AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Pilkieji gulbiukai

Apie kai kurias tapybos studijų tendencijas Vilniaus dailės akademijoje

Vidas Poškus
Nr. 22 (1083), 2014-06-06
Nuo tapybos bakalaurų darbų gynimo Vilniaus dailės akademijoje praėjo jau visa savaitė, o aš kažkodėl vis galvoju ir galvoju apie juos. Galbūt tai yra natūralu – tą pačią instituciją baigiau truputėlį daugiau nei prieš dešimtį metų (o siaubas, kaip bėga laikas!), retkarčiais skaitau čia vieną kitą paskaitą (pavaduodamas savo buvusius profesorius), recenzuoju arba dalyvauju gynimo komisijose. Tad esu su savąja alma mater iki šiol susijęs nenukirpta bambagysle, su geroms ir blogomis šio reiškinio pasekmėmis.
 
O tapyba man kelia ypatingus jausmus – ir kaip sava raiškos forma, ir kaip disciplina, kurią kadaise svajojau studijuoti, bet darydamas kompromisą tarp dailės ir istorijos pasirinkau dailės istoriją...
Bet ne apie tai. Net tapybos bakalaurai ir jų gynimai dabar, prieš kelis, keliolika, keliasdešimt ar net kelis šimtus metų, o ir artimoje ar tolimoje ateityje atspindėjo, atspindi ir atspindės tam tikras tendencijas, būdingas ir lietuviškai tapybai, ir jos mokymo specifikai.
 
Viena iš tokių būtų klausimas, kurį man uždavė ne vienas mano bendraamžis ar vyresnis, išgirdęs, kad recenzavau bakalaurus: „Tai turbūt daug jaunų genijų (tų pasipūtėlių) pamatei?“
Šią retorinę repliką būtų galima nurašyti paprastam kartų konfliktui, girdi, jaunieji nesupranta senųjų ir atvirkščiai (o vidurinė karta apskritai atsiduria tarp generacijos kūjo ir priekalo). Vis dėlto aš pats nurašyčiau šį reiškinį elementariam lokaliniam provincialumui. Visuomet pavyzdžiu laikau visų didžiųjų XX a. karų (Antrojo, Korėjos, Vietnamo) veteraną Lesterį (regis, jau amžiną atilsį) iš Teksaso, kuris, būdamas aštuoniasdešimties metų, pradėjo tapyti ir tapė kur kas drąsiau, kur kas energingiau nei daugelis mūsų neapsiplunksnavusių. O ir mūsiškėje kaimo diskotekoje pozuotoją Jennifer jis šokdino taip, kad kojos jam pačiam raitėsi, nors kitiems žandikauliai atvipo. Jaunu gali likti pasiekęs brandžius metus, o susenti įmanu ir būnant šešiolikos...
 
Tiesiog pas mus paprastą chamiškumą dažnai linkstama nurašyti ar sureikšminti, paverčiant tai mistiniu kartų konfliktu. Tuomet taip ir atsitinka, kad klasikai praranda orumą, skųsdami kolegas parlamentinėms komisijoms arba klijuodami jų atvaizdus abejotinos kokybės deklaratyviuose darbuose. O kolegos kiaulina rašydami kaimo bobelių lygio recenzines apžvalgas, kurių esmių esmė būna kritika ad hominem ir šiaip purvų drabstymas, mojuojant neargumentuotais „negabus“, „žemo lygio“ ir panašiais plakatais.
 
Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad viso to sėklos slypi toje bakalaurinėje dirvoje, kur, nėra jokia paslaptis, trūksta ir tolerancijos, ir abipusės pagarbos. O ar gali būti kitaip, jeigu per visą ilgą gynimosi dieną (dalyvavau tik vieną, visas procesas šiaip tęsėsi net dvi – nes juk ne juokas yra apsiginti dvidešimčiai studentų – tik klausimas, ką toks legionas tapytojų darys vėliau?), daug kartų girdėjau tokias sąvokas kaip „poetinis laukas“, „jutiminis įkrovimas“ ar, galop, ne toks emocionalus ir net priešingai, tariamai intelektualus „diskursas“. Pastarąjį terminą dabar vartoja visi kas netingi, ir atrodo, kad save kiek išprususiais laikantys tai sako dažniau nei kokia nepraustaburnė publika – „tipo“, „karoče“ ar „bl...“
 
Tiesiog man pasirodė keista, kad VDA tapybos bakalaurai pačių dėstytojų jau buvo vertinami kaip šimtaprocentiniai, susiformavę ir brandūs menininkai, kurių kūrybos analizėje labiau vertinamas kūrybiškasis pradmuo, o ne profesinis. Taip galima, bet kažin ar verta. Juolab kad profesionalumo minėtoje institucijoje, bent jau Tapybos katedroje, vis labiau trūksta ir trūksta. Bakalaurantus vertinti kaip susiformavusias asmenybes reikėtų nustoti ir dėl jų motyvacijos stokos (gal ne stokos – nebrandumo). Štai kad ir aš pats paklausiau (tikėdamasis gauti teigiamą atsakymą) studentės: „Tai į magistrantūrą, aišku, stosi?“ O ji man atsakė: „Nežinau. Dar galvosiu...“
 
Šioje vietoje tik seniokiškai parypuosiu, kad „mūsų laikais buvo geriau“. Prie Vaitiekūno (cha!) Tapybos katedros studijų programa buvo sukonstruota taip, kad bakalaurantai studijavo amatininkišką tapybos dalį (baigiamaisiais darbais ne vienas rinkosi paprasčiausią natiurmorto ar peizažo žanrą), o magistrantūroje jau galėjo puikuotis menininko plunksnomis.
 
Tad Artūras Raila, šių gynimų metu skeptiškai žiūrėjęs į ne vieno studento „čerapiškus“, „gasiūniškus“ ar „šalteniškus“ bruožus, buvo ir teisus, ir neteisus. Šimtu procentų pritariu A. Railai, kritiškai žvelgusiam į tokius darbus ir ypač jų verbalizacijas, kuriose tariamai remtasi autentiška patirtimi (nors, beje, mergaitei, kalbančiai apie vaikystės atsiminimų svarbą jos kūryboje, taip ir norisi pamoralizuoti: „Mieloji, tu dar nesi tokia sena, kad kapstytumeisi netolimos praeities darželiuose“), tačiau iš tikrųjų reflektuojama militarinė Gasiūno, agrarinė Čerapo ar egzistencinė Šaltenio būtovė. Visgi aš pats nemanau, kad imituoti dėstytoją ir sėdėti jo kišenėje yra blogai. Tai gerai metodiniu-pedagoginiu požiūriu. Blogiau, kai užsiciklinama ir nebesugebama dirbti kitaip. Tad ir turėjome anksčiau krūvas gudaičiukų, paskui – karatajukų, dar vėliau – vaitiekūniukų, dabar – čerapiukų.
 
Beje, jeigu šiomis dienomis studijuočiau tapybą Dailės akademijoje, savo dėstytoju rinkčiausi būtent Henriką Čerapą. Jis – bene vienintelis dėstytojas, mokantis tikros tapybos. Tikros – su aliejinio dažo kvapu, mase ir visais niuansais. Tie niuansai, žinoma, kartais tokie subtilūs, kad juos įvertinti neįsijautusiam yra ganėtinai keblu. Vienos H. Čerapo studentės, tikros „čerapiukės“, kiekvienoje drobėje, kiekviename kartoniuke pulsavo vis kitoks ir kitoks pustonis. Mačiau, daliai auditorijos tai buvo sunkokai suvokiama – turbūt panašius potyrius išgyvena ir šiuolaikinės akademinės muzikos klausytojai...
 
Dėstytoju dar rinkčiausi visuomet gyvybingą ir geranorišką Arvydą Šaltenį (juolab kad kaip tapytojas jis man irgi yra iš pusdievių giminės), tačiau pernelyg gyvsidabriškas jo temperamentas šiek tiek trukdo susikaupti pedagoginei veiklai. Nors gal aš ir neteisus…
 
Kalbant apie VDA tapybos katedros tendencijas galima sakyti, kad jos išlieka tos pačios. Ir nekinta jau kelerius metus. Vieni studentai ir toliau dirba taip, kaip mokykla išmokė (tai tie „dėstytojų mokiniai“). Dėstytojus papildžius jaunesnio amžiaus korifėjams, regėtųsi, kad ir šie turėtų būti imituojami. Tačiau šiais informacinio pertekliaus laikais studentai turi galimybę žvelgti į pirminius šaltinius – egzistuojančius pasauliniuose centruose... Kiti studentai bando tapybos raišką konceptualizuoti. Įdomus sutapimas ar paradoksas – tradiciškesni tapytojai per gynimus ir labiau jaudinosi (raudonavo, mikčiojo, beveik ašarojo), o konceptualesni buvo įžūlesni. Kita vertus, tą konceptualumą galima laikyti ir kuo tikriausiu apsauginiu šarvu. Pamenu, kaip dar ne taip seniai – kai komisijoje darbuodavosi Vytautas Valius ar Leopoldas Surgailis, – viena studentė gynėsi ant konceptualios gijos suvertą darbą (tapybos, net ne tapybos, o dažo apskritai ten jau nebuvo). Pasirodė keista, kad paklausta kažko gyvenimiško (vos ne „ar jūs esate įsimylėjusi?“) mergina sutriko ir, nustojusi kalbėti apie dekonstrukciją ar Foucault, pradėjo ašaroti. Šiais metais pasitaikė analogiškas atvejis. Besilaukianti studentė visą auditoriją apkabinėjo vienas kitam prieštaraujančiais lozungais ir transparantais (kuriuose rėkta apie visas pasaulio blogybes – nuo GMO invazijos iki Prezidentės juodos praeities).
 
O šiaip pakartosiu tai, ką apie bakalaurus pasakiau vienai pažįstamai – tai tikri pilkieji gulbiukai. Gulbiukai, bet dar ne gulbės. Magistrantūros ir sunkaus postudijinio gyvenimo (kai po šiltnamio ir su realybe nieko neturinčios akademinės idilės pradės veikti natūrali atranka) sąlygos juos užgrūdins ir pavers kuo tikriausiomis gulbėmis. Tada jie išskris į platųjį pasaulį ir mus džiugins savo kūrybos plunksnomis.
 

Pilkais tuos gulbiukus dar galima pavadinti ir dėl dominuojančio sidabriško kolorito. Vėliau, vėlgi pasikartosiu, gyvenimas privers tuos jaunuosius studentus išaugti iš akademinio pilkumo drabužių, o dabar jie yra pilki. Pilki ir ekspresionistai, ir konceptualistai. Ir toji pilkuma, egzistavusi ir Vilniaus meno mokykloje Rustemo laikais, ir Kauno meno mokykloje prie Vienožinskio, ir mūsų dienomis, tiesiog rodo, kad daug kas pasaulyje keičiasi, bet tapyba Lietuvoje – ne (tiksliau, įgauna kitokius pavidalus, tačiau išsaugo savąją esmę) – ir ne ko kito, o dėstytojų bei jų studentų dėka

 

Į viršųĮ VIRŠŲ