AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Kūniškoji teorema įrodyta

Salomėjos Jastrumskytės „Sėdintis Euklidas“ galerijoje „Aidas“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 1 (1062), 2014-01-10

Viena iš stichinių nelaimių – draugų parodos. Gali neišsiduoti, kad tai pažįstamas menininkas ar menininkė, kaip sovietmečiu rašydavęs Augustinas Savickas pokštaudavo, parodos recenzijoje pagirdamas ar pakritikuodamas savo paties darbus. Dabar, žinoma, ne taip sunku tikėtis Kęstučio Šapokos rašytos Kęstučio Šapokos parodos apžvalgos. Tai savaip įdomu. Gruodžio pradžioje „Aido“ galerijoje atidariusi parodą „Sėdintis Euklidas“ menotyros mokslų daktarė Salomėja Jastrumskytė taip pat galėtų publikuoti išsamią recenziją. Suprantu, kad pačios rašytas tekstas būtų priimtas kaip įžūlus pasipūtimas, tačiau vis tiek bandau įsivaizduoti, kaip ji rašytų... Neabejoju, kad surastų kokį nors man visai nežinomą viduramžių piešinį, o gal filosofą, kuriuo ir remtųsi. Dar pamaniau, kad galbūt Salomėja Jastrumskytė, nagrinėdama parodą, būtinai primintų skaitytojams Rembrandto „Anatomijos pamoką“ arba, kaip jau komentaruose visagaliame feisbuke paminėjo Vidas Poškus, surastų paralelę su Lucio Fontana. Žinoma, šios autorės minimalistinė kalba artima pastarojo vizualinių veiksmų saikingumui (sakau „veiksmų“, nes drobės įpjovos yra veiksmo rezultatas), o Salomėjos paveikslai sudaryti beveik vien iš tų pjūvių, nors ir neperskrodžiančių drobės materijos, tačiau vaizduojamų, žiūrovo jaučiamų beveik fiziologiškai. Beveik Lucio Fontana. Tačiau ir iš pulsuojančių tamsių dėmių bei smulkučių kraujagyslių. Beveik anatomija. Čia paralelės pasuka į skirtingas puses, keliauja sau brėžiamos autorės ranka, virsdamos venų raizginiu, šešėliais, o tie savo ruožtu vėl neišeina iš labai saikingų geometrinių formų ribų.

 

Sutrinku, kai reikia pavadinti techniką, kurią naudoja Salomėja Jastrumskytė – nemažo formato drobės, padengtos reljefine pasta ir ant jų piešta anglimi, tačiau čia žodis „piešinys“ gali tik klaidinti, nes darbai artimesni Kazio Varnelio tapybai nei tradiciškai įsivaizduojamam piešiniui, taigi – kažkas tarp. Pavadinimas „Sėdintis Euklidas“ vis dėlto nurodo brėžimą, geometriją, tad sakykime, kad kalbėsiu apie piešimą, kuriam meilę pripažinti man ne naujiena.
 
Turiu pasakyti – baisiai, siaubingai (kokį dar nevartotiną žodį čia įrašyti, kad aiškiau atsiskleistų mano nuogąstavimai?) nerimavau, eidama žiūrėti parodos. Nes draugei, kaip jau minėjau, atsakyti sunku, o jei man darbai nepatiks? Ir blaškysiuosi tarp draugystės ir meno kaip kokia muilo operos herojė. Tačiau radau kūrinius, kurių juodos ir baltos spalvos balansas man primena gerą fotografiją, o minimalistinės abstrakčios kalbos priemonės – chirurgo palatą arba „Anatomijos pamoką“. Pjūvių ir kraujagyslių asociacijos, brėžiamos nežinomo Euklido, pridengtos ar paryškintos šešėliais – tamsiais plotais, veikia žiūrovą, net kritiškai nusiteikusį abstrakčiosios tapybos atžvilgiu. Lietuvoje kažkodėl šis nusiteikimas itin jaučiamas, vyraujant įsitikinimui, kad mūsų abstrakčioji tapyba ne visai abstrakčioji, o greičiau iki neatpažįstamumo suabstraktintas peizažas, žemės materija ir pan.
 
„Euklido geometrija apsiriboja tik tuo, ką galima nubrėžti dviem įprastais brėžimo įrankiais“, – teigia pati Salomėja, deklaruodama savo išankstinę nuostatą remtis būtent abstraktaus pasaulio teoremomis – brėžimo veiksmu kaip mąstymo principu.
 
Tačiau žiūrint į šiuos kūrinius Euklidas traukiasi, lieka už kadro, čia pulsuoja net ne veiksmo – pjūvio, brėžimo – energija, sklindanti iš, atrodo, ramių ir sutvarkytų kompozicijų, o greičiau fiziologinė, kūniškoji: paveikslai prabyla formų ir pjūvių kalba. Visa tai primena kai kurias Salomėjos Jastrumskytės fotografijas, kuriose bet kas – ar tai būtų susisukęs lapas, ar audinio kraštas – kažkodėl tampa fizinio pasaulio manifestu. Jo irimo, ligos, trūnijimo. Autorė kaip Rembrandto chirurgas ramiai ir susikaupusi pakelia tik vieną išpreparuotą gulinčiojo ranką, mums demonstruodama sausgyslių, raumenų žemėlapius. Labai aiškiai – ne Euklidas, o chirurgas.
 
„Tikrovės netaisyklingumas, netiesiškumas ir taisyklinga fizikinė tikrovė, kurioje Euklidas kuria savo teorijos Pradmenis“, – randu autorės man siųstose darbinėse pastabose, tad suprantu, kad čia vyksta priešprieša Euklido kuriamam pasauliui, ji sąmoninga, suvokta ir nuolat permąstoma šiais kūriniais, o ne kokia atsitiktinė mano interpretacija. Kova tarp kūniško neprognozuojamo brėžimo malonumo ir dėsniais paremtos abstrakčiojo pasaulio geometrijos – ta pati „Anatomijos pamoka“, kai mirusio kūno, gyvų veidų, šviesos ir šešėlių žaismas skirtas parodyti puikias mokslines portretuojamojo žinias, numanomas ir čia svarbiausias. Tačiau Salomėjos drobėse šis teoretikas nutyla, nuverstas jausmingo kūniškumo, o saikingoji geometrijos tvarka lieka tik kaip stilius, ribojanti forma, kurios svarbą ne kartą yra pabrėžusi autorė.
 
Štai čia tyko dar vienas baisus baubas rašant apie draugus – kritika, o kaip be jos? Belieka dramatiškai tarti, kaip priklauso muilo operos herojei: „Tai ir bus tikrasis draugystės išbandymas! Ji turi suprasti!“
Tad bandysiu pasakyti, kad stiliaus grynumas ir vienintelės kalbos tobulinimas man priminė modernizmo epochos „didžiojo stiliaus“ paieškas. Kaip postmodernistinio pasaulio gyventoja nejučia dairiausi kažko „nevientiso“, iš kitos medijos, kalbos, dar vieno konteksto ar teksto.
 
„Žinau, – sakau sau, – čia tik mano šablonai, inercija, kaip turi atrodyti šiuolaikinis menas.“ Tačiau pati savęs neįtikinu. Nuo besaikio vienintelio braižo tobulinimo nesunku peršokti prie laiko, kai forma ir buvo turinys, o turinio prasme ši paroda lieka tuo pačiu vienu projektu, gyvu ir pulsuojančiu iki beveik fiziškai jaučiamo skausmo, tačiau vis tiek netampančiu Euklido ranka brėžiama teorija, kuri lieka kažkur už kadro. Kūniškoji teorema įrodyta. Ji veikia, tačiau man vis dėlto pritrūko Euklido balso, nuneigto ir likusio tįsoti kažkur netoli pavadinimo, tad nekantriai lauksiu euklidinės ir neeuklidinės geometrijos įrodymų. Nes dar kartą tą patį kartoti bus tik kurso kartojimas.
 
Paroda veikė iki sausio 2 d.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ