Kartojimas kaip saugumas

Labai įdomu, kad kuo tiksliau formuluojama reikšmė, tuo geriau išlenda visai kitos reikšmės, geriau matosi reikšmės struktūra ir kas už jos netilpo. Nes tikrovė aiškumui pasiduoda tik iš dalies. Andriaus Zakarausko labai elegantiškai – erdviai ir ritmiškai – instaliuota paroda turi, kaip „Vartams“ būdinga, nepasirašytą anotaciją (lyg rašyti mokėtų pačios sienos, o galerijos egzistencija priklausytų ne nuo autorių asmenybių), kurioje artikuliuotai nupasakojama, kaip reikia žiūrėti kūrinius. Ten sakoma, kad menininkas „kuria savotišką „utopinę ideologiją“, siedamas ją su tapyba ir tapytojo figūra. Cituodamas, interpretuodamas didžiųjų diktatūrinių ideologijų bei religijų kultivuotą propagandinę retoriką, įsakmų ir kartu įkvepiantį patosą, laikyseną bei gestus menininkas pajungia juos tapybai. Taip sukuriama fiktyvi, kultui artima atmosfera, kurioje išryškinamas menininko kaip demiurgo (visagalio kūrėjo) vaidmuo.“

 

Paveiksluose matau tapytojo (autorius čia sutampa su personažu, todėl turime pretekstą įžvelgti autoportretiškumo arba autobiografiškumo) galvą. Ji vaizduojama rakursu iš apačios, lyg jis būtų aukščiau mūsų, kaip kokio vado ar darbo herojaus iš sovietinių plakatų. Ta galva kartojasi keliuose darbuose. Kartojimas čia vienas svarbiausių struktūrinių elementų. Tačiau kai įsižiūriu, galvos rakursas vis dėlto kažkoks įtartinas. Tai gali būti ir gulinčiojo atvaizdas, taip gerai pažįstamas iš Kristaus guldymo scenų. Tuomet tapytojas ne imponuoja, o yra pasyvus, pažeidžiamas, gal net miręs. Greičiausiai tas neaiškumas tarp gulėjimo ir herojiško buvimo užlaiko žvilgsnį, palieka kažkokį suvokimo plyšio įspūdį. Šitaip kūriniai gauna daugiau ir atidesnio dėmesio.

 

Visagaliai herojai paprastai būna jei ne dvasingai džiugūs dėl savo reikšmės pasauliui, tai būtinai ryžtingi, orūs, užgrūdinti misijos reikšmingumo. Zakarausko tapytojas man pasirodė liūdnas ir kenčiantis. Įkalintas į pasikartojimą. Ta pati galva vėl reprodukuojama ir perreprodukuojama naujuose darbuose. Vėl atsiranda kaip paveikslas paveiksle. Tapyba čia yra erdvė, iš kurios jis negali išeiti.

 

Pilnoms tapytojo figūroms dar blogiau. Jos fragmentuotos, pažeistų ribų, įklimpusios potėpių gniaužtuose ir kažkokiose persipynusiose tapybinės tikrovės dimensijoje. Tose erdvėse oro beveik nėra, tai labiau panašu į klampius skysčius, pro kuriuos tapytojas išneria, kad bent kiek įkvėptų. Ir čia nebematau man pasiūlyto kuriamos „ideologinės utopijos“, tapybos kulto interpretacijos. Čia labiau panašu į „sado-mazo“ tipo santykius tarp tapybos ir tapytojo, kurie visada yra destruktyvūs, santykinai neišvengiami, susieti abipuse priklausomybe.   

 

Atskirai rodomi koliažai (jie panašūs į didžiųjų drobių eskizus) patvirtina destruktyvaus elgesio su tapytoju versiją. Piešinys su keliais (pakartotais!) tapytojais yra sukarpomas vertikaliai į juostas ir išardoma jo tvarka. Ir figūros, ir erdvė sukeistinami, sužalojami ir todėl prisipildo emocijų lyg blogas sapnas. Tokiu atveju nebegaliu galvoti apie demiurgą, o tik apie būsenas, elgesio su savimi būdus.

 

Man atrodo, kad ne tapytojas kuria tapybos kultą save įcentruodamas, o tapyba jį grobia kaip kebli bedugnė ir besienė erdvė, iki panikos. Tik kartojimas čia veikia kaip priešnuodis. Tik kartojimas visam tam suteikia stabilumo (iliuziją). Nutapomas autoportretas, tada interjeras su tuo portretu, tada dėžės su daug tų pačių portretų. Kai šitas ratas išsemtas, galima pereiti prie tapytojo rankos. Nors, kaip rodo kelerių metų praktika, vėliau bus galima dar kartą pakartoti tik kitaip. Tai apsimoka ir komerciškai, juk dažnas verslininkas (-ė) labai nudžiunga, jei atpažįsta kurį nors dailininką iš braižo.

Tapytojo ranka veikia toje pačioje tapybos erdvėje, kur yra tik tapytojas ir tik tapyba (potėpiai, dažai). Kiekvienas iš minimų elementų fetišizuojamas. Juk tapytojo ranka – didžioji autoriaus metonimija. Kaip karalystę atstoja karūna, taip dailininko ranka reiškia viską, ką tik apima tapytojo likimas ir istorija: iki Renesanso dėl rankų darbo žemintas kaip amatininkas, modernizmo epochoje menininko rankos reikšmė šauna iki stratosferos, jis tampa aukštesnių jėgų mediumu ir individualumo garantu. Todėl vaizduojant ranką kūrinio struktūra visai nepasikeitė. Tai uždaras ratas. Čia nėra nei kritiko, nei kritikos, nėra žiūrovo, net buities. Tik tapyba ir tapytojas. Čia (iliuziškai) saugu. Ir slogu.  

 

Iš anotacijos nesupratau, ar turėčiau parodoje ieškoti ironijos. Menininkas šnekinamas kalba nedaug, atsitraukia nuo interpretacijų, balse ironija lyg ir jaučiama. Intuicija man sako, kad vis dėlto ne viena(s) tapytoja(s) giliai širdyje apgailestauja, kad negimė tapybos karaliavimo laiku, kai jai dar viskas buvo prieš akis, kai ji buvo svarbiausias menas, viršukalnė ir kai buvo leidžiama būti genijumi, kai publika troško naujienų. Dabar neaišku, ko ta publika nori, nelabai aišku ir kas ji tokia. Kritika irgi neturi jokių apčiuopiamų interesų. Gal nebent nori įdomumo.

 

Bandant suprast Zakarausko kūrinius įdomumo netrūksta, bet man jau kelinti metai rūpi, o kas už situacijos tapytojas–tapyba? Kas liktų, o kas atsirastų, jei tas „sado-mazo“ santykis staiga atsitrauktų?