Modernaus meno centras jau kelerius metus aktyviai užsiima kultūrinių, dažniausiai dailei skirtų leidinių publikavimu. Nemažą jų dalį užima verstinės knygos, skirtos augintis naujus meno suvokėjus, t.y. jaunuomenei skirti leidiniai. Jų neaptarsiu, nes svarbiausiais pastarojo meto įvykiais manau esant mėginimus pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą. Aptarsiu du. Jolantos Marcišauskytės kultūrinis gidas „Vilniaus skulptūrų kelias“ (2013) ir, ko gero, grandioziškiausias iš visų MMC leidinių – albumas „Lietuvos tapyba 1960–2013“ (sudarytoja ir įžanginio teksto autorė Raminta Jurėnaitė, dailininkas Jokūbas Jacovskis, 2014) yra skirtingo turinio, tačiau abu vaizdų ir pasakojimų rinkiniai simptomatiški, jie ženklina milžiniškos savo kultūros refleksijos spragos suvokimą ir mėginimą bent punktyru aprėpti tai, ką būtina tyrinėti. Visų pirma – įteisinti. Tai lyg bandymas susigrąžinti savigarbą (kuri man yra lygi savos kultūros pažinimui). Vien dėl šių sąmoningumą demonstruojančių pastangų neįmanoma nesižavėti rengėjais (Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyvos), sudėtinga imtis vertinimų, bet aptarti būtina. Abiejų leidinių informacijos apimtys gali priversti pajusti bejėgiškumą, todėl neišsisuksiu be punktyriškumo ir aš. Bet kuriuo atveju, šios knygos vertos garbingos vietos kultūringo skaitytojo lentynoje.
„Vilniaus skulptūrų kelias“
Dėl sumanaus ir ilgo anonsavimo labai laukiau skulptūrų gido, gal todėl pristatymo dieną pradėjusi vartyti ir vienoje sekoje aptikusi pagrindinius miesto paminklus, tokių žymių dabarties autorių kaip Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Antanas Šnaras, Vladas Vildžiūnas ir t.t. darbus, kartu su išdidintais suvenyriniais angeliukais, obuoliukais, obuoliais ir kitus skonį žalojančiais objektais, nufotografuotais taip pat iškilmingai kaip ir visi kiti, labai nusivyliau. Dar liūdniau pasidarė apžiūrėjus siūlomus maršrutus, mat nė vieno jų nenorėčiau eiti, nes nepadariau nieko tokio blogo, kad turėčiau savo akis žaloti su tiek daug prastų skulptūrų. Todėl kilo du pagrindiniai klausimai: ar galima į skulptūrą (ir panašius į ją dalykus) žvelgti grynai biologo ar geografo žvilgsniu (t.y. tik „objektyviai“ pristatyti, nieko su tuo nedarant)? Ir ar geografinis skulptūrų suskirstymas turi kokią nors prasmę? Gido gale radau teminių maršrutų pasiūlymus – deja, tai tik skulptūrų numerių sąrašai. Tai mane šiek tiek nuramino.
Su autore apie mano reakcijas gerą valandą karštai diskutavome, man buvo pasiūlyta įsiskaityti į knygos pavadinimą. Visų pirma tai gidas, todėl reiktų įsijausti į žvilgsnį smalsaus vaikščiotojo, kuris susiduria su tuo, su kuo susiduria, ir jam nuolat kyla klausimas, kas tai? Čia turiu pripažinti leidinio naudą. Dar ne kartą jį atsivesiu norėdama sužinoti, kas tai ir kieno padaryta. Iš tiesų sužinojau daug man visai nematytų dalykų. Aprašymuose yra surinkta daug įdomių pastabų apie atsiradimo istorijas, darbų replikas, amžininkų atsiminimų fragmentų, ir už šį atkaklų darbą Jolantą labai gerbiu, net šiek tiek pavydžiu nuotykio visa tai atrandant.
Vis dėlto geografinis objektų skirstymas gido tekstus apkrėtė į neviltį varančiu, nelabai ką išsprendžiančiu žodeliu įvairios, įvairūs. Jį aptinkame aprašant kiekvieną maršrutą ir apibūdinant šiuolaikinę skulptūrą. O ir skulptūrų aprašymai labai jau įvairūs, vienur faktografiški (tie man pasirodė naudingiausi, nes, pavyzdžiui, seniai norėjau žinoti, kas pavaizduota Katedros fasade ar ant Universiteto durų, tik neprieidavo rankos), kitur siūloma galvoti apie formas, dar kitur (pavyzdžiui, kalbant apie paminklą Frankui Zapai) akivaizdžiai pasiduota iniciatorių pasakojimo patosui. Truputį trikdo, kad ta labai įvairių kategorijų ir gilumo informacija rašoma kaip tikras dalykas, nors šį tą dar reiktų pasitikrinti (pvz., paminklo Gediminui konkurso istoriją). Nemažai dėmesio skiriama autorių intencijoms, o jos retai yra patikimas šaltinis, labiau susijusios su savireprezentacija. Tačiau kartais tikrai daug ką paaiškina. Vis dėlto daugiausia dėmesio (teksto apimties) skirta skulptūrų objektams, t.y. įvairioms asmenybėms, jų gyvenimo istorijoms, kas knygą daro ne visai apie skulptūrą, o labiau apie Vilnių ir vilniečius.
Greičiausiai mano, o turbūt ir didesnės kultūros bendruomenės dalies lūkestis sulaukti Vilniaus skulptūrų analizės, iš skaudančio trūkumo išaugęs, pakišo koją priimti šį kultūrinį gidą būtent tokios struktūros, kokios jis yra dabar. Galbūt tai tik pirmas žingsnis tokių svajonių išsipildymo link, tačiau reikia pripažinti, kad parengiamieji darbai atlikti kruopščiai, nuveiktas tikrai milžiniškas ir neabejotinai įdomus darbas: susitikta su daugybe autorių, iššniukštinėti kiemai, kiemeliai, atliktas ne vienas detektyvinis tyrimas (įtraukiant ir feisbuko draugus) nustatant objektų tapatybę. Daug padirbėta su dizainu, siekiant pristatyti paieškos programų išlepintiems vartotojams patrauklų leidinį (knygos dailininkė – Laura Bautrėnaitė, viršelio – Julius Balčikonis). Visas tas atidumas informacijos pateikimo detalėms labai paperka ir kviečia vėl įvairiais tikslais atsiversti knygą.
„Lietuvos tapyba 1960–2013“
Dėl šio leidinio struktūros jokių klausimų nekyla, tai reprezentacinis Modernaus meno centro tapybos rinkinio albumas, kuriame chronologine seka išdėstyti labiausiai reprezentatyvūs turimų svarbiausių autorių darbai, geriausiai atspindintys jų kūrybą. Galbūt hipotetiškai galima diskutuoti, ar ne per drąsu šį vaizdų rinkinį įvardinti Lietuvos tapyba, gal vertėjo apsiriboti kuklesniu – Modernaus meno centro rinkinio tapyba, tačiau realiai kolekcijos apimtis ir svoris gali pretenduoti į tokį pavadinimą, nes aprėpia didžiąją dalį kertinių Lietuvos tapybos figūrų. Galbūt istoriniu požiūriu būtų buvę prasminga skaitytojui trumpai nupasakoti rinkinio formavimo kriterijus ir peripetijas, užsiminti apie tai, kad kai kurių autorių svarbesnių darbų nebuvo galimybių įsigyti ir kur jų ieškoti, taip pat kurie autoriai yra tarsi atrasti ir panašiai. Tačiau džiugina, jog galima įžvelgti vertybinį aspektą – pagal pateikiamų kūrinių kiekį matyti rinkinio sudarytojų nuomonė apie kūrėjo svarbą, intencijos pateikti savo dailės istorijos versiją papildant ją iki šiol ne taip išsamiai žinotais įdomiais autoriais. Pavyzdžiui, albume daugiau dėmesio skirta Juzefai Čeičytei, Audronei Petrašiūnaitei, Mikalojui Šalkauskui, Linui Katinui, Inai Budrytei, Patricijai Jurkšaitytei, Eglei Gineitytei (ir kt.), ką jau kalbėti apie ir taip gerai žinomus numylėtinius kaip Arvydas Šaltenis ar Kostas Dereškevičius.
Tai leidinys, kuris neabejotinai kuria Lietuvos tapybos kanoną. Ir didžiajai daliai vaizdų rinkinio karštai pritariu, lapas po lapo patirdama estetinį ir visokius kitokius malonumus. Būtų keista, jei man patiktų visai visi pasirinkimai, tai reikštų, kad kažkas blogai su mūsų demokratijos pojūčiu. Čia įvairovės aspektas pasirodo daugiau pozityviu kampu. Gal dėl pakeliamos kiekybės. Kita vertus, jaučiama Modernaus meno centro dailėtyrininkės ir leidinio sudarytojos R. Jurėnaitės „ranka“. Matyti jos ryškus polinkis į gestiškąją tapybą, kuri, mano nuomone, Lietuvoje dažnai yra truputį pritempta, anachronistiška, todėl be tikro įsiūčio, besilaikanti tik ant menininko gesto / įkvėpimo / mediumo mitų.
Atskira tema yra šio albumo įžanginiai tekstai. R. Jurėnaitės įžanga mums pristato tai, ką matysime, čia susipažįstame su jos, kaip sudarytojos, požiūriu, kur siekiama vientiso pasakojimo ir kurį galės telktis vėlesni kanono dekonstruotojai. Kiti trys autoriai – kviestiniai svečiai, žymūs dailės tyrinėtojai (Edwardas Lucie-Smithas, Eckhartas Gillenas ir Krzystofas Stanisławskis). Jų užduotis buvo peržvelgus rinkinį pateikti įžvalgų iš šalies, niekaip nesusijusių su mūsų „virimu savose sultyse“. Šis sumanymas labai intrigavo, tačiau nesu tikra, ar išėjo į naudą. Nesiraukydama ir nekikendama (nuo tokių savotiškų pareiškimų kaip Lucie-Smitho teiginys, kad mes nesidomėjome Amerikos daile, lyg būtume turėję pasirinkimą...), skaičiau tik E. Gilleno tekstą, kur jis puikiai suvokia, kad žvelgia į nepilną medžiagą ir tai daro kaip pašalietis, probėgom. Simpatiško draugo tonu jis kalba apie tai, kas jam pasirodė įdomu, o ne tai, kas „neišsivystė“ ar nepavyko palyginti su britų menu. Visi kviestiniai autoriai (ypač Lietuvos skaitytojo akimis) pernelyg daug teksto skyrė mėgėjiškam įvadui į Lietuvos istoriją, nors realiai ji labiau reikalinga jiems patiems. Girdėjau, kad albumas bus parengtas ir anglų kalba, tad gal ir užsienio skaitytojui, tačiau ne itin tikiu, kad tokie istoriniai šuoliai nesuinteresuotu žvilgsniu labai pravers. Galbūt išorinio Lietuvos tapybos suvokimo / vizijos įtraukimas ir buvo sumanytas siekiant išjudinti žinojimą, paremtą savaime suprantamo principu. O tai, matyt, turi lydėti šioks toks „vietinių“ susierzinimas, bet aš tikėjausi galbūt labiau įtikinamų versijų arba atidesnio žvilgsnio. Greičiausiai šių tekstų atžvilgiu nesu tinkama skaitytoja, todėl siūlau įvertinti patiems. O šį lobio vertės vaizdų rinkinį rekomenduoju pasidėti į pačią garbingiausią vietą, pakelti nosį ir pasiraitoti rankoves tolesniems tyrimams.
