AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Mėginimai atrakinti

Vito Luckaus retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

 

Agnė Narušytė
Nr. 46 (1060), 2013-12-13
Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.
 
Seniai žinojau, kad Luckus buvo rakštis LTSR fotografijos meno draugijai, nes jo išsišokimai galėjo sugadinti santykius su okupacine valdžia, kurios valioje buvo viską sunaikinti. Kaip atsitiko Modriui Tenisonui – jam pakako pamatyti degantį Romą Kalantą, ir pantomimos teatras buvo uždarytas. Tačiau tik dabar išgirdau, kad net humanistinės fotografijos patetikos nekentusi jaunoji karta negarbstė Luckaus, nors su juo ir bendravo. Jiems buvo įdomūs jo eksperimentai, bet estetiniai sprendimai atrodė abejotini, ypač – per daug atviras simbolizmas. Taigi Luckus buvo nuolat apsuptas draugų, bet vienišas, netinkamas nei vieniems, nei kitiems. Belieka pasiskolinti Jurijaus Dobriakovo raktą į šią asmenybę: „Luckus yra kone klasikinis „nereikalingas“, nepatogus žmogus, ateinantis dar iš rusų literatūros klasikos. Jis ir iš savęs, ir iš kitų nori per daug, net ir nieko nereikalaudamas. Jis yra iš esmės žmogus be „savo“ laiko ir erdvės.“
 
Bet man reikia kito rakto į Luckaus kūrybą. Juk eksperimentai turi turėti tikslą! Aiškiai mačiau norą išsilaisvinti iš „gero kadro“ taisyklių, iš romantinio polinkio dramatizuoti ir supoetinti. Bet į ką tai turėjo atvesti – nemačiau. Buvo tik daug punktyrų, bėgančių tolyn nuo vadinamosios lietuvių fotografijos mokyklos – į visas puses. Nuo tikrovės gaudymo – į jos konstravimą. Nuo idealizavimo – į suluošintos tiesos paieškas. Nuo originalumo kulto – į senų fotografijų archyvus. Nuo medijos grynumo – į maišymąsi su daile. Nuo vienaprasmiškumo – į neapibrėžtumą. Ir taip toliau. Bet aiškus buvo tik išeities taškas, tarsi juodoji skylė, iš kurios mėgino išsiveržti fotonas vardu Luckus. Išsiveržti nežinia kur.
 
Tai kaip suprasti Luckų? Dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje rusų menotyrininkas Levas Anninskis ilgai sukęs galvą nusprendė, kad Luckui rūpi pažvelgti į atskiras tikrovės ląsteles, nes per jas išsiskiria tiesa. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Luckaus retrospektyva (kuratorė Margarita Matulytė) yra puiki proga pasitikrinti – juk pagaliau matome archyvą, kurį po fotografo mirties jo našlė Tania išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas. Nė vienos parodos dar nesu taip laukusi – gal išaiškės Luckaus paslaptis? Kiekvienas parodos atidarymo renginių dalyvis siūlė savo raktą. Pasaulyje išgarsėjęs Ukrainos fotografas Borisas Michailovas teigė, kad Luckus parodė tikrovės negatyvą, todėl jo fotografijos nesukelia nostalgijos. Pasakodama apie tai, kaip vaikystėje tekdavo paklusti brolio režisūrai, Luckaus sesuo Gražina kartojo: kūryba jam buvo žaidimas. O fotografas Algirdas Šeškus sakė taip: į jo darbus galima „žiūrėti tik su tam tikru kiekiu skausmo“. Susiveriu visus raktus ant žiedo – pažiūrėsiu, ar jie tiks Luckaus pasaulį saugančiai spynai.
 
Dalijimas į ląsteles
Tikrovė apgaulinga – visi fotografuodamiesi apsimetinėja, o sovietinė tikrovė apskritai buvo melas. Todėl Luckus naikino jos įtaigą ardydamas fotografijos ritualą, laužydamas jos rėmą, karpydamas į ląsteles. Kai jis perkuria rastas nuotraukas („Požiūris į senovinę fotografiją“ ir „Saldi nuotaika“), tai beveik akivaizdu. Tačiau Anninskis tuos pačius veiksmus įžvelgė ir Luckaus reportažuose – atskirumo akimirkas, kai žvilgsniai nesusitinka, kai visi juda į skirtingas puses, kai dėl mūsų dėmesio pešasi ant sienų kabantys paveikslėliai. Anninskis tai laikė maištu prieš tikrovės patikimumo iliuziją. Dabar perskaitytume – prieš modernistinį tikėjimą reprezentacijos ir tikrovės ryšiu. Jungdamas senas fotografijas iš Vilniaus, Varšuvos ar Paryžiaus, Luckus elgėsi kaip postmodernistas – mėgavosi prasmės takumu ir siūlė žvelgti ne į vaizdą, o už jo ribų, į platesnį kultūrinį kontekstą. Decentruodamas erdvę, įrėmindamas tuštumą, jis trikdė suvokėją, nes priminė jo paties reliatyvumą.
 
Tačiau dabar niekas nebetrukdo skaityti ir politinės skaldymo į ląsteles potekstės. Štai „nuobodulio estetikos“ kontekste mano analizuota fotografija iš „Gruzijos“ ciklo: žmonės laukia autobuso stotelėje, moterys, nešinos krepšiais, dairosi, krapštosi nosį, viena juodaplaukė pražygiuoja tarsi parade, visų veidai rūškani, o tolumoje – milžiniškas plakatas su džiugiai ranką iškėlusiu Brežnevu, skelbiančiu neišardomą partijos ir liaudies vienybę. Prieštaravimas bado akis – tikrovėje vienybės nėra. Tik abejingumo įtvinkusi kasdienybė, kurią ištverti padeda nebent ironija. Tuomet, kai valdžia šlovino minią, o fotografija visur ieškojo ryšio, Luckus baksnojo į pertrūkius, sutapimų atsitiktinumą ir būties beprasmybę.
 
Negatyvas
Matau, kad negatyvas: Luckaus nufotografuotų žmonių veidai negražūs, netaurūs, neišmintingi, moterys dažniausiai storos, dulkėtos, vyrai išsiklaipę, sudribę, apsikarstę medaliais. Visur pilna šiukšlių, mėtosi laikraščiai, ant nešvaraus popieriaus serviruotos vaišės – tik pusiau lupti kiaušiniai, atkąstos duonos riekės, nučiupinėtos stiklinės ir buteliai. Žmonės nieko ypatingo neveikia, tik valgo, geria, lūkuriuoja, eina. Iš jų šaiposi plakatuose nupaišyti energingi tarybiniai jaunuoliai. Gruzijoje, Azerbaidžane ar Lietuvoje gyvenantiems žmonėms nelinksma. Sportininkai, nušokę nuo tramplino, neria žemyn suglaudę sparnus, pasiruošę stoiškai tėkštis galvomis į žemę – jų kūnuose nerasi nė užuominos į skrydžio ekstazę. Giminės guli ligos patale. Kolegos žiūri į save televizoriuose, bet ten – ta pati vargana, tik dar blyškesnė tarybinė tikrovė.
 
Tačiau Luckaus gyvenime nėra nieko vientiso. Net ir negatyvas ne visai negatyvus. Štai purvinu keliu darda mėšlo prikrautas vežimas, virš jo susitvenkęs juodas debesis, bet vežimo gale sėdintis vaikas atsisuka į fotografą ir šypsosi. „Šitas vaizdas man apibūdina Lietuvą – sėdi mėšle ir laimingi“, – pakomentavo pažįstamas užsienietis. Tegu eina jis... Luckus šaiposi iš sovietinės ekonomikos: parduotuvės lentynos beveik tuščios, tad pardavėja juokdamasi sveria kūdikį. Ideologijai kliūva beveik visur, jos ikonos tampa be džiaugsmo vartojamu kiču. Lozungų pompastiką pažemina netinkami gestai, kaip parodos plakatui parinktoje fotografijoje: po debesuotu dangumi uolos fasade iškalti Lenino, Marxo ir Engelso profiliai rūsčiai žvelgia į ateitį, o į juos žvelgianti moteris didingai užsimoja irklu. Net mirčiai trūksta rimties: negrabiai nešami karstai trankosi į durų staktas, vyrai, užmiršę gražiai pašarvotą močiutę, mėgina atidaryti langą... Buitis išstumia būtį, viskas sukasi linksmai degtinės ratu.
 
Žaidimas
Kai menininkas „žaidžia“, pakvimpa nerūpestingumu. Žiūrėdama į Luckaus reportažines fotografijas tai matau: keistuose vypsniuose be priežasties, perdėtos ekstazės mostuose, kolegų šėliojimuose. Luckus žaidė reportažo tradicija žvelgdamas kažkur tarp lemiamų momentų, kur nėra nieko apčiuopiamo. Jis žaidė ir pačia fotografija – dekonstruodamas kadrą, idant išgautų „negrabios jaunatviškos nuotraukos“ efektą.
Tačiau vienas ciklas – „Improvizuojant pantomimą“ – yra žaidimas nuo pradžios iki pabaigos. Jo tikslas, Luckaus žodžiais sušunkant, „ištrūkti iš geležinių fotografijos spąstų! Akimirkai atsiduoti baisiai sapno iliuzijai!“ Modrio Tenisono paprašytas nufotografuoti jo pantomimos teatrą, Luckus nusivežė aktorius į gamtą. Fotografavo jų veidus, pakibusius po dangum, suaugusius su rauplėtais medžių kamienais. Fotografavo jų susipynusius kūnus. Paskui viską karpė, montavo, spalvojo, klijavo, kol išdėliojo ant Hieronymo Boscho paveikslo „Kristus, nešantis kryžių“ (1515–1516). Kristų lydinčioje pašaipūnų, gašlūnų, vagių, iškrypėlių minioje ėmė sukinėtis žmonės su dujokaukėmis, o gal net ne žmonės – kas žino, ką slepia jų akių stiklas? Vis dėlto žmonės – vienas nusitraukia dujokaukę ir tą akimirksnį jo veidas virsta boschiška grimasa. Tai ne žaidimas – mimų kūnai peraugo į paveikslo kūnus, laiko atstumas išnyko, kryžius nešamas dabartyje, kaip visada buvo nešamas, tik anksčiau tai fiksavo tapyba.
 
Skausmas
Boscho paveiksle visa bjaurastis sukasi apie užsimerkusį Kristaus veidą centre. Jis jau beveik anapus, jo atvaizdą (gyvesnį už tikrąjį veidą) jau nešasi Veronika – pirmąją pasaulyje fotografiją, atspaustą drobulėje. Kristus jau su viskuo susitaikęs. Atsiribojęs ramybe nuo aplinkos erzelio, nuo veidus ištampiusio pykčio, nuo teisuolių keliamo triukšmo, nuo godulio, nuo vagišių, net nuo jam padedančio nešti kryžių Simono, kurio matosi tik smakras, kai jis, užvertęs galvą, stengiasi perimti naštos svorį. Bet į šią minią įsimaišę žmonės su dujokaukėmis okupuoja praeitį. Paprastų žmogelių niekšybės ir nuodėmės nublanksta prieš karo angelų blogį. Tikrąją dujokaukių paskirtį išduoda viename atspaude matomas atvirkščias žodis „безопасная“ (nepavojinga) – tai atvirkštinė sauga, saugumo maskaradas, o iš tiesų – anonimiška besielių padarų prievarta. Tai nuo jos atsiribojęs Kristus. Regis, apie jį mąstė Luckus, kai dienoraštyje užrašė: „Daugiabriaunė, kovojanti mąstančio žmogaus prigimtis nuolat verčia jį budėti rugiuose prie bedugnės, ties gyvenimo ir mirties riba.“ Negatyvi, susiskaidžiusi į ląsteles Luckaus fotografijų tikrovė stovi ant bedugnės krašto ribos nenujausdama.
 
Tačiau Luckaus pakeistame Boscho paveiksle Kristaus veidą nustelbia didžiulis parausvintas kūdikis, laikomas geltonų ir žalių rankų, lendančių iš dujokaukių, iš už minios užuolaidos. Laikomas ar pririštas prie tos piktaveidžių visuomenės kryžiaus? Kas tas kūdikis? Prisimenu, mačiau iš senų nuotraukų pasiskolintą dubenyje sėdintį kūdikį, vis kitaip pasirodantį keliose Luckaus fotografijose. Nežinau, ką jis reiškė autoriui, bet žinau, ką man sako vaizdai. Štai dubenyje sėdintis kūdikis virsta seno veido (nesvarbu, vyro ar moters) lūpomis. Nemėgau šio montažo – per daug akivaizdus triukas. Bet staiga jį reabilitavo Matulytės tekstas, kuriame ji Luckui pritaikė kunigo Juliaus Sasnausko žodžius apie fotografo bendraamžį Sigitą Gedą: „...visų pranašų likimas – kraujuojanti burna“. Nuo šiol matau burną, išrėkiančią deginančią šviesą, baugiai tariančią Gedos eilėraščio žodžius: „Prasivers jūroj kriauklė ir iš jos kyštels galvą žmogus.“ Nes kūrėjas perstatys daiktus savo sieloje, „už akių ir kaktos / akių dugne“, sumedėjusiu veidu tekant kruvinoms lapų ašaroms. Kūdikis – tai klausianti, naiviu nežinojimu švytinti Luckaus siela, paruošta aukojimui. Ta pati siela, kuri jam vaikystėje per akvarelės pamokas kyšteldavo klausimą „ne į temą“: „Ar galima išvežti visą smėlį nuo jūros pakrantės? O abstrakcija, tūnanti mumyse... Kas ji? Tarsi galaktika, neturinti mato, begalinio gylio – dieviškojo Mocarto apraiška – ir svarbesnė už realiausią realybę.“
 
Bet neatsitiktinai paminėjau užuolaidą, o Luckus ne šiaip sau pasinaudojo paveikslu. Mimai – tikrovės imitatoriai – nuo antikinės Graikijos laikų savo kūnais pasakojo istorijas. Tai buvo teatras ir kartu – virsmo ritualas, padedantis pereiti iš šviesos į tamsą, iš tamsos į šviesą. Tuomet ir visa tikrovės imitavimu grįsta Vakarų Europos tapyba – sustabdytas, „nufotografuotas“ pantomimos spektaklis, kurio pagrindinis herojus yra Kristus, mirštantis ir prisikeliantis Dievas, kiekviename paveiksle iš naujo aukojamas, idant būtų išpirktos jį supančių paprastų žmonių nuodėmės. O fotografija – mums tarsi sako Luckus – tik parodo, kad ir tikrovė yra spektaklis: štai mimas nuima dulkelę nuo ašutine apsivilkusios bobutės, nešančios ryšulėlį, piktokai žvelgiančios į mus iš po savo gėlėtos skarelės, peties. Veiksmas vyksta kapinėse, ryšulėlyje tikriausiai – jau paaukotas kūdikis, bobutei nematomas mimas – iš anapus pasirodęs angelas. Dvi tikrovės susitinka – bet viena kitos paveikti negali. Tarp jų lieka plyšys, o iš jo virsta nepripažinimo skausmo viduriai ir sardoniškas Luckaus juokas – gal net iš mūsų, žiūrinčių taip rimtai, nes viskas – spektaklis, viskas netikra, kol nepraryji vienatvės jauko.
 
Atrakintas?
Retrospektyvoje pristatytas Luckus yra atpažįstamas ir šiek tiek jau kitas. Visų pasiūlyti sąvokų raktai tinka, bet juos pasukau ir į priešingą pusę. Berakinėjant spyna išklibo ir nukrito. Ar atsivėrė Luckaus durys? Ar tai iš viso įmanoma? Regis, jis pats būtų linkęs tuo abejoti, kaip abejojo fotografijos galia atverti gyvybės paslaptį: „Aš visuomet jaučiu barjerą, kuris trukdo skleistis žinojimui, ir akimirkos atsivėrimas turi neišvengiamo uždarumo žymę.“
 
 
Paroda veikia iki vasario 16 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ