Tai tik dar viena diena

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

 

Panašiai yra ir su kitais Rimkūno parodos „ingredientais“. Tapybą pats Rimkūnas vadina „kičmeniu“ ir iš tiesų tam tikra prasme tai yra kičas, tačiau kai kurie šio „kičo“ pavyzdžiai dekonstruoja ir patį kičą. Rimkūno parodose nėra naujiena ir šeimos leitmotyvas, pavyzdžiui, šalia savo kūrinių eksponuoti tėvo piešinius. Šį kartą pasielgta panašiai ‒ eksponuojami (neseniai mirusio) tėvo „piešiniai“ ir dviejų sūnų „išdekoruoti“ plastikiniai vazonai, į kuriuos dar įdėta po Rimkūno piešinį. Vis dėlto tai nėra koks nors „UAB“ arba bandymas meno karjeros laiptais „prastumti“ savo šeimos narius. Juo labiau kad Rimkūno sūnums vadinamasis „menas“ ‒ mažai gyvenime rūpintis ir, spėju, rūpėsiantis dalykas, o Rimkūno tėvui piešimas buvo terapinė priemonė, vėliau tiesiog būdas bandyti susikalbėti.

 

Todėl šis šeimos lygmuo Rimkūno parodoje veikiau antiinstitucinis, suvokiamas ne kaip demonstratyvi pozicija ar poza, o tiesiog kaip nesirūpinimas jokia „pozicija“ už sistemos ribų ar jos viduje. Paprasčiausiai nėra vaidybos. Neapsimetama saugant „tikrąsias vertybes“, nesimuliuojamas „aktualumas“ ar „šiuolaikiškumas“, nekuriamos dirbtinės mįslės, todėl nėra ir lėkšto filosofavimo. Rimkūnas nesirūpina ir „estetiškai išgryninta“ parodos struktūra. Nepaisant to, Ričardo Povilo Vaitiekūno žodžiais tariant, parodoje yra daug „plonų“ (subtilių, skaudžių, ‒ aut. past.) dalykų.

 

Rimkūno nereprezentatyvią, stokojančią „meniškumo“ tapybos ir piešinių stilistiką, taip pat tėvo ir sūnų kūrybą, kartu visos parodos „ideologinį“ naratyvą būtų sunku kategoriškai priskirti prie kokios nors dominuojančios mūsų mene konjunktūros, nesvarbu, „tradicinės“ ar „šiuolaikinės“.

Iki dailininkų sąjungos ženkliuko toks „menas“ turbūt netemptų, o siųsti tokią „provincialią“, nesirūpinančią „teisingu šiuolaikiškumo“ formatu kūrybą, pavyzdžiui, į „prestižinę“ Venecijos bienalę (nežinia kodėl tapusia mūsų menininkams ir menininkėms kūrybiškumo „viršūne“) būtų tiesiog šventvagiška. Apsijuoktume!

Taigi, marginalumo bruožų turintis „repavimas“, paroda, į kurią pakliuvęs koks nors pilietis ar kokiu nors neįtikėtinu būdu superprotingas ir superkonceptualus „Rupert’o“ kuratorius pagalvotų: nachui aš į ją ėjau? (Tai vieno iš Rimkūno piešinių personažų frazė.)

 

Tačiau šis „repavimas“ išryškina nesuvaidintą tikrovės lygmenį. Piešiniai kurti ne kokiam „kuratoriui“ ar „bienalei“. Sūnums turbūt buvo tiesiog smagu žymekliais išpaišyti vazonus, pirktus prekybcentryje. Rimkūno tapybos darbai „Tai tik dar viena diena“ ‒ nuobodaus, varginančio plenero laiko „stūmimo“ rezultatas (nachui į jį reikėjo važiuoti?). Monotoniški peizažai ‒ buvimo monotonija.

 

Tėvo „keverzonės“ šiuo atveju – kiek kitas lygmuo. Rimkūnas eksponuoja tėvo bandymus parašyti žodį, frazę, t.y. susišnekėti su sūnumi ligoninėje atsibudus po sunkios širdies operacijos. Tai ne piešiniai. Popieriaus lapas ‒ gyvybiškai svarbi erdvė susišnekėti, pasakyti žodį, išreikšti mintį labai konkrečioje situacijoje. Tai tarsi laiškai iš kažkokios tarpinės erdvės, būsenos, kurią galima būtų pavadinti kad ir skaistykla. Tačiau kai Rimkūnas tai įterpia į parodą, „estetinį“ kontekstą, šie tėvo bandymai komunikuoti visomis prasmėmis tampa aštrūs, gal net per daug aštrūs kiekvieno bent kiek empatijos turinčio suvokėjo sąmonei. Kartu tai gana prieštaringas aspektas, nes tokie bandymai įtraukti skaudų egzistencinį audinį į estetinę sistemą visada provokuoja meno ribų ir etinių dilemų klausimus.

 

Vis dėlto man atrodo, kad Rimkūno parodoje „kontroversiški“ elementai nėra infantilumo ir žūtbūtinio noro nustebinti, „šokiruoti“, „provokuoti“ požymis, kaip dažnai būna dabartiniame mene. O „pretenzijų neturėjimas“ irgi nereiškia kūrybos profanavimo. Priešingai, Rimkūnas nepozuodamas, nuoširdžiai aktyvuoja gyvenimiškąjį lygmenį tokį, koks jis yra, nepagražindamas, bet ir nedramatizuodamas. Jame aiškumas visada susijęs su kontroversijomis, grožis su bjaurumu, o gyvenimas su mirtimi. Pozavimas ir apsimetinėjimas tokiu atveju tiesiog neturi prasmės.