Kanoninė bet kurios meno šakos istorija nėra labai paslanki, todėl ir nesiūlysiu dabar perrašinėti Lietuvos fotografijos istorijos, tik ją praplėsti. Pirma paroda (2012, VDA parodų salėse „Titanikas“), o dabar ir knyga atskleidė žinomos scenografės Aleksandros Jacovskytės vaizdų archyvus, kur esame priversti suprasti, kad vadinamoji sovietmečio Lietuvos fotografijos mokykla yra tik viena, nors ir ryškiausiai mums įdiegta, briauna, ir kad egzistuoja dar mažai analizuotų paralelinių pasaulių, kurie visai kitaip įdomūs, ir kur yra tai, ko mūsų klasikoje su žiburiu nerasi.
Pavyzdžiui – tokio nefališko žvilgsnio, t.y. kai viskas nėra tik kūrėjo objektas ar tema, turinti/s paklusniai sugulti į švarią, nepajudinamą kompoziciją. Aleksandrai Jacovskytei objektas yra ne tiek aplinka, net ne taip išryškintas ir žodžiais svarbiausiu įvardintas žmogus, o santykis su juo – subjektyvus ir labai delikatus. Taip ir gaunama visa ta magija – per subjektyvų už kadro tvyrantį objektą. Kaip tik magija ir neleidžia jos nuotraukų vadinti tiesiog dokumentika. Gali turėti nors ir lygiai tokį patį fotoaparatą, tą pačią dieną fotografuoti ten pat tą patį žmogų ir niekada gyvenime nepavyks toks portretas kaip Aleksandrai. Mat ji sukuria empatinį lauką (terminas išrastas analizuojant performansus), kuris savitai paveikia į juos pakliuvusiuosius, galbūt todėl, kaip sako dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, „nuotraukose jie visi gražūs ir įspūdingi, nes kažkoks šeštas jausmas – intuicija, jautrumas nuotaikai ir, žinoma, išlavintas skonis priverčia Aleksandrą spustelėti užraktą būtent tą akimirką, kai jos modelis atrodo ypač patrauklus ir įdomus. Tas nuotraukas mėgsta jų modeliai, tačiau jos kalba ir visiškiems prašalaičiams.“
Sutinku, kad parinkti momentą svarbu, apie tai nemažai kalba ir pati menininkė. Jai rūpi, kad žmogus „nejaustų kameros“, bet nemažiau svarbu ir tai, ką fotografuojamasis (pagal ją) turi jausti. Juk didžioji dalis jos užfiksuotų žmonių žvelgia į objektyvą, žino, kad yra fotografuojami. Tai ne reportažiniai šaudymai. Menininkė kalba apie tai, kad jai svarbu, jog asmuo prieš fotoaparatą jaustųsi savimi. Vadinasi, ji sukuria komforto zoną, kur nutinka gryniausi atsivėrimai. Nedeklaratyvūs, nerėkiantys. Kartais tie portretai net daugiau pasako apie fotografę, o ne atvirkščiai. Galbūt todėl Aleksandrai visai nerūpi daryti ar bent į albumą dėti autoportretų. Fotografuodama sau įdomius žmones, ji gauna viską viename: savo pasaulį ir save jame. Tokio poveikio vaizduojamam pasauliui niekada nepadarytų masyvi ir impozantiška Antano Sutkaus figūra, nei bebaimis Vitas Luckus, tik atsargios, smalsios katės judesiais tobulai (tyliai, bet juntamai) kompaniją palaikanti Jacovskytė!
Ne veltui viena iš „Vilniaus veidų“ dalių pavadinta „Mano kambarys“. Jis ne tik skamba panašiai kaip Virginios Woolf „Savas kambarys“, bet ir turi iš esmės tą pačią prasmę. Juo remdamiesi galime ne tik pratęsti mintį apie subjektyvumo reikšmę, bet ir įsivardinti savarankiškumo kūrybai svarbą. 11 kvadratinių metrų asmeninis kambarys yra svarbi susitikimų ir apmąstymų erdvė, ji užima beveik penktadalį knygos, o tai vėlgi šį tą pasako apie autorę. Keli kiti skyriai taip pat brėžia geografinius Aleksandros miesto punktyrus: „Dirbtuvės“, „Dailės institutas“, kiek abstraktesnis – „Miestas ir žmonės“. Skyrius „Susitikimai“ labiau nusako fotografijų atsiradimo būdą, nors čia vyrauja Lenino (dabar Gedimino) prospektas ir jo prieigos, o „Mieste ir žmonėse“ veiksmo vieta – kinematografiškasis, aptrupėjęs senamiestis. Didžioji dalis sutiktųjų dar nespėję atsipeikėt nuo savo būsenos, jie kažkur pakeliui iš ten į čia. Fotografė jau pamatė žmogų erdvėje, o jis tik pakliuvo į situaciją, t.y. pats fono nepasirinko. Tokiu būdu keli veikėjai atsiduria prie KGB ar LKP CK rūmų, o jų nuoširdi šypsena tokiame agresyviame peizaže atrodo kažkaip ir juokingai, ir keistai vienu metu. Sovietmečio paradoksai čia nefiksuojami tyčia, jie paprasčiausiai neišvengiami toje realybėje, kurioje gyventa.
Galime išryškinti dar vieną santykį, kuris svarbus Jacovskytės fotografijoje – žmogaus su aplinka. Vaizduojami žmonės, kad ir kokie skirtingi būtų, aplinkos visai nesureikšmina, tai dar ne ta vaizdų kultūra, kurioje mes gyvename dabar, kai kartais labiau atrodome nei esame. Svarbu tai, kad čia beveik apčiuopiamai užfiksuotas sovietinio žmogaus atsietumas nuo „realybės“. Tačiau kartu jai pavykta parodyti buvimą paraleliniame gyvenime, kuris vyksta galvoje, viduje, tarp bendraminčių. Aleksandra sugeba tai nufotografuoti. Neįsivaizduoju kaip. Bet to nėra mūsų klasikos sovietinėje realybėje, kuri šalia šių nuotraukų atrodo labai pastatyminė. Nesutapimai, ironija, kalambūras yra, bet gyvenimo už kiauto – tikrai ne. Ir tai paprasta paaiškinti: menininkė fotografavo sau, jai nereikėjo rūpintis savicenzūra, jai nereikėjo įterpti to elemento, kuris duotų jai leidimą būti viešumoje. Tuo šis vaizdų klodas savaip pranašesnis už bet kuriuos ikoniškus to laiko vaizdus.
Daug svarbių dalykų pasakyta per knygos pristatymą, taip pat ir leidinio tekstuose jo sudarytojos Violetos Juškutės ir Giedrės Jankevičiūtės. Pasak Giedrės svarbu, kad Jacovskytės Vilnius daugiatautis, kad veidai – ne tik gyventojų, bet ir atvykėlių, kad fotografijos primena italų neorealizmo filmų kadrus. Ir jei 2012 metų parodoje į visa tai rimtai pažiūrėti trukdė mažas (neva buitinis) nuotraukų formatas, knyga Aleksandros kadrams leido atsiskleisti visa jėga. Prie to savo išlavinta knygų kūrimui klausa labai prisidėjo knygos dailininkas, menininkės brolis Jokūbas Jacovskis. Atvarte nuotraukų poros tarpusavyje susijusios, kiekvieno puslapio atvertimas sukuria įtampą – ji kyla iš noro dar pabūti čia ir jau pamatyti kitą. Ir taip kiekvieną kartą, nes norisi dar kartą nusistebėti, kokie neįtikėtinai patrauklūs buvo šių dienų klasikai jaunystėje, geriau įsižiūrėti, kuo vis dėlto skiriasi vienas Jacovskis nuo kito ir sekti žvilgsnių, gestų, laikysenų choreografiją, pervertą viena gija – pasitikėjimo akimis, esančioms už fotoaparato. Aleksandra atsiliepia į giluminį žmonių troškimą būti iš tiesų pamatytiems. Fotoaparatas čia – tik tarpininkas.
