AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Kad sveikas kūnas kadagiais kvepėtų

Evaldo Janso projektas „Per ilgai ant paaukštinimo“ LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

Kęstutis Šapoka
Nr. 9 (1070), 2014-03-07
„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamas tuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“ (http://lt.wikipedia.org/wiki/I%C5%A1matos)
 
Neretai triedimas arba šikimas gali tapti paveikia tikrovės eseistika. Tai ne kartą įrodė Evaldas Jansas ‒ išmatos arba jų leitmotyvas persmelkę visą Janso kūrybą ir kartkartėmis suskamba skambia gaida.
Šis leitmotyvas artimas ir man. Ne kartą yra tekę suviduriuoti, o keletą kartų netgi privaryti į kelnes. Prisimenu, kaip kadaise girtas eidamas žiemą „iš paskaitų“ VDA namo, gilią naktį ant Tauro kalno, prie Vokietijos ambasados, staiga pritriedžiau į kelnes, nes vandeniu iš čiaupo gerokai praskiestas alus „Vaivos“ kavinėje smarkiai išplovė žarnyną – net per blauzdas tekėjo. Kaip įdomu ir keista buvo trypčioti nuogomis kojomis, vienomis kojinėmis pusnyse – šalinti skystą masę iš kelnių...
 
Taigi nebandysiu apsimesti nešališku ‒ per daug miela man išmatų tema. Išmatų konsistencijos ir spalvų spektras yra labai platus, turtingas. Išmatos gali būti kietos, pusiau kietos, minkštos ar visiškai skystos. Riešuto, dešrelės, blyno formos. Įvairių kvapų. Gali būti rudos, juodos, pilkos, žalios, geltonos, raudonos spalvos. Beje, išmatų konsistencija ir spalva glaudžiai susijusi su lietuviško ekspresionizmo, aliejinės tapybos pasaulėžiūra ir retorika. O Jansas juk – VDA Tapybos katedros auklėtinis.
 
Evaldo Janso iškakoti šūdukai labiau primena riešutukus. Tie riešutukai išdegti vieno garsaus keramiko dirbtuvėje ir nuglazūruoti, nes, pasak paties Janso, jis vengė arte povera ar modernistinės Josepho Boiso estetikos prieskonio. „Riešutukai“ eksponuojami projektų erdvėje „Malonioji 6“ ant pjedestalo ‒ padėti ant muziejinės pagalvėlės, tarsi juvelyrinės brangenybės stikliniame „karstelyje“.
 
Jansas gydėsi inkstus, kepenis ir žarnyną kurį laiką gerdamas vandenį su molio priemaišomis ‒ šalino per ilgai užsibuvusias žarnyne liekanas, kitaip sakant ‒ nuodus. Baigiamojoje šio gydymosi stadijoje pradėjo tuštintis beveik vien moliu ‒ galima sakyti, gatavais keramikos kūriniais.
 
Maža to, įtakos turėjo viešnagė pas menininką Aidą Bareikį Niujorke ir pažintis su jo kūrybos būdais. Bareikis sugrūda drobę į bačką, tada į tą bačką pripila aliejinių bei akrilo dažų ir kurį laiką drobę „raugina“, o paskui ištraukia ją iš bačkos su savaime susidariusiu abstrakčiu piešiniu. Janso kūrinius suformuoja pats kūnas, žarnyno formos. Be to, svarbi ir siurrealistų patirtis, kai buvo bandoma atsikratyti (istorija parodė, kad nesėkmingai) viso socialinio antstato ir prisikasti iki grynojo automatizmo.
 
Galų gale savitai suskambo ir bibliniai motyvai, nes Dievas visas gyvas būtybes ir žmogų sukūrė iš dulkių, kitaip sakant – iš molio. Donatas Jankauskas-Duonis, ironizuodamas marksistus-darvinistus, žmogų kildina iš beždžionės, o Jansas antrina krikščioniškajai kūrinijos koncepcijai, tiesa, patikslindamas būtybių sukūrimo būdą. Taigi dabar tiksliai aišku, iš kur mes visi, ypač Vilniaus menininkai(-ės) ir dailėtyrininkai(-ės), pagal Janso evoliucijos versiją, esame atsiradę. Visiškai pritariu šiai versijai.
 
Jauniesiems menininkams „neokonceptualistams“ Janso siunčiamas „šūdinas palinkėjimas“ užima ypatingą vietą, nes, anot Janso, jaunieji „konceptualistai“ dažnai tiesiog mala šūdą. Anksčiau būčiau sakęs, kad toks niurzgėjimas – tipiškas „klasikais“ pamažu tampantiems menininkams.
 
Priminsiu, kad dalis dabartinio, ypač proteguojamo jaunojo mūsų meno yra ultrakontekstuali – operuojama begalybe kontekstų ir citatų, manipuliuojama „išnašų išnašomis“ ir t. t. Prisipažinsiu, dažnai, atsidūręs prieš kokį nors superkontekstualų kūrinį, jaučiuosi esąs neišmanėlis, stokojantis išsilavinimo.
 
Nereikšmingas atsitiktinai nugirstas monologas leido atsidusti lengviau. Vienos parodos atidaryme jaunas neokontekstualistas komentavo kito kolegos neokontekstualisto (kas be ko, abu – puikūs menininkai) kūrinio videoįrašą. Antrasis kontekstualistas Nacionalinėje dailės galerijoje nukėlė nuo pjedestalo du juodus batus, pripiltus druskos, t.y. Deimanto Narkevičiaus 1994 m. sukurtą kūrinį „Per ilgai ant paaukštinimo“, ir užkėlė juos atgal. Komentuojantysis neokontekstualistas interpretavo šį veiksmą, atliktą su batais, kaip galbūt atėjusį iš mados pasaulio... Vadinasi, nežino nei Narkevičiaus kūrinio, t.y. visai nesenos mūsų šiuolaikinio meno istorijos, nesuvokia ir savo kolegos veiksmo potekstės...
 
Tą akimirką man nuoširdžiai palengvėjo. Vadinasi, dažnai kontekstais manipuliuojama gana padrikai, atsitiktinai, o dar dažniau todėl, kad tokia yra tiesiog paskutinių kelerių metų meninė konvencija. Dažnai menininkai nieko nenutuokia apie kolegų „miksuojamus“ kontekstus, o neretai net apie savo kūriniuose pasitelkiamus kontekstus, nors dažnai, žiūrint į kūrinius, atrodo, jog ši karta – kaip reta intelektuali ir pasikausčiusi visuose įmanomuose diskursuose ir subdiskursuose.
 
Taigi pakanka intuityviai jausti konvenciją, stilių, žinoti keletą formalių tokio kūrinio sukūrimo „ėjimų“, galbūt dar mokėti atmintinai kelias padrikas kokio nors Gilles’o Deleuze’o ištarmes, tinkančias visoms situacijoms. Todėl Janso „niurzgėjimas“ apie „šūdo malimą“ yra iš dalies teisingas. Neatsitiktinai jis skolinasi garsaus kolegos kūrinio pavadinimą, ironizuodamas kartais iš piršto išlaužtą (jaunųjų) „konceptualumą“.
 
Vis dėlto tenka tarti keletą žodžių ir apie silpniausią Janso projekto dalį – menininkas griežtai paneigė, kad šūdukas „per ilgai ant paaukštinimo“ gali reikšti saviironiją. Nieko nuostabaus, nes Janso karta gali būti dvasinga, dramatiška, rimta arba ironiška ir ciniškai sarkastiška; vienu žodžiu, visokia, tik ne savikritiška ar saviironiška. Šiai kartai, beje, kaip ir sovietmečio „tyliesiems modernistams“, būdinga mesianizmo dvasia ir savo „neeilinės vertės“ pajauta.
 
Kita silpnoka Janso projekto dalis – „blogų politikų, kurie rūpinasi tik savo, o ne tautos interesais“, kritika. Tarsi menininkas nesuprastų, jog XX a. 10-ojo dešimtmečio „socialinės kritikos“ taktikos, taikomos šiandien, atrodo banalokai. Beje, tokie vaikiškai naivūs pareiškimai apie politikos sferą, neturint jokio supratimo apie jos vidinius veikimo mechanizmus, yra būdingi mums, menininkams. Kita vertus, politikų samprotavimai apie profesionalų meną irgi būna be galo kvaili.
 
O Janso pareiškimo, kad „reikia paleisti Seimą ir panaikinti pinigus, tegul žmonės dalinasi tuo, ką turi“, manyčiau, iš viso nereikėtų priimti už gryną pinigą – pastaruoju metu bet kuris save gerbiantis menininkas turi apsimesti šiek tiek „anarchistu“. Tai – tarsi gero tono tam tikroje kompanijoje ženklas.
 
Vis dėlto, nekreipiant dėmesio į „politinę“ retoriką, Jansas, kaip menininkas, išlaiko sau būdingą kokybę. Kas nors, žinoma, kategoriškai prieštaraus, kad šūdukas gali simbolizuoti kokią nors „kokybę“. Tačiau šiuo atveju kalbu apie Janso kūrybos visumą ir šį „projektą“ joje. Taip pat Jansas lieka ištikimas sau ir savitai varijuoja (anti)socialumo leitmotyvą, baksnodamas visų mūsų veidus į respektabilioje visuomenėje vengiamas temas.
 
Antra, Janso projektas ypač paveikus kaip gyva reakcija į tam tikrus reiškinius ir bandymas juos kritikuoti. To dauguma mūsų menininkų dažniausiai neišdrįsta padaryti. Prieš šias stipriąsias Janso projekto savybes, manau, nublanksta visos silpnosios. Galų gale juk žarnynas išvalytas! O sveikame kūne – sveika siela!
 
Paroda veikia iki kovo 8 d.
„Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius)
Dirba trečiadienį ir šeštadienį 17–19 val.
arba atskirai susitarus tel.: 8 631 90615, 8 631 11495
Į viršųĮ VIRŠŲ