savita logika susaistytu ratu.

Paroda veikia iki liepos 26 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.