Kai veda ranka

Birutė Pankūnaitė: „Bevardę valandą“ suvokiu kaip labai struktūruotą lytėjimo, garso ir vaizdo receptorių projektą.

 

Lytėjimas. Raktu į „Bevardę valandą“ man tapo meninis veiksmas „Dviese“ (2014): vedama nežinomo asmens, susilietusi su juo delnais, užsimerkusi galvojau ne apie moterų savigynos pratybas, kuriose toks pratimas atliekamas, bet apie abipusį pasitikėjimą vienas kitu, susitikimo su Kitu ir ištisa kitoniškumo bendruomene šilumą, kai priimi ir atrodo, kad supranti. Matyt, oda tikrai yra ne vien „neutrali pakuotė“ kūnui, o ir kultūriškai bei semantiškai interpretacijai pasiduodantis sąveikos paviršius. Odą suvokiant kaip skirtį tarp vidaus ir išorės, kaip paviršių, kurio neįmanoma aprėpti visos ištisai ir kuri yra pamatinė, galvojant apie takoskyrą tarp „aš“ ir „kitas“.

 

Po šio pasivaikščiojimo lytėjimo jausmas tapo aiškiau juntamas stebint lėtai besikeičiančius filmo vaizdus: monotoniškai spausdintuvo stumiamus taip pat monotoniškai išmargintus popieriaus lapus, lėtai žvilgsniu paliečiant užribinių vietų kadrus, kurie trunka taip ilgai, kad spėji suvokti tų apleistų vietų žvyro paviršius, atsitiktinio šuns kailį, vėjyje besiplaikstančią plastikinę „stop“ juostą, tuščias, be žmogaus, plastikines stadiono kėdes ar šiurkštų tvoros metalą. Ir, žinoma, rankų fotografijos, pažodžiui nurodančios į taktilinę patirtį, tik čia virstančios kone pagrindinėmis veikėjomis, atsakančiomis į avangardinį Yvonne Rainer „Rankos judesį“ („Hand Movie“, 1966).

 

Garsas. Garsą suvoki tik vėliau, jis ataidi iš kitos salės, kur vyksta krepšininkių treniruotė – atskirtas, izoliuotas, bet besiskverbiantis lauk. Girdi moterų balsus, sportbačių čežėjimą į grindis ir kamuolio smūgius, bet veikėjų vis tiek neišvysti – tik sužinai, kad jos bėgiojo pagal konkrečias trajektorijas, atitinkančias kritinę film noir herojės (aktorė Barbara Stanwyck, „Atsiprašau, jūs skambinate ne tuo numeriu“) būseną sužinojus apie planą ją nužudyti. Tik akimis tegali paglostyti LGBT bendruomenės atstovės randus ant riešo, kurių negalėjai pamatyti, kai galbūt kaip tik ji tave vedė. Garsas įtvirtina ir stabilizuoja žiūrovo kūną erdvėje: „Pagrindinė „antropologinė“ klausos užduotis (...) yra stabilizuoti mūsų kūną erdvėje, palaikyti jį, palengvinti trimatę orientaciją ir, svarbiausia, užtikrinti visapusę apsaugą, apimančią netgi tas erdves, objektus ir įvykius, kurių negalime matyti, – ypač tai, kas vyksta mums už nugaros. Akis ieško ir grobsto, o ausis įsiklauso, kas ten mus grobsto. Ausis yra baimės organas.“ (Mirjam Schaub)

 

Vaizdas. Būtinai nespalvotas, su vos vos prasiskverbiančiais pastelinių spalvų atgarsiais eksperimentiniame filme „Bevardė“ (2014). Tiksliau tariant, tai – visa prislopintos juodos, pilkos, baltos paletė, spalvinanti „nereikšmingus“, „šalutinius“ kadrus.

 

Ir čia kyla klausimas. Ar jungdama dabartį (šiandien Lietuvoje gyvenančią homoseksualių moterų bendruomenę) ir praeitį ar istoriją (Barbaros Stanwyck heroję ir Yvonne Rainner rankos šokį) nestigmatizuoji negatyvios patirties? Juk Barbaros veikėja yra prirakinta prie lovos ir galiausiai nužudoma, o Yvonne savo plaštakos filmą atlieka gulėdama ligoninėje po operacijos? Ar nedarai išvados apie normos ir patologijos, sveikatos ir sutrikimo priešpriešą?

 

Kristina Inčiūraitė: Moteris stigmatizuojama įvairiuose kontekstuose. Kartu su projekte dalyvaujančiomis merginomis modeliuodamos projektą, dėmesį sutelkėm į kino pavyzdžius, ypač į žanrinį kiną, o labiausiai į kriminalines dramas (film noir). Kalbėjome, kaip konstruojami moterų vaidmenys holivudiniame kine, ką apie tai byloja feministinė kino teorija. Koks socioekonominis klimatas veikė, kad atsirado kaip tik moteris represuojantis žvilgsnis? Pasak Lauros Mulvey, holivudiniam kine žiūrėjimo hierarchija koduojama lyčių terminais, kai vyras žiūri, o moteris yra apžiūrima ir to žvilgsnio disciplinuojama. Tačiau svarbu pabrėžti, kad pati Mulvey buvo kritikuota ir dėl to, kad daug kalbėdama apie patriarchalines struktūras ir jų veikimo mechanizmus rizikavo tą galią sustiprinti, užuot pasiūliusi alternatyvų, kaip jas dekonstruoti.

 

Vienas iš projekte iškeltų uždavinių – kaip subtiliais meniniais būdais atitolinti filmo personažą nuo disciplinuojančio žvilgsnio. Analizei pasiūliau tipinę kriminalinę dramą, kuri stebina „aktyviai“ pasyvios moters reprezentacija – dėl psichosomatinių priežasčių judėti negalinti moteris, žinodama, kad netrukus mirs, bando telefonu šauktis pagalbos, bet nesėkmingai, ir yra nužudoma. Pats filmo siužetas nėra kažkuo išskirtinis, veikiau man buvo svarbiau sugretinti šį filmą su Yvonne Rainner avangardiniu filmu, kuriame šoka ranka. Kodėl? Minimalistinis, netgi kasdieniškas Yvonne Rainner plaštakos šokis tarytum „pasiūlo“ išeitį Barbaros Stanwyck herojei – jei kojos negali judėti, tai šokti gali ranka. Rankos aktyvumas yra išeities galimybė.

 

Projekte rankos judesys pasitelkiamas norint pakeisti pasirinkto filmo scenarijų, norint išgelbėti Barbaros Stanwyck heroję, perkelti ją į „bevardę valandą“, kad ji nežūtų numatytą valandą (filme tiksliai įvardinamas laikas – 23.15). Dėl šios priežasties kinematografinė erdvė perkeliama į krepšinio aikštelę. Kadangi merginas jungia krepšinis, jį ir norėjosi įpinti į projektą – žaidžiant krepšinį dominuoja ranka, svarbus jos taiklumas. Projekto dalyvės, krepšinio komandos narės, viena po kitos „sužaidžia“ Barbaros Stanwyck herojės rankos judesius krepšinio aikštelėje, juos perkelia ant grindinio – filmo herojės rankos judesiai merginų transformuojami į bėgiojimo su kamuoliu trajektorijas (šių judesių trajektorijos yra pateikiamos popieriaus lakštuose ekspozicinėje erdvėje). Bet vėliau jos pradeda žaisti spontanišką žaidimą, atitolsta nuo Barbaros Stanwyck herojės rankų judesių – taip tarsi pakeičiama niūri filmo eiga. Kitaip tariant, į penkias garso įrašo minutes iš krepšinio aikštelės susispaudžia pozityvia linkme modifikuotas filmo „Atsiprašau, jūs skambinate ne tuo numeriu“ scenarijus – taigi naratyvas yra užkoduotas trimatėje garso struktūroje.

 

B. P.: O kodėl filmui merginos siūlė nemalonius, o ne pozityvius savo įspūdžius? Kitaip tariant – ar neišmeti kitoniškumo į užribį? O gal taip apibendrintai susumuoji bendrą lesbiečių likimą mūsų visuomenėje, kurioje jos gyvena tarsi kartu su mumis, tarsi kiek nuošaly?

 

K. I.: Kadangi LGBT bendruomenė visuomenėje neretai vienaip ar kitaip represuojama, norėjosi sužinoti, ką pačioms LGBT bendruomenės narėms reiškia negatyvi patirtis. Kokia ji? Apklausus projekto dalyves išryškėja, kad merginoms ji nėra susijusi su diskriminacija ir visai ne dramatiška, kaip daugelis galėtume įsivaizduoti, bet itin kasdieniška, susijusi su įvairiomis kasdienybės smulkmenomis, rutina, nykia įkalinančia architektūra ir panašiai. Jų patirtys – tai nebylūs vizualiniai komentarai, pateikiami trejose eksperimentinio filmo dalyse. Kasdienybėje tarpstančios smulkmenos yra nepastebimos – tarytum jos yra ir jų nėra. Kaip ir kasdieniškas, itin minimalistinis Yvonne Rainer plaštakos šokis, kurio judesius pratęsia projekte dalyvaujančios merginos. Visas projekto dalis norėjosi sulydyti į vieną konceptualų lydinį, vieną dalį papildant kita. Šiame projekte norėjosi redukuoti dažniausiai iš išorės transliuojamą negatyvumą (susijusį ir su seksualinėmis mažumomis, ir su moterų reprezentacijos stereotipais), dėl to projekte išryškinamas gyvybingas dalyvaujančių merginų žaidimas krepšinio aikštelėje, įvardinamos jų kasdienybės akimirkos arba tiesiog merginų plaštakų judesiais pratęsiama kasdieniškumą manifestuojanti (emancipacinė) Rainner rankų choreografija.

 

Džiaugiuosi, kad radau atvirą moterų bendruomenę. Jos negyvena nuošaly. Tai ne tik seksualinėms mažumoms priklausanti, laisvalaikiu žaisti mėgstančių merginų grupelė. Prie jų gali jungtis visos krepšinį žaisti norinčios moterys – pačiai teko šį procesą stebėti ir tuo įsitikinti. Šios merginos siūlo dialogą krepšinio aikštelėje ar per atidarymą atlikdamos performatyvų veiksmą su žiūrovais. Tačiau projekte jos tarytum yra ir kartu jų nėra – apčiuopiamos tik per lytėjimą užsimerkus, per jų varinėjamo kamuolio garsus ir šūksnius iš krepšinio aikštelės. Per sustingusį jų plaštakos judesį, kuris labiausiai išduoda užsilikusius (matomus) merginų buvimo pėdsakus. Jų pasiūlytą gestą galime pratęsti savo vaizduotėje. Šokti kartu su šiomis moterimis galime net ir performatyviam lytėjimo žaidimui pasibaigus.

 

B. P.: Labai pradžiugino, kad merginos, su kuriomis kūrei, yra atradusios savo bendrabūvio formulę, nepaisydamos nepalaikymo iš plačiosios, oficialiosios sferos. Jos tiesiog pateikia pamoką, kad globa ne visada reikalinga, kad jos pačios gali išsilaikyti kasdienybėje ir nepaskęsti. Ar tau tai nebuvo pamoka?

 

K. I.: Su kasdienybės iššūkiais susiduriame mes visi – tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs asmenys. Manau, kad kiekvienas kasdien po truputį turime keisti bendravimo įpročius – turime palengva įsisąmoninti, jog, kalbant apie kitoniškumą, abipusė pagarba turi išstumti globos ar gailesčio reiškinį. Turim suvokti mažosios politikos reikšmę ir tai, kad subtilios feministinės strategijos gali būti aktualios ne tik siauram LGBT bendruomenės ratui.