Po eksponato

Iki sausio 12 d. Šiuolaikinio meno centre veikia vieno žymiausių šiuolaikinių kroatų menininkų Davido Maljkovićiaus personalinė paroda „Naujos reprodukcijos“. Pirma mano pažintis su įvairias medijas savo kūryboje naudojančiu Maljkovićiumi įvyko Nacionalinės dailės galerijos 2009 m. rengtoje videomeno peržiūroje „Architektūros greičiu“, kurioje rodytas jo plačiausiai žinomas darbas – videotrilogija „Scenes for a New Heritage“ (2004–2006). Šis kūrinys tuomet pasirodė emocionalus, šmaikštus ir kalbėjo man dar gana nauja tema – apie kolektyvinę (socializmo ir modernizmo) amneziją. Žiūrovus jis sužavėjo blizgesiu tiesiogine prasme – prie apleisto ir apgriuvusio, bet dar blizgančio Vojino Bakićiaus projektuoto paminklo Antrojo pasaulinio karo aukoms Jugoslavijoje keletas jaunuolių privažiuoja folija apvyniotu automobiliu, turinčiu priminti ateities automobilį, nes videokūrinys mus perkelia į laikotarpį tarp 2045 ir 2063 metų. Pasivaikščioję po apgriuvusią struktūrą ir paspėlioję, kokia galėjo būti jos funkcija, jie padaro išvadą, kad „tai buvo kitokie laikai“.

 

„Naujų reprodukcijų“ parodoje šmaikščiausias arba bent lengviausiai įtraukiantis darbas taip pat tiesiogiai susijęs su modernistine architektūra – tai animacijos projekcija „Po formos“ (2013). Šiame darbe Maljkovićius pirmą kartą išbando animaciją, žaisdamas su 7-ojo dešimtmečio kroatų architektūrinio žurnalo karikatūromis, ilgus metus kabėjusiomis jo studijoje. Karikatūrose šaipomasi iš modernistinės architektūros supaprastėjimo – vienoje scenų ištaigingo restorano padavėjas ant padėklo neša visiškai elementarų stačiakampį architektūrinį modelį, kitoje – du sutrikę vyrai sėdi prie urbanistinės situacijos modelio lyg prie šachmatų lentos ir nežino, ką su šiomis „kaladėlėmis“ daryti. Originali karikatūrų mintis paprasta – modernistinė architektūra aukštinama, nors kuria standartus. Maljkovićius išmontuoja karikatūrą po dalį – vienam vaizde „žaidėjai“ sėdi prie tuščio stalo, kitame vienas žaidėjų nuspalvinamas ir ima judėti, trečiame padavėjas neša vieną iš Maljkovićiaus darbų, dar kitame atsiranda dažna modernistinių interjerų ir Maljkovićiaus darbų dalyvė – kambarinė palmė.

 

„Po formos“ rodomas ŠMC didžiosios salės centre, tai aktyviausia parodos dalis, aplink kurią sukasi likę objektai. Kalbant apie parodos erdvę ir ekspozicijos logiką, negaliu nesižavėti sprendimo kokybe, kurią bandydama artikuliuoti susidūriau su problema, su kuria prisipažįsta susiduriantys dauguma rašančiųjų apie Maljkovićiaus darbus – jų logiką lengva pajusti, bet sunku įvardinti. Maljkovićius su parodos architektu Miroslavu Rajićiumi bendradarbiauja beveik 10 metų ir neslepia skiriantys labai daug dėmesio ekspozicijos išdėstymui bei jos santykiui su numatoma parodos erdve. Pats didžiausias ir erdviausias darbas „Po mugės“ (2009) savo vietą rado priešais įėjimą į salę – ateinant modernistiniu ŠMC antro aukšto koridoriumi-galerija, žvilgsnis palengva sukoncentruojamas į juodą ant neaukštos pakylos patiestą tentą ir sustabdomas į įeinantįjį atkreiptu šviestuvu. Kituose darbuose horizontalios pakylos derinamos su stambiomis vertikalėmis, taip sukuriamos atskiros ir skirtingos kiekvieno darbo erdvės, o vaikštant tarp jų kyla ir specifinis išskaidyto, modernistinio vidinio kiemo jausmas. Visoms parodos struktūroms panaudotos ŠMC laikinųjų sienų plokštės, ir šis gestas visuomet skatina prisiminti visus meno kūrinius, kuriems tos sienos buvo atrama.

 

Kalbėdami apie šį gestą, pereiname prie pagrindinių parodos gvildenamų problemų – eksponavimo frustracijos ir objekto fetišo. Trijuose iš parodoje rodomų kūrinių matome projektorių kaip fetišizuojamą eksponatą, viename jį numanome – matome ant projektoriaus staliuko stūksantį postamentą („Laikinos projekcijos“, 2011). Šiame darbe negrįžtamai susimazgo eksponavimo priemonės ir eksponatai – staliukas, skirtas nepastebimai prilaikyti eksponuojantį aparatą, pradeda kilti hierarchijos laiptais iki staliuko meno kūriniui eksponuoti, bet užstringa pusiaukelėj, nes rodo klasikinį dailės kūrinio ekspozicijai skirtą objektą – postamentą. Darbai, naudojantys veikiančius projektorius, – tai kitas darbas tuo pačiu pavadinimu „Laikinos projekcijos“ (2011) ir du darbai pavadinimu „Po formos“ (abu 2013) – anksčiau minėta animacijos projekcija ir skaidrės projekcija, kurioje matome iš anoniminės rankos ištįstančią abstrakčią formą. Pastaroji tęsia parodoje ŠMC nerodomame Maljkovićiaus darbe „Undated“ (2013) pradėtą būtinumo gaminti objektą kritiką – tąsyk tai buvo nufilmuotos kažką lipdančio kroatų modernizmo skulptoriaus Ivano Kozarićiaus rankos. Antrasis „Laikinų projekcijų“ variantas – 16 mm projektorius ant cementuoto postamento, apšviečiantis dvi vinis, įkaltas į sieną priešpriešiais, dėl projekcijos šviesos kampo užstojančias savo pačių šešėlius ir taip prarandančias trimatiškumą. Erdviškai ši parodos dalis sutvarkyta žavingai žaidžiant su ŠMC didžiosios salės ekspozicijų tradicija – projektorius stovi prie salės prijungtoje mažoje aklinoje patalpoje, kurioje dažniausiai eksponuojami videodarbai, bet šįkart projekcija iššviečiama ne aklinajame patalpos kampe, bet per įėjimo angą ant specialiai projekcijai pastatytos sienutės, taip sumažinant atstumą tarp projektoriaus bei projekcijos ir suteikiant pakankamai dėmesio abiem kūrinio dėmenims.

 

Darbas „Be pavadinimo“ (2004) iškrenta iš mano susidėlioto nuoseklaus parodos pasakojimo, nes jam aptarti reikia naujų, kiek tolimesnių sąvokų, tokių kaip struktūros ardymas – postamente matome skaitmeninį laikrodį, kurio skaičiai neturi kai kurių dalių, todėl matome ne laiką, o skaitmeninę abstrakciją. Kūrinys ekspozicijoje veikia kaip pauzė – vizualiai švarus horizontalės ir vertikalės junginys leidžia pailsėti parodos struktūroje, o suabstraktėjęs laikas trumpam atjungia nuo likusioje parodos dalyje gvildenamos eksponavimo fetišo problemos.

 

Ant keturių iš aptartų objektų „nugarėlių“ ir vienos atskiros laikinų sienų plokščių grupės sudėtos „Naujos reprodukcijos“ (2013) – sluoksniais suklotų vaizdų išdidintos fotografijos. Toks ekspozicijos elementų dvipusiškumas smagiai ignoruoja eksponato normas – ar tai vienas eksponatas dviem skirtingomis pusėmis, ar du, bet su labai neaiškia pradžios ir pabaigos riba? Margi vaizdai į baltą ir švarią ekspoziciją įveda netvarkos, o idėjų lygmenyje atstovauja „priešekspoziciniam“ etapui – tai neatrinktų atvaizdų krūva, kuri sėkmingai veikia menininko, kuratoriaus ir kritiko galvose, tačiau dažniausiai nepriimtina parodų salėje. „Naujose reprodukcijose“ į paviršių ištraukti vaizdai pristato skirtingus vaizdo dokumentavimo ir jo eksponavimo etapus, kiekvienas vaizdas komentuoja šalia ar už jo matomą objektą – projektoriaus netekusio stalelio „nugarėlė“ atvaizduoja žmogų su projekcijos šviesoje išnykusia galva, o apžiūrėjus kaubojų, jojančių abstrakčios erdvinės struktūros link, fotografiją, žvilgsnis atsitrenkia į skaidrės projekciją su iš rankos ištįsusia abstrakčia forma (darbe „Po formos“).

 

Paroda maloni tiek jusliškai, tiek idėjiškai, bet vaikštant joje ir ypač iš jos išėjus kankina klausimas: kas paaiškėja apie eksponavimo fetišą, aiškinantis šį reiškinį geroje ekspozicijoje? Ar naujų, kritiškų eksponavimo būdų suradimas šios parodos eksponatus padaro nebe eksponatais? Ar tai tautologija, ar vienintelė pakankamai sudėtinga medija kalbėti apie tokį sudėtingą dalyką kaip erdvė? Bet kokiu atveju, kita paroda, atidaryta ŠMC didžiojoje salėje iškart po „Naujų reprodukcijų“, turės prisitaikyti prie kaip reta ypatingo ekspozicinio konteksto.