AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Laiko geologija

Kristijono Donelaičio ilgesio žemė pagal Arturą Valiaugą

Agnė Narušytė
Nr. 5 (1066), 2014-02-07

 

Kiekvieną tekstą galima pradėti nuo oro. Kas dabar dedasi už lango? Penki laipsniai šalčio, bažnyčių bokštai jau mato saulę, sniegas taip nusidėvėjęs, kad nebebus kam tirpti, vis dar žiema. Tai pats banaliausias klausimas. Ir pats svarbiausias – vaizdas pro langą yra būsimo dienos spektaklio scena. Metų laikas diktuoja scenarijų, mes tik pagal jį suvaidiname savo gyvenimus geriau ar blogiau įsijausdami. Todėl toks kūrinys kaip „Metai“ lietuviškai turėjo būti anksčiau ar vėliau parašytas. Kristijonas Donelaitis tik vykdė nurodymus iš aukščiau. Bet niekas jam neliepė rašyti hegzametru ir dar – apie netašytus kaimiečius. Galėjo susirasti kilnesnį objektą, parašyti ką nors apie meilę. Bet ne – vis darbas, vis rūpesčiai. Pamokymai pačiai primityviausiai egzistencijai: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakyt, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“ Galime teisėtai skųstis, kad šis nuo vaikystės kalamas tekstas mus pasmerkė amžinam gyvenimui Vyžlaukyje. Todėl jį reikėjo kuriam laikui užmiršti.
 
Kartą, kai dar buvau paauglė, tėvas mane nusivežė į Tolminkiemį. Galvoje įkyriai skambėjo džiugi „Metų“ pradžia: „Jau saulelė vėl atkopdama...“ Visai norėjau pamatyti tą vietą, kur pavasarį pamokslauja gandrai, rudenį „ratas sukasi sunkiai“, žiemą išalkęs Dočys pasišaudo varnų, žmonės dėvi „sopagus“ ir skuba „pas kakalį mielą“ (iš to žodžio sutartinai kikendavome per literatūros pamokas). Nebeprisimenu, ko tiksliai tikėjausi, bet tikrai ne to, ką pamačiau: niekam nereikalingomis žolėmis apžėlusią lygumą, purvinas pakelės balas ir netinkantį miestelio pavadinimą – Čistyje Prudy. Niekas ten nepriminė ilgesingojo Tolminkiemio. Kristijono Donelaičio muziejus ir jo kapas tada tik šiurpino kaip mirties relikvijos. Daugiau niekada ten nebuvau.
 
Vėliau mačiau tų vietų fotografijas, iš kurių išsiskyrė Raimundo Urbono ciklas, taip ir neišleistas atskira knyga. Jos buvo nostalgiškos – Urbonas ieškojo išlikusių praeities ženklų, juos fiksavo suminkštindamas kontūrus, kad ištirptų detalės, per daug aiškiai rodančios dabartį. Jo rusvos fotografijos atrodė tarsi darytos kažkada seniai – kiaurasieniai griuvėsiai, iš paskutiniųjų saugantys juos pastačiusių žmonių dvasią. Jų vaizdas keistai ramino – gundė svajoti apie tą už Lietuvos ribų paliktą žemę, kurioje gimė ne tik pirmasis lietuviškos literatūros kūrinys, bet ir pats raštas, užpildęs knygas, neštas į Rusijos nudrengtą Lietuvą. Bet fotografijų grožis leido išvengti tiesos – negalvoti apie tai, kad visa ta istorija jau nubraukta nuo žemės paviršiaus, sunaikintas net jos prisiminimas. O kuklūs muziejaus eksponatai buvo nepajėgūs išsaugoti tai, kas beveik niekam aplinkui neberūpėjo.
Dabar kažkas pasikeitė. Donelaičio balsas vėl skamba iš visų pakampių – griausmingas, draugiškas, neužterštas literatūriniais pagražinimais ir visokiais „E“, garantuojančiais ilgaamžiškumą. Tyras ir tikras.
 
Kaip tik tokį Tolminkiemio vaizdą atpažinau neseniai išleistoje fotografo Arturo Valiaugos knygoje „Apie ilgesio žemę“. Tiesa, ant jos viršelio du autoriai – šalia Valiaugos įrašytas Donelaitis. Mat knygoje atspausdintas visas „Metų“ tekstas, bet neįprastai – keturiomis kalbomis. Tik pavasarį galima perskaityti taip, kaip jis buvo parašytas, lietuviškai. Vasara skamba vokiškai, ruduo – rusiškai, žiema – angliškai. Trys pirmosios kalbos nurodo į toje žemėje persidengusias kultūras. Jų buvimas vienoje knygoje pateisinamas automatiškai – atrodo, kad tas pats balsas kalba vis kitiems gyventojams, tokia kalba, kurią jie supranta, nes pati kalba nesvarbi, pastoriui rūpi mintis. Pamokslas. Juos Donelaičiui reikėjo ruošti „dabar“, nuteikiant būrus būsimiems darbams ir šventėms, o tai vertė atsižvelgti į metų laiką, į orą – kaip šiais laikais turi daryti rašantieji komentarus laikraščiams arba radijui. Anglų kalba atrodo kaip svetimkūnis, bet irgi – tik tol, kol knygą suvoki kaip konkretaus konteksto dokumentą. Ji nėra dokumentas – jei svarbiausia mintis, dabarčiai ją reikia reikšti ir angliškai, kad suprastų pasaulis.
 
Dar vienas įtrūkis – tarp žodžių ir vaizdo. Mano prisiminimuose „Metų“ tekstas neatskiriamas nuo Vytauto Jurkūno raižinių, kuriais buvo iliustruota anais laikais skaityta knyga. Vaizdai rodė tai, ką pasakojo tekstas. Bet juose būrų buitis buvo padaryta iš medžio, pro kurio juodas rieves mėgino veržtis oras ir gamtos gyvybė, bet negalėjo – veiksmas buvo įamžintas, sustingęs. Valiaugos knygoje vaizdai nepasakoja teksto, jie tik prisiliečia viena kraštine – peizažo kraštine. Fotografas žvelgia į peizažą, po kurį tikriausiai vaikštinėjo Donelaitis, mintyse dėliodamas tekstą. Žvelgia į peizažą dabar, po trijų šimtų metų, ir mato medžiais apaugusį kelią, iširusią tvorą, laukus, prikritusius senų lapų, tvenkinyje atsispindintį dangų. Visa tai buvo ir tada. Kaip ir metų laikai, kurie šią žemę padengia vis tomis pačiomis atitinkamų augalų, debesų, reiškinių spalvomis. Ir šviesa yra ta pati. Ji gerokai aiškiau nei sniegas, lapai ar žalia žolė sukuria jausmą, kad fotografijose keičiasi metų laikas – kai tamsos suslėgtą žemę ir dangų staiga praskiria gelsvas nuskaidrėjimo plyšys, kuriame gims, kažkas bus. Bet kartu matai, kad metų laikas keičiasi nepriklausomai nuo to, kokie žmonės gyvena šitoje vietoje. Tuo pačiu ritmu, kuris lyg laikrodžio mechanizmas nereaguoja į mūsų liūdesius ir ilgesius, nieko nesustabdo ir nepagreitina.
 
Kosminio laiko abejingumas sujungia fotografijų (ir mūsų) dabartį su Donelaičio laiku. Žiūri į vaizdą ir matai, kad to nebėra – visa detalių gausa žymi nebūtį. Seniai nebepjaunamos ir neberaunamos žolės dengia šitą žemę dirbusių būrų pėdsakus. Medžių susibūrimai žymi sodybų vietas. Laiptų liekana laukuose, triumfo arką primenantys vartai pakrūmėje yra jau tiesioginiai mirusios civilizacijos ženklai. Bet dar griežčiau apie nebūtį fotografijose kalba dabarties įsiveržimai – jo grubi buitis, antiestetika. Šiam gyvenimui praeities Dievo namai atlieka tik apsaugos nuo gamtos stichijų funkciją – tinka saugoti, pavyzdžiui, žemės ūkio padargams. Metalinius vartus puošiančios raudonos žvaigždės nedera prie elegantiškų kaizerio Vilhelmo dvaro arkinių langų, kuriuos iš tamsos iškerpa šviesa, nes stogas jai netrukdo patekti į vidų. Plastmasiniai vaikų žaislai kiemuose ir į gatvės stulpą susmeigtos rusiškos vėliavos, suskliausti kavinės skėčiai yra užneštas dabarties sluoksnis, pro kurį jau nebesimato Donelaičio laiko, tik tolumoje (kaip anksčiau) raudonuoja žemai kabančios saulės išryškintas bažnyčios frontonas.
 
Net ir dabarties „būrai“ – vis dar čia tebegyvenantys lietuviai ir atėjūnai iš Rusijos – žymi nebūtį, nes jų akyse nėra atminties, o toks žvilgsnis gąsdina. Žvilgsnis nežinančio, kas jis ar ji yra, – štai ką matau žiūrėdama į mielus senukų veidus. Netgi tada, kai Valiauga fotografuoja jų būriškos buities daiktus – kibiras, kėdė, radiatorius, spinta, gėlėtas kilimas ant sienos taip pat yra bevietės dabarties kultūros produktai, pagaminti fabrike it sovietinės praeities konservai. Ta sutrikusios tapatybės buitis aklinai uždaro kelią į Donelaičio laikus.
 
Taigi nors fotografijose užfiksuotas dabarties gyvenimas, apie jas reikia kalbėti nebūties žodžiais. Tai, kas yra, tik nurodo į tai, ko nėra. Tikriausiai todėl knygos įžanginiame žodyje Valiauga užsimena apie „stalkerio zoną“ – teritoriją, kurioje „apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas iš saulėlydžio medžių viršūnėse, pavasario žalumos, vasarvidžio kvapų, rudens klampynės vieškely, baltos žiemos tylos...“ Nerimas įsikuria plyšyje tarp materialinių dabarties gyvenimo apraiškų ir krašto praeities prisiminimų, tarp to, ką matome, ir to, ką žinome. Tai dabarties gyvybę pūdinantis mirties pažadas, kurį čia matome atvirkščiai, atbuliniu laiku. Šitoje vietoje būti baisu, bet įtraukia dabarties liūne tykantys istorijos akivarai.
 
Zonos fotografijų poveikis toks stiprus, kad gali atrodyti specialiai sukurtas. Tačiau Valiauga apie fotografavimo patirtį pasakoja ką kita: jis sako, kad tai peizažas, „nepaklūstantis harmoningos kompozicijos dėsniams“. Iš pradžių jis bandęs jį „sutvarkyti“, bet paskui teko susitaikyti su prigimtiniu peizažo netvarkingumu. Tai svarbu, nes peizažas nėra kažkoks išorinis dalykas, su išgyvenimo tikrove nieko bendra neturinti estetika. Kasdien matomas peizažas skverbiasi į mūsų sąmonę, ją po truputį formuodamas. Ši sena idėja suskamba pranašiškai iš Tolminkiemio, Gumbinės, Ramintos parvežtose fotografijose – atrodo, kad peizažas nulėmė kultūros ir ją kūrusių žmonių likimą.
 
Tai Valiaugos kūrybinė strategija – atpažinti žmogaus tapatybę aplinkos ženkluose, juose perskaityti jo būsenas, suprasti jo sąmonę iš daiktų, kurių jis jau nebemato, nes naudoja automatiškai. Taip fotografijų cikle „Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą“ ant sienų suklijuotuose laikraščiuose buvo išdėstyta dabartinio kaimo gyventojo galvosena, cikle „Tylusis identitetas“ – emigranto savijauta, „Tarp krantų“ – kelionėje stumiamo laiko patirtis. Dabar suirusiame peizaže galima perskaityti, kad šioje stalkerio zonoje gyvenančių žmonių sąmonė subyrėjusi, bergždžia kaip nearti laukai. Gal tai ir žiauri išvada, kurios negalima primesti knygoje iš arčiau parodytai Budrių šeimai, bet jauti, kad ir jos judesius lėtina tarp laiko smagračių trupantis nykumos purvas. Tik pasikeitė Valiaugos fotografijų laikas. Anksčiau jis tekėjo horizontaliai, nes fotografas vis perstumdavo kadrą, kad parodytų mums užsitęsusias akimirkas, o dabar laikas turi gylį. Donelaičio gyventų vietų peizažai – tai gręžiniai, kuriuose istorija susiklosčiusi geologiniais sluoksniais.
 
Ir vis dėlto fotografijų piešiamas vaizdas nėra toks liūdnas. Valiauga net ir nykiausią dieną, kaip ir peizažo netvarką, stebi per atstumą, su šypsena. Bet kartais jis atvirai juokiasi – ypač kai fotografuoja iš žvejo kombinezono padarytą oranžinę pergalės deivę Nikę, pakabintą ant žaliai nudažytų lentų sienos, ar optimistinį užrašą „всё будет xорошо“, tarsi iškaltą lediniame danguje. Juo knygoje ir baigiamas fotografinis pasakojimas – nežinia, ar tai nuraminimas, ar ideologinis melas. O gal abu kartu. Žiūrėdamas į tą užrašą supranti, kad dabarties detalės, užteršiančios mūsų atmintyje beveik šventą kultūros peizažą, iš tiesų yra ir gyvybės ženklai, tikrumo ženklai. Todėl ši vieta nėra muziejus. Fotografijos – ne nostalgiškos. Ilgesys – šviesus. Todėl ir prie savo paties kapo prigulusio akmeninio Donelaičio veidas neskelbia „memento mori“ – jis šypsosi. Blyškaus atšvaito išryškinta akimi ir sučiauptomis lūpomis. Jis ir gulėdamas sako pamokslą: kad ir vėl viskas praeis, ir saulelė vėl atkopdama budins svietą... Ir viskas bus gerai.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ